Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Jautraus lyriko talentas


Violončelininko Vytauto Sondeckio koncertai


Aldona Eleonora Radvilaitė

Share |
Vytautas Sondeckis, Saulius Sondeckis ir Lietuvos valstybinis simfoninis
orkestras.
A.Rakausko nuotr.
Vytauto Sondeckio griežimą bent kartą girdėję žmonės džiaugiasi, turėdami galimybę dar kartą gėrėtis nuostabiais jo instrumento skambesiais, nuoširdžiomis traktuotėmis.

 

Praėjusią savaitę šis talentingas muzikas pateikė savo gerbėjams net dvi skirtingas programas – balandžio 17 d. Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuoto tarptautinio festivalio „Sugrįžimai“ koncerte Taikomosios dailės muziejuje su savo žmona Verene Andronikof (sopranas) ir pianistu Olafu Silberbachu atliko kamerinius kūrinius, o 20 d. Vilniaus kongresų rūmuose griežė su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), kuriam dirigavo jo tėvas Maestro Saulius Sondeckis.

 

Vytautas Sondeckis studijavo pas R. Armoną, prof. A. Nikitiną, prof. D. Geringą bei pas savo mamą, puikią violončelininkę prof. Silviją Sondeckienę. Laimėjo konkursų Ispanijoje, Rusijoje, Naujojoje Zelandijoje, koncertavo daugelio pasaulio šalių prestižinėse salėse. 2001 m. klasikinės muzikos radijo stotis KDFC (JAV) paskelbė jį vienu iš trisdešimties geriausių jaunųjų pasaulio atlikėjų. Nuo 1997 m. dirba NDR (Šiaurės Vokietijos radijo) simfoninio orkestro koncertmeisterio pavaduotoju.

 

Įdomi V. Sondeckio žmonos V. Andronikof biografija. Ji mokėsi groti smuiku ir fortepijonu, studijavo dainavimą pas M. di Francescą-Cavazzą, C. Bergonzi ir J. Chuilloną. Baigė teisės studijas Sorbonos universitete Paryžiuje ir Karališkajame koledže Londone. Koncertuoja daugelyje Europos festivalių.

 

Pianistas Olafas Silberbachas gyvena ir dirba Vokietijoje. Studijavo pas pedagogus O. Maisenbergą, B. L. Gelberį, P. Gililovą, T. Nikolajevą. Aktyviai koncertuoja kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, dirba pedagoginį darbą, dalyvauja džiazo muzikos projektuose.

 

Balandžio 17 d. koncerte skambėjo daug puikios įvairių stilių muzikos, didžiąją jos dalį griežė V. Sondeckis su O. Silberbachu, keletą kūrinių gražiu sodriu sopranu padainavo V. Andronikof. Koncertą violončelininkas pradėjo nepaprastai tyliu, jautriu J.S. Bacho Arijos atlikimu. Puiki šiam instrumentui tinkama salės akustika leido tęstis ilgoms natoms, o pianistui teko kamuotis, stengiantis kokybiškai skambinti ppp sąskambius. Vėliau sekė labai lėtai traktuojama G.F. Händelio „Lascia ch’io pianga“ sopranui ir fortepijonui. Visai kitaip suskambo R. Schumanno „Fantasiestücke“, op. 70, violončelei ir fortepijonui. Jautrus, romantiškas V. Sondeckio ir jo partnerio O. Silberbacho muzikavimas buvo įtaigus, jaudino nuoširdumu, poetiniais vaizdiniais, aukštu profesiniu lygiu. Žavėjo aksominis, nuostabiai gražus violončelės tembras, taurus ir jaunatviškas muzikos vaizdinių perteikimas. Paskui šio kompozitoriaus „Widmung“ gana santūriai, gražiu balso tembru padainavo V. Andronikof, sužavėjusi dalį publikos, išreiškusios pasitenkinimą „bravo“ šūksniais. Pirmąją koncerto dalį V. Sondeckis užbaigė itin delikačiu F. Schuberto „Atsisveikinimu“. Gilus ir subtilus pianistas O. Silberbachas stilingai talkino savo bendraminčiui.

 

Antroje koncerto dalyje skambėjo visai kitokia muzika. G. Faure „Elegija“ violončelei ir fortepijonui žavėjo trapumu, rafinuotumu, o šio delikataus kūrėjo „Après un rêve“ sopranui ir fortepijonui atlikimui norėjosi palinkėti lengvesnio, plastiškesnio, profesionaliai tikslesnio balso valdymo. C. Saint-Saenso „Papillon“ violončelei ir fortepijonui, kurio tekste virtuozišką, labai lengvą ir trapią muziką keitė nuostabios išraiškingos melodijos, V. Sondeckis pagriežė įspūdingai profesionaliai ir nuotaikingai, atrodė, jog girdime drugelio sparnelių plazdėjimą, užuodžiame kvapnius pievos gėlių aromatus. F. Liszto „Oh quand je dors“ sopranui ir fortepijonui kiek sunkiasvorį traktavimą vėl palydėjo „bravo“ šūksniai. Prieš atlikdamas F. Liszto „La lugubre gondola“ violončelei ir fortepijonui, ryškiai iliustratyvų, įtaigų, o epizoduose net bauginantį tragizmu, V. Sondeckis papasakojo įdomią šio unikalaus kūrinio sukūrimo istoriją: R. Wagnerio laidotuvėms skirtą gondolos muziką F. Lisztas sukomponavo šiam dar esant gyvam.

 

A. Šenderovo prieš daugelį metų sukurtas įspūdingai smagias, ryškias savo nuotaikomis ir muzikine kalba 4 miniatiūras violončelei ir fortepijonui muzikai pagrojo su tikra aistra, labai pakiliai, temperamentingai. Koncerto programą užbaigė V. Andronikof, nuotaikingai atlikusi A. Catalani „La Wally“, o bisui ji dar padainavo populiarią Mimi ariją, pritariant abiem partneriams.

 

Balandžio 20 d. simfoninio koncerto „Cello Capriccoso“ programoje – daugiausia W.A. Mozarto įkvėptų P. Čaikovskio kūrinių. Vilniaus kongresų rūmų salėje tvyrojo dviejų genialių kompozitorių aura, nuostabią muziką interpretavo iškilūs muzikai – Maestro Sauliaus Sondeckio diriguojamas puikus orkestras su violončelės poetu Vytautu Sondeckiu. Skambant Siuitai orkestrui Nr. 4 „Mozartiana“, op. 61, atrodė, jog tai – originalūs Mozarto kūriniai. Ketvirtoje siuitos dalyje variacijas smuikui puikiai pagriežė Zbignevas Levickis. Nuostabaus, gaivaus grožio Noktiurną Nr. 4, op. 19, Vytautas grojo taip jautriai, delikačiai, atskleisdamas subtiliausius šios rusiškos muzikos niuansus, jog kilo mintis, kad taurus lyrikos pojūtis – viena iš stipriausių šio talentingo menininko savybių. Ir kituose pirmos koncerto dalies kūriniuose – Andante cantabile iš Kvarteto Nr. 1, op. 11, bei „Pezzo capriccioso“ violončelei ir orkestrui, op. 62, puikiai skambėjo violončelė, drauge su orkestro sąskambiais skleisdama nuostabius, jautrius poetinius vaizdinius.

 

Orkestro atliekami įspūdingiausiai skambėjo Elegija Larghetto elegiaco ir Finalas (Tema russo) iš Serenados styginiams, op. 48. Maestro Saulius Sondeckis taupiais judesiais brandžiai, visa savo talento jėga inspiravo orkestro artistus kurti išraiškingus, taurius, rusų liaudies dainų temomis grįstus muzikinius vaizdinius.

 

Koncerto pabaigoje klausytojus džiugino virtuoziškos, šmaikščios P. Čaikovskio Variacijos rokoko tema, op. 33. Vytautas Sondeckis puikiai valdo violončelę, sugeba griežti meistriškai, aukščiausiu profesiniu lygiu, žavėti klausytojus nuoširdumu, subtiliu skoniu, muzikos giliausių prasmių pojūčiu, atliekant šį kūrinį stulbino ir nuostabiai kokybiškas ir gražus dirigento bei orkestro bendradarbiavimas – tobulas visomis prasmėmis ansamblis.

 

Pasipylė gėlių puokštės, sušvito šypsenos. Tai buvo tikrai išskirtinis penas sielai.


 

„7 meno dienos“ Nr.17 (985), 2012-04-27

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti