Išgirdus žodžius „romantiška komedija", ne vienam potencialiam žiūrovui pasireiškia atmetimo reakcija. Bet šįkart verta nepaisyti išankstinių nuostatų, nes „Viena diena" iš tikrųjų yra filmas apie meilę. Ne apie amžiną lyčių kovą, atminties ar psichikos labirintus, vaikystės traumas, tapatybės paieškas ar kokias nors kitas madingas šių dienų kino temas. Maža to, „Viena diena" įrodo, kad filmai tiesiog apie meilę jau tampa retenybe.

Danų režisierės Lones Scherfig filmas „Viena diena" („One Day", JAV, 2011) sukurtas pagal pasaulyje populiarų Davido Nichollso romaną. Rašytojas tapo ir filmo scenaristu. Bet, manau, režisierei pavyko išsaugoti savo stilių. Pasaulinę šlovę jai atnešė „Italų kalba pradedantiesiems" - pasakojimas apie provincialus nevykėlius, ieškančius meilės ir gyvenimo prasmės. Į jų kasdienybę panardintas filmo veiksmas atskleidė ne tik šių žmonių komizmą, bet ir dramatizmą. Persmelkta ironijos ir humoro, „Italų kalba pradedantiesiems" buvo net savaip optimistiška, matyt, todėl ir tapo finansiškai sėkmingiausiu pasaulyje skandinavų filmu. Po jo sekė „Vilburas nori nusižudyti" - dar vienas tragikomiškas pasakojimas apie depresiją, meilę ir mirtį. Prieš porą metų pasisekimo sulaukė, deja, Lietuvoje taip ir neparodyta „Edukacija", atskleidusi savitą režisierės talentą atkurti praėjusio laiko materialumą. Tai būdinga ir „Vienai dienai". Prieš mūsų akis kaleidoskopiškai praslenka 20 abiejų herojų gyvenimo metų - nuo 1988-ųjų liepos 15-osios iki 2010-ųjų, bet kiekvienas susitikimas tiksliai „įžemintas" konkrečiame laike - kostiumai, detalės, muzika, net makiažas atspindi epochą. Todėl „Viena diena" - ir savotiška šių dienų keturiasdešimtmečių kartos istorija.

Bet tai nėra tradicinė sėkmės istorija. Greičiau - savęs ir savo galimybių supratimo istorija. Kupina naujo gyvenimo vilčių Ema iš Edinburgo atsikrausto į Londoną. Čia ji dirba greito maisto restorane, čia sutinka nejuokingą komiką Ianą, kuris trumpam tampa jos gyvenimo draugu. Pabandžiusi išsiveržti iš rutinos, Ema tampa mokytoja. Bet tikrasis jos pašaukimas - rašyti. Jos knyga sulaukia sėkmės, matyt, dar ir todėl, kad atėjo autoironiškų moteriškų romanų laikas.

Deksteris iš pat pradžių nori visų moterų, pinigų ir šlovės. Troškimai jį atveda į televiziją. Tapęs muzikinės laidos paaugliams vedėju (tokiu britišku Mikutavičiumi spiegiančiu balsu), jis greitai panyra į tariamus šio pasaulio malonumus, bet viskas baigiasi priklausomybe nuo alkoholio ir narkotikų. Dar vienas smūgis Deksterio savimeilei - jo nesėkmingos vedybos.

Filme tai - ne tik Emos ir Deksterio susitikimų fonas. Tos punktyru brėžiamos istorijos paaiškina, kodėl jų santykiai klostosi būtent taip, kodėl jie pradeda nebedominti vienas kito, bet išlieka artimi, kodėl pagaliau suartėja. Nes svarbiausia, kas yra tarp jų, - vis dėlto sugebėjimas suprasti vienas kitą. Būdami kartu tą vienintelę metuose dieną jie pagaliau gali išsikalbėti apie savo baimes, jausmus, nusivylimus. Pokalbiai - didžioji filmo sėkmės dalis, nes dialogams būdingas savaip rafinuotas humoras. Be abejo, Ema - tikra humoro virtuozė. Pirmiausia todėl, kad ji - protingesnė, įžvalgesnė. Kažkur skaičiau, esą knygos gerbėjai pasiuto sužinoję, kad Emą vaidins Anna Hathaway. Bet ji puikiai išlaviruoja tarp savo holivudinės patirties ir Emos viduriniosios klasės „britiškumo", jos pabrėžtinai neelegantiškos išvaizdos ir dvasinio subtilumo. Jimui Sturgesui (Deksteris) vis dėlto pristinga dramatizmo ir vidinių personažo išgyvenimų.

Nors Scherfig stengiasi apsaugoti personažus ir aktorius nuo tam tikrų klišių, pastarųjų filme nepavyko išvengti - tokią Angliją ir Prancūziją, anglus ir prancūzus rodo kas antra romantinė komedija.

Laimė, „Vienoje dienoje" svarbiausia ne tai. Nepaisant melodramiškų veiksmo posūkių, Scherfig pavyko parodyti, kad meilė keičia likimus ir žmones, padaro juos geresnius, kad meilę reikia saugoti, nes artimas žmogus staiga gali išnykti, kad reikia suspėti pasakyti jam tai, ką jauti.

Tegu pavėluotai, bet Ema ir Deksteris suprato, kad yra skirti vienas kitam. Tuo tiki, ypač kai žinai, kiek daug žmonių buvo šalia ir prasilenkė.

„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11