Kartais taip atsitinka ir dabar. Tik meninė konjunktūra pasikeitė. Net visai beviltiški filmai, prisidengę teigiamais - neįgaliais, kitokios seksualinės orientacijos, odos spalvos ir pan. - personažais, sugeba sulaukti dėmesio. Sukritikavęs tokį filmą, iškart rizikuoji būti apšauktas retrogradu. Bet aš surizikuosiu, nes manau, kad Saulius Drunga savo debiutiniame filme „Anarchija Žirmūnuose“ ciniškai naudojasi naujųjų laikų konjunktūra. Tiksliau, filme daugiau nieko nėra. Nėra režisūros, nėra charakterių, nėra logiškai rutuliojamo siužeto, nėra gyvybės nuobodžiai pagal „auksinės proporcijos“ taisykles sukomponuotuose kadruose ir nepakeliamoje frontalinių mizanscenų monotonijoje, nėra nieko, kas Drungos pastangas būti kino menininku paverstų kino menu. Nėra kino. Kai jo nėra, kai filmo herojai - patetiški idiotai, o pasakojimas neturi jokios prasmės, neverta gaišti laiko, gadinti popierių ir aiškinti, kad kai pirmą kartą Vilė pasilenkia užsirišti batų raištelio, atsitinka jos gyvenimo posūkis (tai dar galima suprasti), bet kai gyvenimo posūkiai ją ištinka kaskart, pasilenkus užsirišti raištelio, ir filmas nėra komedija, vadinasi, kažkas negerai scenaristo ir režisieriaus fantazijai. Neverta šaipytis iš pretenzingų dviejų merginų frazių, skambančių tarsi tuštumoje. Arba bandyti paaiškinti tą tuštumą, kurioje, regis, užmigtų net ir skrendanti musė, nes kiekviena frazė ar kadras užtęsti iki begalybės. Arba baksnoti pirštu, kad kalbėti apie raudonas lūpas ir iškart rodyti lūpas stambiu planu, švelniai tariant, gana senamadiška. Ieškoti „Anarchijoje Žirmūnuose“ logikos, prasmės ar paslėptų prasmių, turinio, poteksčių (kurios ir paverčia kadrą kadru, o ne kino kameros užfiksuotu vaizdeliu) nėra jokio reikalo. Toje pačioje „Skalvijoje“, kur žiūrėjau „Anarchiją Žirmūnuose“, kino besimokantys moksleiviai apie režisūrą išmano ir sugeba daug daugiau.

Kino nėra. Užtat yra aktuali jaunimo emigracijos tema - ji girdima nuo pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kaimietė Vilė (Toma Vaškevičiūtė). Kad ji kaimietė, supranti iškart, nes vilki suknelę ir yra labai naivi. Tai - tik pirmoji filmo banalybė. Archajiškas autoriaus įsivaizdavimas vietoj autentiškos detalės. Vilė vyksta į Vilnių stoti į Pedagoginį universitetą ir girdi kalbant, kad Lietuvoje gyventi neverta, nes čia „bardakas“. Vėliau Vilė per televiziją išgirs siaubingų faktų apie iš Lietuvos bėgančius žmones, pankų koncerte sutiks emigruoti svajojantį jaunuolį. Drunga šią temą sprendžia visai kaip tarybinis menininkas - simpatiškas jaunuolis sugrįžta iš Londono atgal ir daug žadančiai šypsosi Vilei.

Kita lietuviams aktuali tema - seksualinės mažumos. Drunga nesprendžia tautinės homofobijos problemos, nerodo absurdiško lietuvių „gražuliškumo“. Greičiau atvirkščiai. Lesbietė Sandra (Severija Janušauskaitė) yra žiauri, turi brolį nusikaltėlį, kuris ją išlaiko, įsivilioja naivią Vilę į savo nuomojamą butą ir visą laiką žiūri į ją smauglio žvilgsniu. Tiksliau, ji į viską žiūri smauglio žvilgsniu ir kažką nuolat paisto apie anarchiją. Tuo ji ir sužavi Vilę, ši jai pajunta kažkokius jausmus. Kažkokius, nes tai, kas rodoma filme, nelabai ką turi bendra su elementaria psichologija, bet kai filmo personažai yra popieriniai, tai ir jausmai tokie pat.

Trečia aktuali tema - maištas prieš vartotojų visuomenę. Nusprendusi sužinoti, kas yra anarchija, Vilė bibliotekoje kažkodėl nusikopijuoja daugybę 1968-ųjų revoliucingų prancūzų studentų plakatų iš garsiausio anarchistų tinklalapio, juos vaizdžiai išmėto ant savo kambario grindų. Viršuje, žinoma, yra Che atvaizdas. Tai pats banaliausias maišto simbolis, bet visai nekeista, kad Drunga pasirinko būtent jį. Vartotojų visuomenę filme įkūnija Vilės teta (Jūratė Onaitytė), kuri kartoja sakramentalią frazę: „Tai kainuoja pinigus“, žiūri televizorių, šluosto dulkes ir sprendžia kryžiažodžius, bei greito maisto restoranas. Finale staiga tapusi labai sąmoninga (kad tai įvyko, liudija tik iš Sandros pasiskolintas smauglio žvilgsnis ir noras atkeršyti už apsinuodijusią maistu draugę), Vilė nuspręs jį susprogdinti.

Kita vertus, kinas visada tuo ir bus ypatingas, kad kiekvienas tame pačiame filme sugebame pamatyti skirtingus dalykus, idėjas, mintis. Aš „Anarchijoje Žirmūnuose“ pamačiau tik pačių įvairiausių filmų, kurie, matyt, ir įkvėpė Drungą tapti kino režisieriumi, išrūgas. O jūs?

„7 meno dienos“ Nr.32 (908), 2010-09-17