Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Asmeniška yra politiška Gdanske


Festivalis „Vilnius Gdanske“


Laima Kreivytė

Share |
Grzegorz Klaman. „Darbininkas – niekas”. 2011 videoinstaliacija. Paroda „Darbas ir poilsis”
Braižant kultūrinių tinklų žemėlapį, Gdansko ir Vilniaus ryšiai primintų autostradą, o rudenį – lėktuvų pakilimo taką. Jau ketvirti metai rengiamas festivalis „Vilnius Gdanske“ kviečia susipažinti su šiuolaikiniu Lietuvos menu, muzika, kinu, tarpdisciplininiais projektais.

Nepamirštama ir liaudis (plačiausia prasme) – pagrindinėje turgaus aikštėje festivalio savaitgalį šurmuliuoja lietuviškų dirbinių mugė. Įdomu, kad šį kartą festivalio laikas sutapo su dirbtinai paaštrėjusiais lietuvių ir lenkų santykių „aiškinimais“ – tolimas to politinio nesusipratimo aidas atsirito iki lietuviško kino. Po Jūratės Samulionytės filmo „Šanchai Banzai“ peržiūros užvirė net labai rimtos diskusijos. Tačiau kiekvienas ginčas kultūroje turi teigiamą poveikį – griaunami stereotipai, plečiamos suvokimo ribos (kartais to net nenorint). Naujo kino programoje dar buvo pristatyti Jeremiah Cullinane’o „Knygnešiai“, Ramunės Čekuolytės „Chebriarchatas“ ir Romo Zabarausko „Porno melodrama“, vyko lietuviškos animacijos peržiūros.

 

Naujausio lietuvių meno parodas organizuoja Gdansko šiuolaikinio meno centras „Lažnia“. Jame dirbančios kuratorės neina pramintais takais ir renkasi tuos autorius ir projektus, kurie atrodo aktualūs čia ir dabar, o ne pagal konjunktūrinį žvaigždėlapį. Kviečiami gerai žinomi menininkai ir gabus jaunimas. Per ketverius metus čia buvo rodomi Ugniaus Gelgudos, Akvilės Anglickaitės, Irmos Stanaitytės, Arturo Bumšteino, Sauliaus Leonavičiaus, Severijos Inčirauskaitės, Monikos Žaltauskaitės, CORO (Eglė ir Goda Budvytytės, Ieva Misevičiūtė) ir kitų darbai. Šiemet parodas atidarė Svajonė ir Paulius Stanikai ir Ignas Krunglevičius, menininkų rezidencijoje viešėjo ir medžiagą naujam projektui rinko Cooltūristės.

 

Lietuviškos parodos, kurias organizavo kuratorė Aleksandra Księżopolska, kaip reta pasižymėjo stipriu poveikiu – ne tik tiesiogine prasme, kai milžiniškos Stanikų fotografijos barokiškai išplečia galerijos erdves, o Igno Krunglevičiaus darbas „kala į smegenis“. Visai nepanašūs įvairių menininkų darbai vis dėlto turi šį tą bendra: jų energetinis intensyvumas įtraukia net ir visai tam nenusiteikusį žiūrovą (tokių meno centruose sutiksi retai). Turiu galvoje minties ir psichinę energiją – kai vaizdas, garsas, ritmas apraizgo tave it kardiologinio kabineto čiuptuvai, ir staiga pajunti turintis ne tik jutimo, bet ir daugybę kitų organų. Fiziniai pojūčiai pinasi su intelektualiniais, bet smegenims ne visada pavyksta pavyti kūną, ypač Igno Krunglevičiaus audiovizualinėje instaliacijoje „Išpažintys“. Autorius domisi galios raiška per kalbą ir garsą, o šiam darbui naudoja medžiagą iš baudžiamųjų bylų ir policijos tardymų. Pagal intensyvų ritmą į ekraną kalami žodžiai gali pradaužti kaukolę, ypač juos kartojant. Žinučių turinys nėra paprastas – veikiau pasąmoniniai grėsmės impulsai. Iš tiesų tai itin daug fizinės ir psichinės ištvermės reikalaujantis darbas. Išbūti visą valandą turbūt gali tik specialiai nusiteikę stiprių nervų žiūrovai. Bet net ir maža dozė perteikia psichologinio spaudimo ir kontrolės mechanizmų poveikį.

 

Svajonė ir Paulius Stanikai dabar dažniau matomi užsienyje nei Lietuvoje. Gdansko šiuolaikinio meno centre jie pristatė instaliaciją „Akordeonas ir fortepijonas“. Stanikai yra paskutiniai rūstūs Lietuvos egzistencialistai ir pirmieji abjekto meno propaguotojai, sugebantys sumaišyti pavojingus „molotovo“ kokteilius. Sprogstamąjį užtaisą sudaro paradoksali klasikinių technikų (piešinys, skulptūra) bei fotografijos, judančio vaizdo ir garso jungtis, kurią įelektrina intensyvus kūniškumas ir neprognozuojami veiksmai. Videodarbe nuogas vyras, dengiantis galvą paltu, groja fortepijonu atsitiktinius garsus, tačiau jo judėjimas ir garsų aštrumas tampa ne tik laiko, bet ir erdvės atskaitos taškais – tarsi adatos smeigtukais sudaigstomas vidinis kambario tūris. Visa galerija tampa savotiška namų išklotine. Milžiniški fototapetai iki pat lubų su interjero vaizdu, kur tarp baldų „mėtosi“ nuoga moters figūra ir įrėminti piešiniai, trina ribas tarp viešumo ir privatumo – ne banaliai apnuoginant kūnus ir daiktus, bet būtent užaštrinant jų santykį, kartais tyčia erzinant žiūrovą – ant antikvarinių baldų, pro kuriuos boluoja kūnas, numestas dešrigalis. Paroda sustyguota, paveiki ir reikalaujanti daugiau dėmesio, nei čia galiu skirti.

 

Coolūristės pristatė savo projektą „Kitas kelias“, pavadintą pagal 1982 m. vengrų režisieriaus Karoly Makko filmą. Jame atskleidžiamos laisvės ribos – kaip politinės viešo gyvenimo represijos po 1956-ųjų įvykių Budapešte siejasi su asmeninio gyvenimo kontrole. Pagrindinį bekompromisės žurnalistės vaidmenį suvaidino garsi lenkų aktorė Jadwiga Jankowska, už jį gavo auksinę Kanų kino festivalio palmės šakelę. Šiam ir kitos žurnalistės vaidmeniui buvo kviečiamos ir vengrų aktorės, bet jos atsisakė vaidinti politiškai asmeniškai nesaugiame filme. Gdanske gimusi aktorė ir savo gyvenimu įrodė, kad jai svetimas prisitaikėliškumas ir tarnavimas sistemai. Ji buvo viena iš aktorių streiko, protestuojančio prieš SSSR įvestą nepaprastą padėtį Lenkijoje, dalyvių. Tai atsiliepė ir tolesnei jos karjerai. Po Kanų apdovanojimo pasipylę užsienio režisierių pasiūlymai keliaudavo į biurokratų šiukšliadėžes. Aktorės figūra tapo alternatyviu Gdansko – „Solidarumo“ gimtojo miesto – simboliu, išreiškiančiu politinės ir asmeninės laisvės nedalomumą.

 

Į istorinio „Solidarumo“ konteksto tyrimus leidosi į parodas atvykę menininkai ir muzikantai, nusprendę sudalyvauti nostalgiškoje ekskursijoje 7-ojo dešimtmečio autobusėliu po Gdansko laivų statyklą, kur ir prasidėjo garsusis darbininkų streikas, lėmęs vėlesnę sovietinio bloko griūtį. Netekusi užsakymų statykla atrodo kaip milžiniškas laivas vaiduoklis, sudarytas iš kitų laivų vaiduoklių ir nosis nuleidusių kranų. Veikia tik nedidelė jos dalis, tačiau visuomenės žadintojų funkciją perėmė menininkai, 2004 m. įkūrę ten „Wyspa“ fondą ir meno institutą, rengiantį alternatyvias parodas, nagrinėjančias kultūros ir socialinių bei politinių procesų sąveikas. Viena iš tokių parodų – „Darbas ir poilsis“, kurioje akcentuojamas netradicinis požiūris į darbą ir dirbančiuosius. Geriausiai šį požiūrį išreiškia parodos plakatui parinkta 1966 m. fotožurnalisto Zbigniewo Kosycarzo Gdanske daryta nuotrauka, kai darbininkų grupė žvelgia į saulės užtemimą. Jie nedirba, bet ir nestreikuoja. Tai ne oficiali darbo pertrauka, bet nekasdienio dangaus reiškinio išprovokuota situacija. Anetos Szyłak kuruotoje parodoje matome kabančias laivų statyklos darbininkų spinteles, iš kurių sklinda dirbančiųjų balsai ir ant žemės projektuojami jų portretai, didžiausios pasaulyje Jėzaus skulptūros vaizdus iš pravažiuojančios mašinos, Marxo „Kapitalo“ skaitymą turtuolių namuose ir antimeno manifestą. Kai kurie darbai anksčiau matyti, kiti – naujai sukurti. Bet šioje vietoje jie įgyja ypatingą politinį atspalvį. Apskritai šiuolaikiniam lenkų menui ir Lenkijoje rengiamoms tarptautinėms parodoms būdingas daug didesnis socialinis ir politinis angažuotumas. Lietuvių meno scena, be Urbonų ir kelių pavienių pavyzdžių, šiuo požiūriu atrodo vis dar nepraradusi savo (nesvarbu, modernistinės ar postkonceptualios) nekaltybės. Tarsi meno pasaulis vis dar sukasi aplink savo ašį vakuume, ir jokie ekonominiai, politiniai, socialiniai procesai jo nepasiekia. O jei pasiekia, tai transformuojasi į šaltai racionaliai išgvildentą konjunktūrinę produkciją. Mūsų asmeniškam menui trūksta politiškumo, o politiškai angažuotam – asmeninės dimensijos. Kad žiūrint į kūrinį nekankintų abejonės – o kodėl tai autoriui rūpi? Koks jo/s santykis su tais skauduliais, gal jie tiesiog nusižiūrėti iš „madingų“ skaudulių katalogo?

 

Tokių klausimų nekilo žiūrint į Dorotos Nieznalskos instaliaciją Gdansko miesto galerijoje, kur menininkė atkuria į laivų statyklą streiko malšinti atriedėjusių rusų tankų sulankstytą metalinę tvorą. Tuo metu tarp streikuotojų buvo ir menininkės tėvas. Paroda ne tik primena istorinius įvykius, bet ir rodo totalitarinės ideologijos pražūtingumą – tamsoje sukasi milžiniški raudonai apšviesti peiliai, metantis juodus fašistų svastikos šešėlius. Gdanske menas, net senamiestis ir istoriniai paminklai, yra neatsiejami nuo kritiško mąstymo.


„7 meno dienos“ Nr.36 (958), 2011-10-14

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

UcmfqwTBCmoWWKrydZ, 2011-12-03 04:32

It's like you're on a mssiion to save me time and money!

mickevicius, 2011-10-19 09:57

Lenkai ne tokie užsidarę savame kiaute, todėl ir garsių menininkų ten daugiau, ir projektai drąsesni.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti