Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Tikras kinas


Nauji filmai - „Tikras išbandymas“


Živilė Pipinytė

Share |
„Tikras išbandymas“
Naujausias Ethano ir Joelio Coenų filmas „Tikras išbandymas“ („True grit“, JAV, 2010) sugrąžina į laikus, kai atsirado didieji amerikiečių mitai. Juos padarė matomus pats amerikietiškiausias kino žanras vesternas.

Didvyriškas laukinių Vakarų užkariavimas, neaprėpiamos prerijų erdvės, kalnai, atkakliai su indėnais už naują šalį kovoję pionieriai, gerai žinoję, kur eina gėrio ir blogio riba, gerą pusšimtį metų maitino vesternus ir žiūrovų vaizduotę.

 

Septintajame XX a. dešimtmetyje mitai buvo sugriauti ir vesternas tapo antivesternu: didvyriški pionieriai pavirto tikrais nusikaltėliais, gėrio ir blogio ribos nebeliko, naujas gražus pasaulis buvo sugriautas iki pamatų. Postmodernistiniam kinui liko tik žaisti mitais bei jų griovėjų įrodymais ir laukiniuose Vakaruose įkurdinti japonų samurajus, kinus ir kitokius kino nuotykių ieškotojus. Žlugo ir vesterno mitas. Jis atrodė naivus ir vaikiškas. Nors grįžti prie žanro ištakų bandė ne tik Clintas Eastwoodas. Prasidėjus „Tikram išbandymui“, atrodo, kad ir broliai Coenai rengiasi kurti tikrą vesterną. Jie pasirinko chrestomatinę Charleso Portiso knygą, kiekviename interviu pabrėžia, kad norėjo likti jai ištikimi ir visai nekūrė garsios 1968 m. Henry Hathaway'aus ekranizacijos perdirbinio.

 

Pirmasis filmo epizodas savaip simboliškas. Traukinys sustoja ten, kur baigiasi bėgiai. Didysis geležinkelis dar tiesiamas ir sustojimas yra naujojo pasaulio riba. Iš traukinio tą 1873-ųjų vėlyvo rudens dieną išlipa ryžtinga keturiolikmetė Metė Ros. Ji atvyko pasiimti savo tėvo palaikų. Tėvą dėl kelių aukso plokštelių nužudė perėjūnas Čeinis. Mergaitė nori, kad žudikas būtų sugautas ir nuteistas pakarti miestelio aikštėje, kur vos atvykusi ji stebi trijų nusikaltėlių egzekuciją. Čeinis pabėgo į indėnų teritoriją ir niekas nedega noru jį sugauti.

 

Metė nusprendžia pasamdyti patį nuožmiausią nusikaltėlių persekiotoją. Tai - Rusteris Koburnas, prasigėręs vienaakis, gyvenantis kinų prekeivio parduotuvės sandėlyje. Jo „sąskaitoje“ - per dvidešimt nušautų nusikaltėlių. Kad Metė moka derėtis, įsitikiname filmo pradžioje, kai ji susigrąžina pinigus iš tėvui arklius pardavusio parduotuvės savininko. Derybų epizodas toks iškalbingas, kad paskui net neabejoji, jog jai pavyks įtikinti Koburną ir pasiekti teisingumą.

 

Bet Coenams tokia istorija būtų pernelyg optimistiška ir pasakiška. Koburnas nori vykti be mergaitės, prie jo prisijungia ir komiškas Teksaso reindžeris Labefas, jau seniai persekiojantis Čeinį už kitus nusikaltimus. Metė nepasiduoda, todėl galiausiai Čeinį jie gaudys visi trys ir jų kelias bus klote nuklotas lavonais.

 

Pasaulis, kuriame gyvena filmo herojai, labiau primena biblinį, kuriame tik pradeda formuotis teisingumo, teisės, keršto ir atpirkimo sąvokos. Teisus yra tas, kuris sugebės iššauti pirmas. Tai jau seniai suvokė Koburnas, tai supranta net pasipūtėlis Labefas. Tik keršto angelas Metė vis dar tiki, kad nusikaltėlis turi būti teisiamas ir nubaustas. Todėl ji ištvers didžiausius išbandymus. Bet susidūrusi akis į akį su taip ilgai persekiotu Čeiniu, staiga sutriks ir ilgai nedrįs iššauti.

 

Žiūrint „Tikrą išbandymą“ atrodo, kad broliai Coenai visą gyvenimą nežaidė postmodernistinių žaidimų, bet nuo mažens kūrė vesternus. Rogerio Deakinso nufilmuotos erdvės dvelkia didybe, peizažai perteikia artėjančią žiemą ir nepakeliamą šaltį - dar vieną filmo herojų išbandymą. Prislopintos spalvos pabrėžia ne tik rūsčią gamtą, bet ir prievartos pritvinkusią atmosferą.

 

Tik mitinis laikas, į kurį sugrįžta Coenai, visai ne toks, kokį rodė ir klasikiniai vesternai, ir antivesternai, nors filmo kūrėjai tiksliai išsaugo tai, kas yra kiekvieno vesterno siužeto esmė: blogio ir gėrio dvikova. Yra keli „bet“. Pirmiausia tai, kad tą gėrio ir blogio kovą matome paauglės akimis. Protingos, ryžtingos mergaitės, bet vis dar vaiko. Ji tarsi Alisa Stebuklų šalyje, kur gali atsitikti bet kas, ar nuotykių ištroškęs Tomas Sojeris. Kelyje gali pasirodyti indėnų stomatologas lokio kailiu ar aukštai ant medžio šakos kybantis pakartas nusikaltėlis. Koburnas priverčia mergaitę lipti į medį ir jį atrišti, kad įsitikintų, ar tai ne Čeinis. Ne tik šitame epizode iškart atpažįsti Coenų humorą. Iš pirmo žvilgsnio Koburnas ir Labefas nelabai skiriasi nuo jų gaudomų nusikaltėlių. Tai, kad jie tarnauja teisingumui, skamba gana sąlygiškai. Visiškai nenustebtum, jei jie patys taptų traukinių plėšikais ar žudikais.

 

Bet Coenų filmas tuo ir ypatingas, kad priverčia patikėti gėrio galia. Mergaitė, kuri taip atkakliai siekia teisingumo, regis, įtikina ir savo bendražygius, kad tai prasminga. Todėl naktinė scena, kai Koburnas nori išgelbėti Metę nuo mirties, įkandus gyvatei, prisodrintas biblinių prasmių. Ši scena akivaizdžiai iškrenta iš viso filmo, bet, man regis, todėl, kad Coenams ji viena svarbiausių ir pasakiškiausių. Joje simboliškai įtvirtinamas moralinių vertybių ilgesys ir nubrėžiama gėrio ir blogio, mirties ir gyvybės, pasiaukojimo ir didvyriškumo riba. Todėl „Tikras išbandymas“ - retas šiais laikais filmas, duodantis visa tai, dėl ko iš tikrųjų nuo pat pradžių ir einame į kiną: išlikimo pamoką, gėrio ir blogio susidūrimo dramą, tvirtus charakterius ir įtikinamą moralitė, nesvarbu, kad iš mažos mergaitės lūpų.

 

Manau, nėra reikalo įrodinėti, jog broliai Coenai - nuoseklūs pesimistai. „Tikras išbandymas“ (gal „Tikras didvyriškumas“ ar „Tikras vyriškumas“ tiksliau pabrėžtų gana ironišką Coenų požiūrį į filmo herojus) neišsklaido abejonių blogio galia ar žmogaus prigimtyje slypinčiu blogiu, bet vis dėlto priverčia ir patikėti kiekvieno filmo personažo pastangų jį nugalėti prasmingumu.

 

Puikūs aktoriai Jeffas Bridgesas (Koburnas), Mattas Damonas (Labefas) ir debiutantė Hailee Steinfeld (Metė) paverčia Coenų pasvarstymus konkrečių ir prieštaringų žmonių drama. Todėl tai ir filmas apie niekuo nebetikintį šių dienų pasaulį, gal net labiau apie jį, nei apie tuos mitų pradžios laukinius Vakarus. Juk neatsitiktinai finale, kai subrendusi moteris Metė vyksta susitikti su keliaujančio cirko artistu tapusiu Koburnu, nuskamba frazė: „Mūsų laikas baigėsi.“



„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Versija spausdinimui

Komentarai

KtFohvXG, 2012-01-09 11:14

Pefecrt shot! Thanks for your post!

mkAxNoRZ, 2011-06-23 23:30

You have shed a ray of snuhsine into the forum. Thanks!

Tomateo K., 2011-03-12 22:01

Keista, kaip gerb. Živilė nepastebėjo, kad tai - akivaizdus feminizmo manifestas. Pagrindinė herojė - tipiška "anti-lolita" brutaliame maskulinistiniame storžievių kaubojų pasaulyje, jos tikslas - atkeršijus tėvo žudikui, užmušti savyje priklausomybę nuo vyriško prado. Ką ji, su tam tikromis froidistinėmis dvejonėmis, ir įvykdo. Ilga jos kelionė su senu kaubojumi ant juodo arklio - akivaizdi metafora. Kelionės pabaigoje vienaakį kaubojų pakeičia vienarankė senmergė. Labai įdomu.

Arūnas, 2011-03-11 00:08

Bet siužeto kiek per daug vėl perpasakojama...

Saulius M., 2011-03-07 15:48

Recenzija atkreipė dėmesį, sudomino -- nuėjau, pažiūrėjau ir neapsirikau: PUIKUS filmas. Dėkui! :-)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti