Gimęs pasiturinčioje Kauno inteligentų šeimoje, J. Finkelšteinas jau paauglystėje gavo tvirtus visapusiško humanitarinio išsilavinimo pagrindus. Ketinimas pasirinkti muziko profesiją atėjo kiek pavėluotai - sulaukęs šešiolikos jis ėmė mokytis pūsti fleitą, o jau po metų buvo priimtas į žymiausio Lietuvoje šio instrumento virtuozo, kompozitoriaus Juozo Pakalnio klasę Kauno konservatorijoje. Studijas nutraukė prasidėjęs karas, treji metai 16-oje lietuviškoje divizijoje. 1951 m. Finkelšteinas baigė Lietuvos konservatoriją, J. Pakalnio mokinio Liudo Survilos fleitos klasę. Deja, dėl rankos piršto traumos atlikėjo karjeros teko atsisakyti.

Pragyvenimą užtikrino ilgametis vertėjo ir redaktoriaus darbas Lietuvos telegramų agentūroje (ELTA). Čia ištobulinti žurnalistiniai bei svetimų kalbų vartojimo įgūdžiai J. Finkelšteinui pravertė plėtojant veiklą įvairiuose muzikos baruose. Jis tapo daugelio užsienyje gastroliavusių atlikėjų (ypač Lietuvos kamerinio orkestro) koncertų programų vedėju ir vertėju, o svarbiausia - išsamiai nušviesdavo mūsų muzikų pasirodymus lietuvių ir užsienio spaudoje.

Ilgainiui J. Finkelšteinas tapo uoliu Lietuvos muzikinio gyvenimo metraštininku. Vis labiau plėtėsi ir jo interesų diapazonas. Antai profesoriaus Juozo Gaudrimo paskatintas jis vienas pirmųjų 1957- 1958 m. spaudoje aprašė XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvos didikų dvaruose veikusias muzikos mokyklas, apklausęs dar tebegyvenusius jų mokinius. Savo gausias publikacijas (o jų susikaupė per 2000) J. Finkelšteinas neretai pasirašinėdavo Klemo Nainio ir kitais slapyvardžiais. Jis daug nuveikė ir versdamas muzikologinę literatūrą iš vokiečių bei rusų kalbų į lietuvių ir atvirkščiai.

1993 m. persikėlęs gyventi į Izraelį J. Finkelšteinas išliko gimtosios šalies patriotu. Įdėmiai sekė jos gyvenimo aktualijas, palaikė glaudžius ryšius su lietuvių menininkais, kultūros veikėjais. Jis tapo tarsi neoficialiu Lietuvos muzikos ambasadoriumi Izraelyje. Drauge su žmona Judita reguliariai lankydavosi Vilniuje.

Mudviejų artimesnis bendravimas prasidėjo prieš trisdešimtį metų. Rengiant spaudai mano monografiją apie Juozą Gruodį jis maloniai sutiko išversti į vokiečių kalbą didelę šios knygos santrauką; kiek vėliau išvertė sutrumpintą šios knygos variantą rusiškam leidiniui. Intensyviai susirašinėjome ir J. Finkelšteinui išvykus į Izraelį. Savo laiškuose jis ypač domėjosi kultūrinės spaudos situacija, naujais lietuvių muzikologų darbais, o ypač - leidžiama Muzikos enciklopedija; buvo itin atidus ir kritiškas jos skaitytojas, taip pat ir autorius. Dalijosi savo fenomenalioje atmintyje išsaugotais prisiminimais iš tolimos lietuvių muzikinio gyvenimo praeities.

Paskutiniai keturi J. Finkelšteino laiškai buvo parašyti šių metų rugpjūtyje, ką tik grįžus iš viešnagės Vilniuje. Džiaugėsi parsivežta muzikine literatūra, rašė apie planuojamus būsimus darbus. Deja, savo paskutinių straipsnių „Muzikos barų“ žurnale autorius jau nebeperskaitys...

Stebėtinas jo interesų platumas, didžiulė erudicija. Duomenų apie sudominusį muzikos reiškinį sėmėsi ir iš solidžių monografijų bei enciklopedijų, ir iš gausios užsienio specialiosios periodinės spaudos. Muzikologas kruopščiai ieškodavo ir surasdavo daugybę įdomių faktų iš įžymių kompozitorių ir atlikėjų gyvenimo, muzikinės veiklos peripetijų. Plačiajai visuomenei mažiau žinomi, iš pažiūros nereikšmingi duomenys neretai pasirodydavo svarbūs menininkų veiklos aplinkybėms ar kūrybos pobūdžiui geriau suprasti. J. Finkelšteinas skaitytojus supažindino ir su kai kuriomis nepelnytai pamirštomis praeities garsenybėmis, ir su šiuolaikinėje muzikos padangėje ką tik įsižiebusiomis žvaigždėmis. Jo straipsniuose neretai skambėjo lituanistinė gaida - ar apžvelgiant užsienio spaudos atsiliepimus apie Violetos Urmanos triumfą „La Scala“ operos teatre, ar primenant lietuvių muzikų veiklą Čekijoje, apibūdinant su muzika susijusius Vilniaus gatvių pavadinimus ir pan.

Kryptingai atrinkti, rūpestingai patikrinti faktiniai duomenys buvo pateikiami intriguojančia forma, vaizdinga kalba, geru stiliumi, todėl šios publikacijos atliko reikšmingą švietėjišką vaidmenį.

Taip nelauktai į amžinybę iškeliavusio Juliaus Finkelšteino begalinis darbštumas, metų naštos nepaisanti uoli tarnystė muzikos menui - pamokomas pavyzdys jaunesnėms muzikologų kartoms.

„7 meno dienos“ Nr.30 (906), 2010-09-03