Ir nors, kaip ir kiti Jo kartos režisieriai, filmų Marijonas Giedrys nebekūrė jau daugiau nei du dešimtmečius, būtent Jis – neatsitvėręs savimylos ar negandos siena, smalsus kino naujienoms ir geranoriškas jaunųjų kolegų darbams – buvo „ano meto“ ir dabartinį lietuvių kiną simboliškai jungianti grandis.

Sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK) baigęs Sergejaus Gerasimovo klasę, į kiną Marijonas Giedrys atėjo su pirmąja lietuvių režisūros banga. 1960-aisiais, pats parašęs scenarijų pagal Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ novelę, jis sukūrė „Mums nebereikia“ – įžanginę lietuvių kiną išgarsinusių „Gyvųjų didvyrių“ novelę. Prasidedančios žiemos peizažo liūdesys subtiliai perteikė filmo nuotaiką, atspindėjo ir šiurkščius socialinius patriarchalinio kaimo santykius. Tai buvo atmosferinis, autorinis kinas tikrąja žodžio prasme. Debiutas pranašavo šviesią režisieriaus ateitį, juo labiau kad po metų Giedrys pastatė ideologiškai angažuotą filmą „Svetimi“ (1961). Tačiau kitą vaidybinį filmą „Vyrų vasara“ jis nufilmavo beveik po dešimties metų, 1970-aisiais. Tą kūrybingiausią Lietuvos kinui dešimtmetį Giedrys netylėjo, – kūrė dokumentinius filmus „Lino daina“, „Do-re-mi“, „Žirgai ir vištos“ ir kt., įsiliejusius į besiformuojančią nacionalinę dokumentikos tradiciją, bet vis dėlto ne vaidybinį kiną, kaip beveik kartu startavę jo kolegos Žalakevičius, Žebriūnas ar Vabalas.

Neparašyta Lietuvos kino studijos (ne kino) istorija slepia daug neišsipildymo dramų, sulaužytų ar pakreiptų likimų. Būsimieji jos tyrinėtojai galbūt iškels į dienos šviesą meno tarybų protokolus, partijos susirinkimų rezoliucijas ar ideologines CK direktyvas, tačiau nebeatkurs jas lydėjusių žmogiškųjų aplinkybių, kurios patyliukais grimzta į nebūtį. Kodėl viskas susiklostė būtent taip ir ne kitaip? Ar galėjo būti kitaip?

Septintojo-aštuntojo dešimtmečių sandūra jau reiškė „atšilimo“ pabaigą ir ideologinių varžtų „veržimo“ pradžią. Filmas „Vyrų vasara“ buvo nepriekaištingos kinematografinės formos ir atspindėjo šias permainas, pradedant „importiniu“ scenarijumi apie pokario „klasių kovą“, kurios traktuotė buvo atvirai propagandinė. Gal dar didesnė duoklė ideologijai buvo kitas Giedrio filmas „Žaizdos žemės mūsų“ (1971) apie 1918–1919 m. „revoliucinius“ įvykius.

Nuo tada Marijonas Giedrys įsitvirtino tarp nuolat filmuojančių Lietuvos kino studijos režisierių ir jau nė karto nesuklupo. Netgi tapo „etatiniu“ žlungančių projektų gelbėtoju. Pradedant dar 1967-ųjų filmu „Suaugusių žmonių žaidimai“, kas buvo tarsi pakopa į savarankišką pilną metražą, ir baigiant 1981-ųjų juosta „Medaus mėnuo Amerikoje“ konjunktūrinės Alberto Laurinčiuko pjesės motyvais. Sudėtingiausias tarp šių užbaigimų, tapęs ir svarbiausiu Giedrio filmu, jo profesionalizmo kokybės ženklu, žinoma, buvo „Herkus Mantas“ (1972). Pirminis filmo sumanymas vizualizuojant mums nepažįstamą epochą žadėjo tirštą, krauju ir prakaitu srūvančią atmosferą, Giedrys ją sušvelnino, suromantino ir kiek teatralizavo, apsukus ratą tarsi vėl priartėdamas prie Juozo Grušo pjesės.

Panašaus braižo buvo ir vėlesni Giedrio filmai: nugludintų kampų, kiek literatūriški bei teatrališki, aktoriniai, solidžios režisūros, garantuoti. Tai beveik vien ekranizacijos: „Perskeltas dangus“ (1974), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978), „Parodų rūmai“ (1987) pagal Vytauto Bubnio romanus, „Sūnus palaidūnas“ (1984) pagal Raimondą Kašauską, miniserialas „Amerikoniškoji tragedija“ (1980) pagal Theodore’ą Dreiserį Maskvos televizijos užsakymu. Marijono Giedrio kinas atspindėjo jo gyvenamą laiką, tai buvo kūrybos kaina.

Linas Vildžiūnas  

„7 meno dienos“ Nr.22 (944), 2011-06-03