Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Būdas pašlovinti optimizmą


„Naujosios dramos akcija ’11“


7 MD

Share |
„Optimizmo antologija“
Viskas prasidėjo nuo laiško, kurio pirmieji žodžiai: „Optimizmo antologija – tai būdas pašlovinti kritinį optimizmą, kuris, drįstame tikėtis, įsivyraus XXI amžiuje.“

Šį laišką su prašymu pateikti „nuoseklų, apgalvotą ir asmenišką atsakymą į klausimą, ką optimizmas galėtų reikšti dvidešimt pirmame amžiuje“, belgų rašytojas Pieteris de Buysseris ir kanadiečių rašytojas bei teatro menininkas Jacobas Wrenas išsiuntė daugeliui pasaulio menininkų, politikų, verslininkų. Buvo prašoma „pateikti visiškai bet ką: nuotrauką, muzikos kūrinėlį, daiktą, trumpą tekstą, piešinį ar paveikslą, filmą ar videoįrašą, ką nors kita, kas mums dar neatėjo į galvą“. Iš gautų atsakymų abu menininkai 2009 m. „Linzo – Europos kultūros sostinės“ programai sukūrė spektaklį „Optimizmo antologija“, jis vėliau apkeliavo daugelį Europos šalių.  

 

„Optimizmo antologija“ yra spektaklis, paskaita ir meninė akcija kartu. Jo kūrėjai diskutuoja, pasitelkdami pačią netikėčiausią vaizdinę medžiagą, patvirtinančią jų argumentus apie optimizmo reikšmę atskiro individo ir pasaulio gyvenime. Kartais jie kreipiasi į žiūrovus, provokuodami jų reakcijas bei mintis ir šitaip įtraukdami juos į savo žavų disputą. Pasitelkę videofilmų ir skaidrių projektorius bei vos keletą paprasčiausių daiktų, jie sukuria ištisą virtinę netikėtų situacijų, teigiančių optimistinius pasaulio ateities scenarijaus variantus. Pradėję nuo pesimistinio dabarties paveikslo, „Optimizmo antologijos“ kūrėjai finale palieka šviesią viltį, pristatydami didžiausią optimizmo įsikūnijimą – Bogotos mero lietuvio Antano Mockaus asmenybę...

 

Spektaklio pavadinimas, anot vieno iš jo kūrėjų Jacobo Wreno, „gimė iš Busho prezidentavimo laikų patirties ir bandymo atsakyti į klausimą, kaip optimizmas gali būti susijęs su politiniais įvykiais pasaulyje. Bet tuo pat metu aš supratau, kad niekas negali gimti be optimizmo. Veikti politikoje, taip pat kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo sferoje, neįmanoma netikint tuo, ką darai. Tačiau kaip tai įmanoma, jei viskas krypsta į pesimistinę pusę? Ar galima mąstyti pozityviai be saviapgaulės? Manau, tiksliausiai šią būseną apibūdina „kritinio optimizmo“ sąvoka. Išties savo kultūroje mes matome daug optimizmo pavyzdžių, bet tai trumparegiškas optimizmas, kai užsimerkiame, kad nematytume nemalonių dalykų. Todėl spektaklyje ieškojome motyvuoto kritiško optimizmo. Toks optimistas gerai suvokia kelyje esančias kliūtis, bet tiki, kad įmanoma nuveikti kažką pozityvaus.“

 

Prieš pradėdami kurti spektaklį Wrenas ir de Buysseris sudarė sąrašą žmonių, kuriems uždavė klausimą apie optimizmą. Šis sąrašas pateikiamas ir spektaklyje. Vienas iš vardų – Donaldas Rumsfeldas. „Ar žinot – klausia de Buysseris, – kad buvęs JAV gynybos sekretorius karą Irake pavadino „optimizmo aktu“?“ Deja, Rumsfeldas neatsakė į spektaklio kūrėjų laišką, bet jie gavo daugybę atsakymų iš kolegų menininkų ir kai kurių Europos politikų. „Mes iki šiol gauname atsakymus, ir tarp jų nėra vienodų“, – sako Wrenas.

 

Kai kurie atsakymai yra iš fantazijos sferos, kaip antai Izraelio menininkų pasiūlymas sukurti mašiną, galinčią sunaikinti sieną tarp Izraelio ir Palestinos. Tačiau yra ir labai praktiškų siūlymų, pavyzdžiui, švedų menininkų sugalvotas būdas, kaip nekomerciniai vietinių grupių muzikos įrašai galėtų konkuruoti su komercine produkcija.      

 

Spektaklio pabaigoje jo kūrėjai išrenka didžiausią mūsų laikų optimistą. Jo titulas atitenka buvusiam Bogotos merui lietuviui Antanui Mockui, kurio įsitinkinimu, pokyčiai prasideda nuo juoko. Netikėčiausiais ekscentriškais būdais provokuodamas juoką Mockus skatino miestiečius pakeisti požiūrį į savo kasdienybę. Ir jam tai puikiai sekėsi. Tačiau Mockaus metodai neįtikino Kolumbijos gyventojų išrinkti jį šalies prezidentu. Spektaklio kūrėjų nuomone, yra nemažai optimistų miesto merų ir tik vienas kitas toks šalies prezidentas. Nes kuo mažesnis mastelis, tuo daugiau galima nuveikti.

 

Kritinis optimizmas, anot „Optimizmo antologijos“ kūrėjų, neturi nieko bendra su geresnio pasaulio sukūrimo ir revoliucinių kovų idėjomis. Jis tik išreiškia viltį, kad kiekvienas individas gali kažką nuveikti mūsų beviltiškame pasaulyje. Todėl ir šis spektaklis nuolat keičiasi, nes prieš vykdami į kitą šalį autoriai išplatina tą patį laišką, siekdami sulaukti atsakymų iš nepažįstamų bendraminčių. 

 

NDA inf.


„7 meno dienos“ Nr.15 (937), 2011-04-15

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti