Ar buvo sunku parinkti programą jubiliejiniam koncertui?

Koncertas organizuojamas kompozitorių sąjungos iniciatyva, reikėjo atsižvelgti į galimybes. Strategija labai paprasta: pasirinkti naujesni kūriniai, kurie dar nebuvo atlikti festivaliuose, ir kuklus atlikėjų skaičius. A. Dirdovskio filmas „Allusion“ apie M.K. Čiurlionį ir V. Orvidą yra tam tikra atrakcija, be to, visada įdomu žiūrėti filmą skambant gyvai muzikai.

Neapsiribojate viena kryptimi – komponuojate, dėstote, vedate radijo laidą „Modus“. Ar tai vidinis poreikis, ar aplinkybių sutapimas?

Aš toks esu: nenustygstu vienoje vietoje, man, kaip ir Igoriui Stravinskiui, keistis labai patinka. Manau, kad nepaisant tų keitimųsi kaip kompozitorius esu atpažįstamas. Viliuosi, šiame koncerte bus progos įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų, nes vienas šalia kito atsiduria skirtingi kūriniai, apimantys beveik ketvirtį amžiaus.

Kokios Jūsų ankstyvosios muzikinės patirtys?

Kai buvau vaikas, gal kokių dešimties metų, nuėjau į „Karmen“ ir man žiauriai patiko. Kitas atradimas buvo Edith Piaf plokštelė. Būdamas dvylikos, išgirdau „The Beatles“. Po poros metų pagalvojau: „Pala, tie darbininkų vaikai su gitarom gali kurti, o aš mokausi smuiku ir negaliu parašyti dainų?“ Pagrindinis postūmis kompozicijos link buvo atradus Stravinskį, Bélą Bartóką. Supratau, kad yra ir kitokia muzika, negu aš grojau vaikystėje. Pastaroji man nebuvo labai įdomi: kuo ji gali traukti? Ar jūs norėtumėte gyventi muziejuje? Aš galiu apsilankyti, bet tuoj pat turiu išeiti į gryną orą, į gyvenimą. Taip susiklostė aplinkybės, kad atradus naująją muziką man ėmė niekas neberūpėti. Labai jaunam, maždaug keturiolikos metų, man jau buvo aišku: kažką veikti noriu tik muzikos srityje.

Kaip pasirinkote pedagogo kelią?

Po studijų likau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir iš karto pradėjau dėstyti. Vėliau ilgą laiką užsiėmiau vien kūryba, bet atsirado darbo monotonija. Kaip psichologai sako, kas penkerius metus sveika ką nors pakeisti. Akademija yra vienintelė vieta, kurioje dėstydamas galiu save visiškai realizuoti, tad, negalėdamas pakeisti vietos, keičiu dėstomų kursų turinį. Toks atsinaujinimas yra naudingas ir man pačiam, ir mano studentams. Šį pavasarį parengiau du naujus kursus. Siekdamas kokybiškai ir įdomiai dėstyti aukštojoje mokykloje, labai daug laiko skiriu pasiruošimui paskaitoms. Studentams pristatau naujausią muziką, todėl negaliu atsilikti nė pusės žingsnio nuo to, kas vyksta pasaulyje.

Ar vis dar rašote literatūros kūrinius?

Rašyčiau, jeigu būtų konkretus užsakymas, pavyzdžiui, operos libreto. Sau rašyti nenoriu, nes dubliuočiau tą pačią mintį. Manau, kūrybai yra labai svarbus bendradarbiavimo aspektas. Vienam žmogui rašant ir tekstą, ir muziką, kūriniui pritrūksta dimensijų. Kai susijungia du požiūriai, tarp jų atsiranda erdvė.

Koks yra Jūsų kūrybos procesas?

Mano kūrybos metodas nėra išskirtinai gudrus. Stravinskis sako, jog atsikėlęs ryte skambina svetimą muziką tam, kad užsivestų. Groja kažką artimo tol, kol nusprūsta į savo idėją ir tada prasideda darbas. Tokie dalykai padeda. Arba kaip sako Witoldas Lutosławskis: „Kompozitorius klausosi kūrybiškai ir išgirsta, ko toje muzikoje nėra.“ Tada gali dirbti, nes mintis pagauta. Užtenka parašyti pirmas dvi, tris natas, ir jau kūrinys pradeda diktuoti, atsiranda kūrinio kodas. Kuo daugiau natų, tuo siauresnės tavo galimybės, nes esi vis labiau apribojamas to, ką jau parašei. Veikalo muzikinės struktūros užuomazga yra užkoduota genetiškai. Jaunam žmogui labai svarbu suvokti, kad jis jau yra vergas to, ką pradėjo. Būti pirminės idėjos vergu yra didžiausia kūrybinė laisvė. Sunkiausia išmokti tobulai išreikšti idėją, tai ir yra profesionalumas. Visiškai nesvarbu, kokius kūrinius rašai, svarbu būti akylam, sekti, kontroliuoti padėtį.

Ar apibūdindamas savo kūrinius terminu recycling turite ekologinių intencijų?

Ne, tai tik sumodernintas Stravinskio terminas recomposition. Kūrinyje „Recycling Tango“ ėmiau ne garsiuosius tango, bet tam tikrus tango modelius, kurie buvo šalutiniai, tarsi išmesti į šiukšlių dėžę. Aš vėl juos pakėliau ir reanimavau, dėl to atsirado toks žaismingas apibūdinimas. Jis visiems patiko ir atsirado klišė, kad Urbaitis recycle’ina. Autoriniame koncerte bus atliekami šeši kūriniai, iš kurių tik du susiję su šia idėja – keturi yra visiškai originalūs. Bus progos palyginti ir tada paaiškės, kiek Urbaitis minimalistas, kiek jis naujasis romantikas, o kiek – klasicistas. Aš nekuriu prekės, kuri turi būti gerai atpažįstama. Mes puikiai įsivaizduojame, koks turi būti kokakolos skonis, ir visada norime gauti tą patį. Nesu spaudžiamas komercinių aplinkybių, nes niekas nieko neprašo, tad galiu kurti, kaip noriu.

Kokią įtaką Jums, kaip kūrėjui, turi kritika?

Būsiu nemandagus – jokios. Kai ateina tinkamas laikas, aš tiesiog darau tai, ką esu sugalvojęs. Jeigu sumanymas neduoda ramybės ir atėjus laikui dar neprapuola ūpas realizuoti, vadinasi, jis tikrai vertas atsirasti.

Ar šiuo metu turite kokią nors idée fixe?

Yra ne viena. Galutinis pavidalas labai priklausytų nuo to, kokiomis sąlygomis būčiau paprašytas rašyti. Jeigu nereikės, tai gali likti ir neparašyta.

Negi viskas priklauso tik nuo užsakymų?

Nėra jokios prasmės parašyti kūrinį ir padėti į stalčių. Pavyzdžiui, kiek yra lietuviškų scenos veikalų? Daugybė, tačiau jie niekada iš tų stalčių ir nepakils. Nieko nedomins tai, kas niekada nebuvo pažinta – tik patirtas dalykas gali būti atnaujintas. Žiūrėdami į meno istoriją matome – viskas buvo atlikta savu laiku.

Kas lemia tai, kad vieni kompozitoriai iškyla, o kiti ne?

Man patiko Iljos Laurso interviu, kuriame jis pasakė, kad „90 proc. dalykų, kurie atsitinka gyvenime, dažnai nepriklauso nuo mūsų pastangų: sėkmę lemia susiklosčiusios aplinkybės, kurių didžiajai daliai tu neturi jokios įtakos“. Meno srityje yra labai panaši situacija: pilnas pasaulis gabių žmonių, bet iškyla tik vienetai. Aš galiu pateikti ilgiausią sąrašą XX a. kompozitorių, kurie prirašė stirtas kūrinių. Kol buvo gyvi, kūrinius grojo nuolat, o jiems išėjus sukurta muzika jau nieko nebedomina, nes atsiranda daugybė naujų kompozitorių.

Apie tai galvojant gali apimti beviltiškumo jausmas.

Ne – tai visiškai normalu. Tu gyveni savo gyvenimą, o išėjus išeina ir viskas, ką tu padarei. Jeigu kai kurie mano kolegos mano, kad kam nors labai rūpės jų muzika, tegu ramiai pamiršta. Ir aš visai ramiai numirsiu, žinodamas, kad niekam nerūpės, ką aš dariau, ir dėl to nė kiek nesijaudinu. Svarbu, kad kažkam rūpi dabar. Tai yra pats brangiausias dalykas ir aš jį labai vertinu.

Kodėl lietuvių kompozitoriai pasauliniu mastu vis dar paraštėse?

Mes esame nežinomos šalies nežinomi kompozitoriai ir kai kada dėl to būname įdomūs. Jei po koncerto „Financial Times“ perskaitau: „Mes norėtume išgirst daugiau Urbaičio“, tai laikau didžiausiu įvertinimu, kurį galiu patirti. Vadinasi, jie turi ūpo išgirsti, tik nėra kas tuo rūpinasi. Aplinkybes reikia režisuoti, tam reikia išteklių, kurių Lietuvoje niekada nebus. Be to, naujosios muzikos auditorija yra labai siaura ir įvairi. Pasaulis pilnas įvairios muzikos ir niekas nieko nepasigenda. Kol tu nepateksi į garsius operos teatrus, garsių dirigentų, orkestrų rankas, tol tavo veikla bus tik maži žaidimai. Jauni žmonės, kurie išvažiuoja studijuoti į užsienį ir ten pradės savo karjerą, gal lengviau atras sau vietą, bet daug kas priklausys ir nuo sėkmės bei talento.

Esate sutikęs daugybę iškilių muzikų. Kokie įspūdžiai išliko ryškiausi?

Lutosławskis pokalbiui su manimi yra skyręs nemažai laiko, nuošalyje palikęs jo laukiančius žymius šiuolaikinės muzikos pasaulio asmenis. Gerą valandą esame sėdėję ir plepėję su Philipu Glassu oro uoste prieš jam išskrendant. Daug tokių smagių prisiminimų. Aš labai skatinu jaunus žmones nepraleisti progos ką nors pamatyti, išgirsti ar susitikti, nes tai įsimeni visam gyvenimui. Žmonės, su kuriais bendravai, kuriuos pažinai, yra didžiausias kapitalas. Geriau paskaitą praleisti, bet knygą perskaityti. Jei studentas ateidavo į paskaitą nematęs kokio nors naujo gero filmo, Krzysztofas Pendereckis išvarydavo iš paskaitos to filmo pažiūrėti. Teisingai! Tai yra jauno žmogaus auklėjimas.

Kokių koncertų labiausiai laukiate artėjantį sezoną?

Bus labai įdomus Laurie Anderson koncertas, iš serijos „neišgirdęs negali numirti“. Paklausius tokių koncertų, įspūdis lieka visam gyvenimui. Tada supranti, kad pasaulyje yra žmonių, kurie šio to pasiekę, nors jų ir nėra daug. Lady Gagos irgi nereikėtų praleisti, bet aš nemėgstu koncertų parkuose, stadionuose, kaip sakau, tai yra liaudies festivalio žanras. Man rūpi kokybiška akustika, tad renkuosi koncertus uždaroje erdvėje arba įrašus.

Kaip vertinate savo dabartinį gyvenimo etapą? Ar esate laimingas?

Aš nesijaučiu nelaimingas, nes nemanau, kad gyvenimas turi kažką ant padėklo atnešti ir paduoti. Man gerai taip, kaip yra – nekeliu nerealių reikalavimų. Ką nori daryk, neprašo manęs „La Scala“ naujos operos parašyti. Laukiu kiekvieną dieną, gal paskambins iš Metropoliteno operos. Na neskambina, tad ramiai gyvenu toliau: gyvenimas puikus, esu laisvas žmogus. Gerokai laisvesnis, negu būčiau po tokio skambučio.

Kalbėjosi Nerdinga Letulė

„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22