Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Ar buvo „Antis"?


Nauji filmai - „Kaip mes žaidėme revoliuciją"


Živilė Pipinytė

Share |
„Kaip mes žaidėme revoliuciją". M.Mikulėno nuotr.
Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją" premjera - viena iš kelių lietuviškų šių metų „Scanoramos" premjerų.

Prieš filmą režisierė prisipažino, kad Sąjūdžio metais ji buvo dar vaikas ir tai, kas atsitiko, jai primena pasaką. Gal todėl ir šiek tiek pasakiška filmo intonacija iš pradžių nesukėlė vidinio pasipriešinimo. Iki tol filmus apie Sąjūdį kūrė žmonės, kurie viską prisimena patys. Jie rodo kelią į nepriklausomybę iš okupuotos šalies gyventojo perspektyvos. Žickytė pasinaudojo kitų kūrėjų nufilmuota medžiaga, bet ne todėl jos filmas neprimena tų, kuriuos kasmet per įvairias tautines šventes rodo lietuvių televizijos. Skiriasi požiūris: tai jau sovietmečio prisiminimų ir traumų nebeapsunkintos kartos žvilgsnis į naujausią istoriją. Žaidimas žinomais, simboliškais kadrais (pvz., Baltijos kelias) ir iš archyvų tamsos į dienos šviesą ištrauktais epizodais, kurie ankstesniems kūrėjams, matyt, pasirodė nepakankamai rimti ir „istoriški" (pvz., berniuko pasakojimas apie tai, ką iš mūsų atėmė Hitleris ir ką davė Stalinas). Skiriasi ir intonacija: patosas sumažintas iki minimumo. Pagaliau skiriasi ir tikslai. Tačiau žiūrėdama filmą susidūriau su keliomis problemomis, kurios ir nulėmė jo vertinimą.

Jei teisingai supratau, „Kaip mes žaidėme revoliuciją" skirtas jaunimui ir užsieniečiams. Visi žino, kad šioms dviem žiūrovų kategorijoms Lietuvos istoriją reikia pasakoti „ant pirštų".

Štai čia man ir kilo pirmoji problema, beje, persekiojanti nuo vaikystės. Nuo mažens mėgau žiūrėti filmus suaugusiems, todėl pritariu tiems kolegoms, kurie paskutiniu metu vis dažniau tvirtina, kad šiuolaikinį kiną nususino perdėtas orientavimasis į jaunimo auditoriją - jos poreikius ir suvokimo ribas. Niekas manęs neįtikins, kad vaikams ir jaunimui reikia kurti supaprastintus filmus - paaugs ir patys viską supras. Infantilams, žinoma, reikia. Jiems reikia „smagių", viską paaiškinančių, intelektualiai prieinamų kūrinėlių. Nesvarbu, ar apie Sąjūdį, ar apie pasaulio pabaigą. Ir dar - gražių. Todėl man atrodo, kad „Kaip mes žaidėme revoliuciją" sumontuotas pernelyg paprastai, net banaliai, plakatiškai, lyg sekant sovietinės propagandinės karikatūros principais - šviesūs Sąjūdžio veikėjų veidai montuojami su marazmatikais komunistais.

Be abejo, jaunimą patrauks ir tai, kad Sąjūdžio istorija pasakojama rodant, kokia svarbi buvo roko muzika ir grupė „Antis", tiksliau, jos lyderis Algirdas Kaušpėdas. Pankiškas grupės stilius žadina nostalgiją ir seniems, ir jauniems. Šalia šios istorijos dar nuosekliai pasakojama kita. Ji apie tai, kaip roko maršas atvežė tada dar uždraustą lietuvišką trispalvę į miestelius ir kaimus. Filme apie „Antį" ir Kaušpėdą pasakoja Audronė Kaušpėdienė, buvę komjaunimo veikėjai, Sąjūdžio ideologas Arvydas Juozaitis. Žickytė iš tikrųjų padarė didelį darbą - surinko įdomius, nematytus liudijimus, pasikalbėjo su iš visuomeninio gyvenimo dingusiu Arvydu Juozaičiu ar amžinu rusų maištininku Artemijumi Troickiu. Manau, kad ir tai ateityje naudos jau kitos kinematografininkų kartos.

„Kaip mes žaidėme revoliuciją" prikelia iš užmaršties ir pirmuosius grupės klipus, ir garsųjį pasirodymą rusų televizijos laidoje. Dainos ir amžininkų prisiminimai dar labiau paryškina paradoksą, kad sovietų valdžia iš esmės finansavo savo duobkasius. Tai pabrėžia ir kitas filmo veikėjas - filosofas ir Europos Parlamento narys Leonidas Donskis. Bet jam pasirodžius kadre iškyla antroji problema.

Donskiui skirtas išmintingo ir visažinio komentatoriaus vaidmuo. Savo sentencijas jis beria važinėdamasis automobiliu, tiksliau, sukdamas nesuprantamus ratus naujomis Vilniaus gatvėmis. Iš pradžių komentatorius taip pat šiek tiek primena pasakos herojų - keista kepurė, artistiška kalbėjimo maniera, o primygtinai stambūs jo planai išryškina sunkiai tramdomą filosofo polinkį barstyti žodžių perlus. Deja, jis tikrąja to žodžio prasme tampa dar vienu personažu - keistuoliu. Tradiciniame dokumentiniame kine laikytasi principo, kad filmas turi kalbėti pats - vaizdais, montažu, personažų poelgiais, jų prasmes žiūrovas turi suprasti pats, tada išvados nebus vienprasmiškos. Bet ir „Kaip mes žaidėme revoliuciją" komentatorius, man regis, nelabai reikalingas, jis tampa lyg ir vyšnele ant pyragaičio.

Trečioji ir didžiausioji filmo problema - Sausio 13-oji. „Kaip mes žaidėme revoliuciją" nutrūksta tada, kai žaidimai baigiasi, kai į Lietuvos televiziją įsiveržia okupantai, o tuometinis televizijos direktorius Kaušpėdas telefonu nurodo tiesioginiame eteryje su žiūrovais paskutines minutes bendraujančiai Eglei Bučelytei palaikyti gerą nuotaiką. Kaip, kada ir kodėl Kaušpėdas tapo televizijos direktoriumi - tiksliau, kada nugalėjo „Antis" ir Sąjūdis, filme nepasakoma. (Beje, šalia manęs per premjerą sėdėjęs užsienietis nesuprato ir net to, kas mėto gėles Baltijos kelio dalyviams, nes lėktuvas - sovietinis, ir dar daug ko.) Nepasakoma ir tai, kas atsitiko paskui Kaušpėdui, televizijai, Lietuvai. Filme atsiranda didžiulė duobė (dramaturginė ir prasminė). Tie keliolika metų, per kuriuos Lietuva tapo tokia, kokia ji yra dabar, ar net savaip sugrįžo į būseną prieš Sąjūdį - yra nelaiminga, susipriešinusi, nepatenkinta ir nemoka džiaugtis naujų kaukių žaidimais. Gal dėl to taip pat kalta „Antis"? O gal Kaušpėdas?

Paskutinėje filmo dalyje matome gražią Europos aikštę ir dar gražesnes Vilniaus merginas. Prabangiame name baltais drabužiais (lyg Ostapo Benderio svajonė) vilkintis Kaušpėdas prie asmeninio baseinėlio su vokiečių menininkės varlėmis pozuoja fotografei. Filmo žiūrovams jis suvaidina trumpą scenelę, tarsi šaipytųsi pats iš savęs. Bet greit tampa akivaizdu, kad tai - tik nauja Kaušpėdo kaukė. Ir tada kyla logiškas klausimas: o gal už tos kaukės nieko nėra? Ir niekad nebuvo?

„Kaip mes žaidėme revoliuciją" kūrėjai, man regis, patys atsisakė išsiaiškinti tiesą. Bet mitus ir legendas garbinančiai tautai sukūrė dar vieną - apie roko grupę, kuri sugriovė Sovietų Sąjungą. 


„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18

Versija spausdinimui

Komentarai

egmClPiQRaJvRGW, 2012-01-08 15:29

You keep it up now, unedrstand? Really good to know.

žaidėjas, 2011-11-21 13:31

taikli recenzija -
iš dalies tikrai kaltas Kaušpėdas ir panašūs, visokie Kernagiai, "brodo" vaikai ir daugelis sovietmečio nomenklatūros ir kitokio elito atžalų,
sugrąžinę viską per dvidešimt metų atgal, o dabar suinteresuoti suinfantilizuoti visa tai naujųjų infantilų kartai

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti