Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Vilniaus bienalizacija?


Tarptautinė metalo meno bienalė „Metalofonas“ LDS galerijoje vitrinoje


Jurgita Ludavičienė

Share |
Katarina Siposova (Slovakija). Smeigės „Not Gordian knot“. 2011 m.
Metalo menininkai – ne tapytojai ar fotografai, kuriems sukurti kūrinį kartais pakanka įkvėpimo ir vienos nakties tą įkvėpimą perkelti ant plokštumos ar į juostelę. Metalo darbai gimsta gerokai lėčiau, jiems reikia daugiau laiko tiesiog fiziškai, ir kūryba dažnai kainuoja gana nepigiai.

Kurlink taikau? Prie nuostabos, kad tuo pačiu metu Vilniuje atsidarė dvi metalo menui skirtos bienalės. Negana to, abi jos turi ir tą pačią temą – „Vilnius“, ir dalyvauja jose tie patys lietuvių menininkai. Ar ne per komplikuota tiems patiems žmonėms verstis per galvą rengiant kūrinius ir vienai, ir kitai bienalei, vieną dieną bėgti į vieną atidarymą, o kitą – stovėti jau kitame, vargais negalais spėjus pabaigti kūrinius? Ir šiaip – kuo skiriasi dalyvavimas tarptautinėje emalio bienalėje, jau septintą kartą organizuojamoje galerijos „Meno niša“, ir tarptautinėje metalo meno bienalėje „Metalofonas“? Emalis juk irgi priskirtinas metalo meno arealui?

 

Keista bienalių sankaupa spalio vidury, ir jų tarpusavio santykis sunkiai suvokiamas. Ar jos lenktyniauja viena su kita? Ar koegzistuoja, viena kitą papildydamos? Teoriškai protingiau atrodytų antrasis modelis, juolab jį galima būtų plėsti ir tęsti, sujungiant abi bienales į vieną didelį metalui skirtą renginį, bet praktiškai, ko gero, situacija artimesnė pirmajam, kuris regisi mažiau produktyvus. Bet šios pastabos akivaizdžiai adresuotinos ateičiai. „Po mūšio kumščiais nemojuojama“, sako rusų patarlė, taigi tenka konstatuoti metalo bienalizaciją, ir tiek. Aišku, kad ir mūšio nėra. Yra pradžia, nes bienalei antri metai – dar tik kūdikystė, ir aiškesnis savo vaidmens Vilniaus miesto meninėje scenoje suvokimas organizatorių tikriausiai dar laukia.

 

Bet kokiu atveju, priekaištauti ir baksnoti pirštu į neaiškumus visada lengviau, nei daryti. Todėl manau, kad šiuo atveju svarbiausias yra pats bienalės egzistavimo faktas. Faktas, jog „Metalofonas“ atsirado, taip sakant, „iš liaudies“, metalo menininkų noru ir pastangomis – vadinasi, yra reikalingas patiems autoriams reiškinys, o ne eilinis „projektas“, skirtas kokiai nors statistikai pagerinti. Išlaikyta vieta, kurios kitą kartą tikriausiai nebeužteks – LDS salono vitrina prie ŠMC. Labai įdomu stebėti pastarosios vietos pliusus ir minusus, vitrinos kaimynų kaitą ir su tuo susijusias konotacijas. Pliusai neabejotini – ekspozicinė erdvė veikia dvidešimt keturias valandas per parą. Praeiviai norom nenorom įtraukiami į ekspozicijos aptarimą. Dar įdomesnė kaimynystė – pirmąją bienalę rėmino naktiniai klubai, tačiau jų neoninės reklamos rodėsi gana kuklios, tuo tarpu balti vitrinose įtaisyti „langai“, pro kuriuos žvelgė juvelyrika, iš karto traukė žvilgsnį. Šįkart viskas sudėtingiau – nemanau, kad smulkių gabaritų eksponatams lengva atsilaikyti prieš milžiniško indėno iš „Grill Brazil“ sėdimąją, nepagarbiai atsuktą į žiūrovą gretimoje vitrinoje. Kita vertus – kokia erdvė interpretacijoms – juk šis visas sveiko proto ir skonio ribas peržengiantis rausvas nuogalius su ietimi irgi yra Vilniaus dalis, norime mes to ar ne. Gaila, kad niekas iš autorių nepasinaudojo netyčiniu indėno mestu iššūkiu, tačiau mes juk nežinome, kas pakeis indėną dar po dvejų metų, kai ateis kita bienalė. Gal vitrinoje bus pilna meškos kailių, o gal egiptietiškų sfinksų? Bet tai jau ateities klausimas.

 

Sutikime: „Metalofone“ Vilniaus nėra daug. Tiksliau, daugiau kūrinių, kurių gerumas (ar blogumas) nepasikeistų juos eksponuojant Rio de Žaneire ar Heidelberge. Tačiau tai, viena vertus, visų tarptautinių nekuratorinių parodų problema: siekiant pritraukti kuo daugiau dalyvių, atranka sušvelninama arba jos visai nebūna. Todėl sunku prognozuoti atsiunčiamų kūrinių meninę kokybę, ji aukojama geografijai. Bet kita vertus, kaip rodo kitų tarptautinių bienalių patirtis, ilgainiui atsiranda tinkamas dalyvaujančių šalių ir kokybės santykis, o ir kūrinių atranka užima jai priklausančią vietą. O dabar dvidešimt trys menininkai rodo savo tikrą ar įsivaizduojamą santykį su sostine. Vilnius keistu būdu atsispindi Kornelijos Gerikaitės ir Eimanto Ludavičiaus skardinių dėžučių eilėje, kurių dangteliuose – iškilios ar įdubusios bambos. Dėžutės kaip pilvai –  tikriausiai pilni Vilniaus vaizdų su Vilniaus istorijos trupinėliais, pavyzdžiui, barokine opera (kurios vaiduoklis persekioja autorių jau gerus penketą metų, nepadėjo net atkurtas Žemutinės pilies maketas). Vilnius kaip kančios vieta keistai suskamba Birutės Stulgaitės nukryžiuotoje vinyje – nors kryžiaus skersinio nėra, jis vis dėlto aiškiausiai regimas. Sandros Malaškevičiūtės Vilnius oponuoja savo sintetiniu, „klubiniu“ pavidalu – pro organinio stiklo akinius galima pamatyti naktinį gyvenimą. Į naktinį miestą nurodo ir Aurelijos Šimkutės-Endriekės išdidinta miegančios būtybės figūra, deja, ji praranda savo grakštumą ir žavesį, kuriuo pulsuoja maži šios autorės juvelyrikos darbeliai, apgyvendinti panašių būtybėlių. Juvelyrikos perkėlimas į mažąją plastiką nereiškia vien mastelio pakeitimo.

 

Vytautas Matulionis ir Uri Shapira (Izraelis) pretenduoja į juvelyrikos bei tapybos sintezę, o Romualdas Inčirauskas kūrinio dydžiu varžosi su jau aprašytu indėnu, tačiau įsivaizduojami mūšiai, kuriuos kariauja autorius, rikiuodamas žalvarinius kareivėlius, bendrame bienalės kontekste neatrodo nei naujai, nei pergalingai – greičiau atvirkščiai. Užtat Heidemarie Herb (Italija, Vokietija), iškabinusi sidabruotų augalų kolekciją, nubraukia visus klausimus ir sąsajų paieškas – metalinis herbariumas, kuriame sidabro sukilninti trapūs augalai primena hortus conclusus, gali egzistuoti bet kuriame mieste, taigi ir Vilniuje. Metalo darbai iš Izraelio, Italijos, Vokietijos, Lietuvos, Slovakijos ir Rumunijos koegzistuoja vienas su kitu, kontrastuodami savo pavidalais, papildydami vienas kitą ir plėsdami metalo meno sampratą žiūrovo akyse. Neabejotinai tai ir yra pats didžiausias pliusas. O minusas – „bienalizacijos aukos“, autoriai, dalyvaujantys abiejose parodose su panašiais darbais – turėtų, reflektuojant bienalę, išsispręsti ir išnykti savaime. Nes yra į ką ir lygiuotis – Kauno tekstilės bienalė, šiuo metu užtvindžiusi visą laikinąją sostinę, irgi prasidėjo nuo to, kad kažkas kadaise susirinko ir pasakė: darom. Taigi ir „Metalofonui“ įmanoma suskambėti visu balsu, atkakliai, bet protingai bienalizuojant Vilnių.

 

Paroda veikia iki lapkričio 10 d.

LDS galerija vitrina (Vokiečių g. 2, Vilnius)


„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

RJPyQhasWSQeKWhr, 2012-07-16 17:52

Tai, kad visi gi E yra natūralūs, nė vienas iš ksmsooo neatgabentas, nė vienas branduolinės kokios sintezės būdu nepagamintas

BApjpeTXXNqehLR, 2012-01-09 09:29

Unbelievable how well-wtiretn and informative this was.

rainis, 2011-11-06 20:59

Vėl Ludavičienė pradėjo rašyti, pagaliau, seniai laukiau.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti