Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Jos vieta buvo ypatinga


Beatričės Grincevičiūtės 100-osioms gimimo metinėms


7 MD

Share |
Irena Geniušienë. Beatričės Grincevičiūtės portretas. Iliustracija Vidos Krakauskaitės knygai „Dainorėlis 2“. 1994 m.
Beatričė Grincevičiūtė (1911–1988) paliko gilų ir savitą pėdsaką lietuvių profesionaliojoje vokalinėje muzikoje. Nepamirštamo, savito balso dainininkė, žavėjusi savo interpretacijomis bei gilia muzikos pagava. Unikali asmenybė, traukusi prie savęs žmones, per meną mezgusi ryšius ne tik su žmonėmis, bet ir tarp žmonių, tarp kultūrų. Nereginti, bet buvusi stipresnė už mus, reginčiuosius.


Šiemet lapkričio 28-ąją minėsime B. Grincevičiūtės šimtąsias gimimo metines. Solidaus jubiliejaus išvakarėse apie dainininkę kalbamės su iškiliu muziku – pianistu, ilgamečiu operos dirigentu, Muzikos ir teatro akademijos profesoriumi Rimu Geniušu. Šis garbaus amžiaus (91 metų) muzikas gyvai dalyvavo daugelyje svarbių kultūros gyvenimo įvykių, kuriuos jaunesnieji pažįsta tik iš publikacijų, laiškų, prisiminimų knygų, vadovėlių ar garso įrašų. Su Beatriče artimai bendravo net trys Geniušų kartos – Rimo Geniušo tėvai pedagogai Stasė ir Juozas Geniušai, pats profesorius su žmona dailininke Irena bei sūnus pianistas profesorius Petras Geniušas. Kai kurias R. Geniušo mintis yra užfiksavęs Vladas Žukas knygoje „Beatričė Grincevičiūtė. Prisiminimai“ (2004), tačiau metams bėgant atsimenami nauji faktai, autentiškos prisiminimų detalės, esmingai papildančios dainininkės gyvenimo istoriją, kai ką naujai atskleidžiančios bei paryškinančios. Pokalbis vyko jaukiuose Geniušų namuose.

 

Kristina Logvinovienė: Kokia buvo Jūsų pažinties ir draugystės su Beatriče Grincevičiūte pradžia?

 

Rimas Geniušas: Akląją dainininkę B. Grincevičiūtę dar iki Antrojo pasaulinio karo girdėdavau dainuojant per radiją, bet asmeniškai nepažinojau. Susipažinau, kai mano mama (Stasė Geniušienė, – K. L.) 1942 metais iš Kauno keliavo į Birštono sanatoriją. Tada, žinoma, autobusų nebuvo. Aš mamą palydėjau į kažkokį kiemą, kur stovėjo sanatorijos organizuotas dengtas sunkvežimis. Ten atvedė ir B. Grincevičiūtę. Ji atėjo su dideliu aplanku gaidoms. Ir mama, ir Grincevičiūtė įsėdo į tą sunkvežimį ir prieš šešias vakaro išvažiavo. Man staiga pasidarė liūdna, tai paskambinau savo tėvui (Juozui Geniušui, – K. L.) ir sakau: „Žinai, aš einu į Birštoną. Kadangi vietos sunkvežimy nėra, tai pėsčias nueisiu.“ O atstumas vis dėlto 42 kilometrai. Ėjau keturias valandas ir vakarop priėjau maždaug pusiaukelę – Išlaužą, kur gyveno mano dėdė su šeima. Dėdė pasiūlė: „Mes turim Birštone kaimišką namuką kitoj pusėj upės. Ten šiuo metu yra teta, pusseserės, tai gali kelias dienas panakvot.“ Iš ryto nuo šeštos valandos pailsėdamas nuėjau į Birštoną, užėjau į sanatoriją. Sužinojau, kad Geniušienės, mano mamos, nėra. Jai pavesta globoti Grincevičiūtę, su kuria gyvena vienam kambary. Abi kažkur jau išėjusios. Pagalvojau – na, gerai, užeisiu vėliau, ir pradėjau ieškoti dėdės namelio kitoj upės pusėj. Radau namelį, o jame – jau besisvečiuojančias Grincevičiūtę ir mamą. Taip ir susipažinau su Grincevičiūte. Iš karto atradom bendrą kalbą, nes aš buvau operos koncertmeisteris, žinojau labai daug ją dominusių operos tekstų – muzikinių ir kalbinių.

 

Paskui mes surengėme sanatorijoje koncertėlį, ir aš grįžau namo į Kauną.

 

Draugystė tęsėsi, mamai ir Beatričei grįžus iš sanatorijos. Grincevičiūtė dažnai būdavo pas mus, mes pas ją irgi nueidavom. Gyveno ji pas Nemeikšas – akių gydytoją Juozą Nemeikšą ir jo seserį Mariją, žinomą visuomenės veikėją ir pedagogę. Ten dažnai užeidavo dailininkai Antanas Žmuidzinavičius, Domicelė Tarabildienė, su jais Grincevičiūtė taip pat gražiai draugavo.

 

Pas mus Grincevičiūtė kartu su mama traukdavo dzūkiškas ir kitokias lietuvių liaudies dainas, o pati viena dainuodavo Čaikovskio romansus, arijas iš Mozarto operų, Beethoveno „Adelaidę“, Schuberto, Schumanno dainas iš vokalinių ciklų, lietuvių kompozitorių – Naujalio, Sasnausko, Gruodžio, Dvariono – vokalinius kūrinius. Susirinkusios vyresnio amžiaus ponios mėgdavo pasiklausyti, kaip ji atlieka iš Varšuvos laikų pamėgtas lenkiškas daineles, pati akompanuodama: „Uliczkę znam w Barselonie“ (Žinau gatvelę Barselonoj)...

 

Beatričė su manimi dažnai koncertuodavo mokyklose ir bažnyčiose. Įsiminė koncertas jėzuitų vienuolyne, po kurio mus labai skaniai pavaišino. Vokiečių okupacijos laikais tai buvo svarbus dalykas.

 

K. L.: Žinome, kad Beatričės biografijoje reikšmingą vietą užima Ilguva. Gal teko lankyti dainininkę Ilguvos dvare?

 

R. G.: 1944 metais vokiečiai traukėsi iš Rusijos, girdėjosi patrankų dundėjimas, frontas buvo jau netoli. Mes visi pasitraukėm iš Kauno, gyvenom netoli Kačerginės, pas vieną gerai pažįstamą ūkininką. Žinojau, kad Grincevičiūtė yra Ilguvoje, ir sugalvojau ją aplankyti (aišku, pėsčias – nebuvo tada jokio transporto) – kilnus pretekstas pažintinei-nuotykinei kelionei. Mama buvo baisiausiai susirūpinusi, kad pavojinga – juk visur vokiečiai, kaipgi aš eisiu. Kadangi buvau pramuštgalvis, tariau: „Nieko, einu.“ Vilkijoje pernakvojęs pas dėdę, kitą rytą išėjau į Ilguvą. Reikėjo keltis per Nemuną, o visur buvo labai daug vokiečių, jie nuogi girdė arklius. Buvo tikrai pavojinga, nes vokiečiai gaudydavo žmones, ypač jaunus vyrus, į darbus.

 

Ilguvoj radau Grincevičiūtę. Ji labai apsidžiaugė, mielai aprodė visą giminės dvarą ir pakvietė pernakvoti. Beatričė papasakojo ir vėliau dažnai minėdavo, kad tame dvare (į kurį, vedęs Grincevičiūtės tetą, užkurių atėjo Emilis Młynarskis) lankydavosi daug Lenkijos ir Lietuvos kultūros asmenybių. Šiaip Młynarskiai gyveno Varšuvoje, jų butas buvo Operos rūmuose. Kurį laiką pas juos gyvenusi Grincevičiūtė klausydavosi spektaklių ir repeticijų, o ir Młynarskių salone būdavo muzikuojama. Sužinojau ir įsidėmėjau, kad E. Młynarskis buvo kompozitorius, Varšuvos Operos teatro ir Filharmonijos vyriausiasis dirigentas, kiekvienais metais po keletą mėnesių jis praleisdavo gastroliuodamas užsienyje. Grincevičiūtė, tuomet dar paauglė, viską stebėjo ir visur dalyvavo. Ji turėjo dideles galimybes lavintis – ne tik muzikoje, bet ir apskritai. Grincevičiūtė tokioj aplinkoj suaugo, subrendo kaip muzikė, kaip menininkė, kaip asmenybė.

 

K. L.: Ar bendravimas su šia dainininke tęsėsi ir vėliau, jau gyvenant Vilniuje?

 

R. G.: Mano bendravimas su Beatriče buvo nutrūkęs, nes dvejus metus Leningrado konservatorijoje kėliau kvalifikaciją. Grįžęs į Vilnių, apsigyvenau pas profesorių Joną Vabalą-Gudaitį. Jo žmona buvo labai artima mano mamos draugė ir puikiai pažinojo Beatričę. Deja, jų namuose nebuvo nei fortepijono, nei pianino, o aš buvau pakviestas į radijo komitetą diriguoti simfoniniams koncertams. Kadangi pagrindinis Lietuvos radijo simfoninio orkestro dirigentas Abelis Klenickis tuo metu buvo išvykęs, man tekdavo per mėnesį diriguoti apie aštuonis koncertus. Nors ir vienos dalies, bet vis tiek nemažas krūvis. Tekdavo intensyviai rengtis. Taigi iš ryto pirmiausia eidavau pas Grincevičiūtę, kuri tuo metu gyveno Labdarių gatvėje, aklųjų bendrabutyje, kur turėjo atskirą didelį kambarį. Ten stovėjo instrumentas. Aš pas ją skambindavau apie pusę dienos – gal įkyrėdavau, bet ji nesiskundė, nors domėjosi mano darbu. Vėliau ji gavo mažą butuką, paskui jį pakeitė į kitą.

 

Susitikusios su mano mama, mėgdavo šmaikštauti – prisigalvodavo tik joms suprantamų žodžių, žodelių, juokingai prasivardžiuodavo, pavyzdžiui, ją daug kas vadino Bėja, o mamai ji buvo Beutatik. Mano mamą ji vadino Pli ar Pliček (Irena Geniušienė mananti, kad tai kokio nors malonaus lenkiško žodžio mažybinės formos dalis). Neprisimenu Grincevičiūtės liūdnos, paniurusios, tik gyvą, viskuo itin besidominčią. Mano šeimos moteriškių ji nepamiršdavo paklausti: „O kokios spalvos šiandien tavo suknelė?“

 

Labai mėgo tvarką – puikiai žinojo, kur kas padėta. Jei ateidavo svečių ir perkeldavo daiktą į kitą vietą, būdavo labai nepatenkinta, nes reikėdavo jo ieškoti. Įdomu – Beatričė turėjo Dantės statulėlę iš dramblio kaulo ir dažnai mėgdavo ją liesti. Apskritai Beatričė buvo pažangių pažiūrų žmogus, ne miesčionė.

 

K. L.: Jūs, kaip akompanuojantis pianistas, esate nemažai koncertavęs su šia dainininke. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie Jūsų kūrybinį bendradarbiavimą?

 

R. G.: Pokario laiku mums teko nemažai koncertuoti, ypač mokyklose. Dažnai padėdavau jai mokytis naują repertuarą, bet nebuvau pagrindinis dainininkės akompaniatorius – jos nuolatiniai partneriai tuo laiku buvo Balys Dvarionas, Nadežda Dukstulskaitė. Darbas su Grincevičiūte vyko sklandžiai. Kadangi buvau jaunesnis, savo nuomonės nereiškiau – ką ji sakė, tą ir dariau. Ji man ypatingų reikalavimų ar pastabų taip pat neturėjo.

 

K. L.: Kaip B. Grincevičiūtė pasirinkdavo repertuarą, kas lėmė kūrinių atranką?

 

R. G.: Grincevičiūtės repertuaras buvo labai įvairus. Anais laikais, tiesa, kokias gaidas pavykdavo gauti, tokius kūrinius dažniausiai ir atlikdavo. Išmokti naują kūrinį jai būdavo sudėtinga – reikėdavo, kad kas nors paskambintų melodiją ir padiktuotų tekstą. Tačiau išmokdavo labai greitai. Jos repertuaras ypač prasiplėtė pradėjus dirbti radijo komitete – ji turėjo tam tikrą koncertų normą, gaudavo pastovų atlyginimą, o ne atsitiktinius honorarus. Šiek tiek privalėjo taikytis prie radijo komiteto vadovybės reikalavimų, bet repertuaras aprėpė įvairią muziką, nebuvo taip, kad tik tam tikri kūriniai ar žanrai dominuotų.

 

 

 

K. L.: Daugelyje šaltinių minima, kad tiek tarpukario Lietuvoje, tiek pokario metais mūsų krašte itin klestėjo operinis dainavimas, o kamerinio dainavimo tradicijos nebuvo plačiai puoselėjamos. B. Grincevičiūtė laikoma viena pirmųjų atlikėjų, peržengusių šią ribą ir dainavusių tik kamerinę muziką. Kaip, Jūsų nuomone, ji atrodė greta kitų to meto dainininkių?

 

R. G.: Jos pagrindinis užsiėmimas – kamerinis dainavimas. Buvo ypač muzikali, nors balsas, sakyčiau, „mažas“. Dainingas, bet nedidelio diapazono ir jėgos.

 

Irena Geniušienė: Tačiau jos balso tembras buvo labai gražus.

 

R. G.: Žinoma, palyginus Grincevičiūtės dainavimą kūrybinės veiklos pradžioje ir pabaigoje, skirtumas juntamas didžiulis. Ji domėjosi balso pastatymu, mes dažnai su ja apie tai kalbėdavomės. Iš pradžių Beatričės balsas buvo, vokalistų žodžiais tariant, nepakankamai „atremtas“, tačiau ji ieškojo, stebėjo, klausėsi kitų vokalistų, ir jos pačios dainavime atsirado „atrama“, suteikianti balsui jėgos. Man atrodo, jog kuo toliau, tuo Beatričė dainavo geriau.

 

K. L.: Kokias prisimenate ryškiausias operos dainininkes, anuomet rengusias kamerinės muzikos koncertus?

 

R. G.: Pokario metais didelį repertuarą, ne tik operos arijas, buvo parengusios Aleksandra Staškevičiūtė, Vlada Mikštaitė, Rimantas Siparis. Apskritai, kamerinio dainavimo aplinka anuomet buvo kukli. Ir dabar operos dainininkai ne taip jau dažnai rengia kamerinius rečitalius.

 

K. L.: Praėjusio amžiaus 68-ajame dešimtmetyje B. Grincevičiūtė buvo viena populiariausių Lietuvos atlikėjų. Kaip manote, kokios savybės lėmė jos populiarumą?

 

R. G.: Nors ji buvo akloji dainininkė, labai aktyviai dalyvavo muzikiniame gyvenime, rengdavo daug koncertų, susitikdavo su visuomene.

 

I. G.: Sakyčiau, kad tai labiau išorinės priežastys. Mano artimieji, mano kartos draugai bei pažįstami pripažino, kad jos balsas nebuvo itin galingas, bet be galo nuostabus. Ji dainuodavo labai nuoširdžiai, „už širdies griebiančiai“, pavyzdžiui, „Žvaigždutę“, „Ulijoną“, „Ave Maria“... Banalus palyginimas – „sidabrinis varpelis“, bet iš tikrųjų toks tyras, toks skaidrus buvo Grincevičiūtės balsas. Jame skambėjo nenusakomas lietuviškumas, rodos, atklydęs iš tolimos praeities, nostalgija dvelkianti „lietuviška gaida“. Tai darė didžiulį poveikį. Ir kasdieniame gyvenime Beatričė buvo visiems vienodai nuoširdi, draugiška, dėmesinga. Atrodė, kad ji tiesiog spinduliuoja meilę žmonėms. Pati jos dvasia pavergdavo klausytojus, todėl ji ir buvo populiari.

 

Nuolat lankydamasi Operos teatre, Filharmonijoje ir kalbėdama su draugais, kolegomis, aptardavo, net po kauliuką išnarstydavo spektaklius, koncertus. Turėjo savo aiškią nuomonę, dažnai be užuolankų pareikšdavo ir kritiškų pastabų. Ne visuomet norėdavosi jai pritarti, bet jos autoritetu buvo pasitikima, Grincevičiūtė darė įtaką bendrai opinijai, muzikos reiškinių vertinimui.

 

Mūsų šeimai labai reikšminga tai, kad Grincevičiūtei akompanuodavo Rimas, o vėliau ne vieną sykį akompanavo Petras (sūnus, pianistas Petras Geniušas, – K. L.), dar besimokydamas Čiurlionio menų mokykloje. Beatričė ten dirbo iliustratore, tad Petrui, kaip ir kitiems besimokantiems pianistams, teko jai akompanuoti. Kartu jie muzikuodavo ir Kaune pas močiutę.

 

Po daugelio metų man teko iliustruoti Vidos Krakauskaitės vadovėlio „Dainorėlis“ vieną dalį, kurioje yra skyrelis apie Grincevičiūtę, tai teko piešti jos portretuką. Žinoma, iš nuotraukos ir iš atminties.

 

K. L.: Muzikologė Ona Narbutienė yra rašiusi, jog Beatričę, kaip žymią kultūros veikėją, galima drąsiai statyti į vieną gretą su Žemaite, Šatrijos Ragana, Salomėja Nėrimi. Kokią vietą, Jūsų nuomone, Grincevičiūtė užima lietuvių kultūroje?

 

R. G.: Taip jau susiklostė, kad pokario laikais Lietuvoje nebuvo grynai kamerinių dainininkių, Grincevičiūtė buvo pirmoji, kultivavusi vien kamerinę muziką – ypatingą muzikos sritį, glaudžiausiai susietą su žmogaus pasaulėjautos, jo dvasios formavimu. Dainininkė labai daug nuveikė šioje srityje, galbūt daugiausiai iš visų. Tuo ji užima ypatingą vietą – savo vietą.

 

Kalbėjosi Kristina Logvinovienė


„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

MXLPIlzEVdQPtQdwg, 2012-01-09 01:58

Life is short, and this article saved valaulbe time on this Earth.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti