Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

„Coro/roco” žmogus


Pokalbis su Nacionalinės premijos laureatu Vaclovu Augustinu


Mindaugas Peleckis

Share |
Monblano papėdėje. Nuotrauka iš asmeninio V. Augustino archyvo
2010-aisiais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu tapo vienas žymiausių Lietuvos muzikantų, pažįstamas ir rimtosios, ir roko muzikos gerbėjams - kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas Vaclovas Augustinas (g. 1959). Jis aukščiausiu apdovanojimu įvertintas už chorinio meno galių plėtrą ir sakralinės muzikos šiuolaikiškumą.

V. Augustino chorinė muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose, koncertuose bei chorų konkursuose, yra įtraukta į pedagogines muzikos mokyklų, konservatorijų ir aukštųjų mokyklų programas, o pastaruosius 16 metų skamba visose moksleivių, studentų ir didžiosiose dainų šventėse. V. Augustino kūrinius atlieka geriausi Lietuvos chorai ir užsienio kolektyvai, juos leidžia žinomos natų ir garso įrašų leidyklos. Nuo 1992 m. V. Augustinas vadovauja Vilniaus savivaldybės chorui „Jauna muzika“, yra nuolat kviečiamas į tarptautinius choro dirigentų seminarus bei festivalius, chorų konkursų komisijas. V. Augustino vadovaujamas choras „Jauna muzika“ tapo penkiolikos tarptautinių chorų konkursų laureatu, 1993 m. - Europos didžiojo prizo (Grand Prix Europeo) laimėtoju. V. Augustinas nuolat bendradarbiauja su žymiausiais Europos choro meno specialistais, dalyvauja rengiant jų kursus su choru „Jauna muzika“ Vilniuje. Nuo 1995 m. kursai įvyko jau 14 kartų.

 

Choras „Jauna muzika“ kasmet surengia daugiau nei 60 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Šio kolektyvo misija - pasiūlyti klausytojui vertingiausią pasaulinės ir nacionalinės choro muzikos a cappella lobyną. Choro koncertinių kelionių maršrutai driekiasi per Europos šalių miestus, kolektyvas koncertavo Kinijoje, keletą kartų Japonijoje ir Izraelyje. Šalia a cappella kūrinių, choro repertuare daug vokalinės-instrumentinės muzikos. Bene svarbiausia choro „Jauna muzika“ veiklos dalis - lietuvių chorinio meno sklaida pasaulyje. Per koncertines keliones choro programose skamba lietuvių klasikų bei šių dienų kompozitorių O. Balakausko, F. Bajoro, B. Kutavičiaus, A. Martinaičio, M. Urbaičio, V. Bartulio, O. Narbutaitės, N. Valančiūtės, R. Merkelio, R. Mažulio, V. Augustino, G. Svilainio ir kt. muzika. Kolektyvas yra daugelio lietuviškų kūrinių pirmasis atlikėjas, inicijavęs ne vieno naujo lietuviško kūrinio atsiradimą. Nuo 2007 m. V. Augustino iniciatyva ir pastangomis rengiamas kasmetinis jaunųjų kompozitorių kūrinių chorui konkursas „Vox juventutis“, kuriam specialiai muziką rašo jaunieji kūrėjai - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentai.

 

Choras „Jauna muzika“ yra įrašęs per 600 pavadinimų muzikos kūrinių Lietuvos radijo ir televizijos fonduose, išleidęs 12 kompaktinių plokštelių.

 

Reikšmingiausia ir gausiausia Vaclovo Augustino kūrybos dalis - chorinė muzika. Svarbesni kūriniai: „Gloria“ mišriam chorui, sopranui ir orkestrui (1992), kantata mišriam chorui „Paklauskit vaiko patarimo“ (1984), roko kantata „Rugpjūčio skliautas“ (1990), „RAmoGAtet“ fleitai, tablai, kanklėms, varinių pučiamųjų kvartetui (1991), „Scholastinis kvartetas“ (styginių, 1985), Sonata fortepijonui (1987), lietuvių liaudies dainų aranžuotės („Supkit, meskit“; ,Treputė martela“, abi 1990), kūriniai chorui: „Hymne a St. Martin“ (1996), „Tėvyne mūsų“ (1999), „Tau bet kokios sutemos šviesios“ (2000), „Lux aeterna“ (2004), „Iam te solum amo“ (2006), „Anoj pusėj Dunojėlio“ (2006), „Tykus tykus“ (2010), „Journey of the Magi“ (2010).

 

Vaclovas Augustinas yra grojęs klavišiniais, kūręs bei aranžavęs muziką progresyviojo roko grupėje „Saulės laikrodis“. 1987-1990 m. V. Augustinas muzikavo roko grupėje „Antis“. Grupei vėl pradėjus groti, V. Augustinas toliau tęsia ir savo roko epopėją.

 

Sveikinu Jus pelnius Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Kaip jaučiatės? Ką ji Jums reiškia?

 

Pirmom dienom, kai sužinojau, jaučiau pakilią euforiją, lyg būčiau laimėjęs kažkokias lenktynes. Oho, tiek pinigų niekada neturėjau! Pirmiausia pasigyriau savo mamai. Paskui studijavau gavusiųjų ir negavusiųjų sąrašą. Nustebau sulaukęs tiek daug pasveikinimų - iš artimų ir iš „tolimų“ žmonių. Paskui euforija praėjo - pradėjau galvoti, kad valstybė mano atžvilgiu įvykdė kažkokį mistinį teisingumą. Iš kai kurių nuogirdų supratau, kad Nacionalinių premijų skyrimo komitetas dirbo labai atsakingai, kruopščiai, sąžiningai ir nepaperkamai (!) - todėl jo sprendimu ypač didžiavausi, iš esmės didžiavausi valstybe... Po to sekė „pasidžiaugimo valandėlės“ su artimaisiais ir kolegomis - Kompozitorių sąjungoje (ypač dėkingas Mildai Čiužaitei ir pirmininkei Zitai Bružaitei), „Jaunos muzikos“ biure, „Antyje“ kartu su Šarūnu Naku ir Jūrate Katinaite, PVU meninio ugdymo katedroje. Dar laukia vakarėlis su „Jaunos muzikos“ dainininkais, tik reikia sugalvoti šventės scenarijų. Kartais dar aplanko tokios mintys išdavikės, kad lyg ir nėra ko plėšytis, juk aukščiausias įvertinimas jau gautas... Skubu sudrausminti save - juk reikia senatvei užsidirbti - ne tik pinigų, o nusipelnyti garbingos ir ramios mirties, laikui atėjus.

 

Dar kartais pasvarstau, kokį atgarsį turės ta mano premija aplink mane - iš choro pasaulio esu tik antrasis taip aukštai įvertintas (pirmasis - Petras Bingelis), o roko pasaulyje, ko gero, pirmasis (jeigu nesiesime Vytauto Kernagio su roku). Tikiuosi, kad toks choro ir roko (coro/roco) žmogaus įvertinimas bent truputį kilstelės choro prestižą rokerių, kitų kultūros žmonių ir kultūros valdininkų akyse, o roko prestižą - choro žmonių ir aukščiau minėtųjų akyse.

 

Ką kuriate šiuo metu?  

 

Labai daug savęs atidaviau rašydamas paskutinį savo kūrinį „Journey of the Magi“ „Gaidos“ festivaliui - dabar kol kas nerašau nieko.

 

Kuo šiuo metu gyvenate?  

 

Galima suprasti, kuo aš šiuo metu gyvenu, labai atidžiai įsiskaičius į T.S. Elioto eilėraštį „Išminčių kelionė“, pagal kurį parašiau minėtą kūrinį. Esu vertybių perkainavimo kryžkelėj, dabar man labiau rūpi ne kokie nors kūrybiniai planai, o mano dvasinė sveikata. Dievas davė burną - duos ir maisto, o proto, sąžinės ir jausmų higiena reikėtų pasirūpinti pačiam. Nacionalinė premija šiuo atžvilgiu nei trukdo, nei padeda.

 

Akademinei publikai esate labiau žinomas kaip chorvedys, dėstytojas, kompozitorius, roko gerbėjams - kaip grupės „Antis“ narys. Kaip suderinate du, atrodo, nesuderinamus polius? O gal tik atrodo, kad rokas toli nuo klasikos?  

 

Jau senai susigyvenau su tuo, kad esu tam tikra prasme, o gal ir iš esmės, dvi(tri)veidis, arba, jei norite, įvairiapusis, takus kaip vanduo: čia rimtas akademinis muzikantas su solidžiu išsilavinimu (du diplomai, aspirantūra), o štai, žiūrėk, ryškai nugrimuotas rokeris („Saulės laikrodis“, „Antis“); čia rašau „Lux aeterna“ - čia instrumentuoju „Macarena“ simfoniniam orkestrui; čia kompozitorius - čia dirigentas; čia LMTA dėstytojas - čia meditacijos kursų studentas; čia girtuoklis - čia abstinentas.

 

Gal galėtumėte prisiminti, koks buvo Jūsų pirmas susidūrimas su roko muzika? Kada tai įvyko?  

 

Taip, prisimenu. 1968-1969 m., man buvo maždaug 9 metai; bendraklasio Stasio Sasnausko vyresnysis brolis turėjo juostinį magnetofoną ir nežinia iš kur gaudavo naujausius „The Beatles“ įrašus. Kasdien po pamokų eidavom ir klausydavom. „Bitlai“ užbūrė, apkerėjo. Vėliau buvo „Led Zeppelin“ ir visa kita. Rokas paliko įspaudą visam gyvenimui.

 

Kaip menate roko maršus ir Atgimimo dienas?

 

Atmintin giliai įsirėžęs pirmojo Roko maršo pirmasis koncertas Vilniuje, Kalnų parko stadione. Tai buvo pirmasis stadioninis roko koncertas Lietuvos istorijoje! Rokas stadione - iki tol tai galėjom matyti tik nuotraukose ar filmuose iš Vakarų pasaulio. Net virpėjau iš jaudulio ir džiaugsmo - jau kvepėjo laisve. Ar tikrai tuomet ore tvyrojo tam tikra revoliucinė nuotaika? Tikrai tvyrojo, ore virpėjo, ausyse gaudė, brendo maištas prieš nelaisvę, brendo pasipriešinimas okupacinei, svetimai santvarkai, režimui, jeigu norit stipriau. Apie visa tai ir prirašyta, ir prikalbėta labai daug. Daug kas ir užsimiršo, bet kai kas neišsitrins turbūt niekada. Tas kai kas man - tai santykis su baime. Kur buvo mano drąsos ribos? 1987 m. groti Kalnų parko stadione nebijojau, o tą pačią vasarą, rugpjūčio 23 dieną, eiti į mitingą prie Mickevičiaus paminklo - bijojau; 1988 m. vežti iš Italijos pilną lagaminą Naujojo Testamento ir istorinių knygų apie Lietuvos partizanus nebijojau, o prisisegti ženklelį su trispalve einant miestu į didįjį mitingą Vingio parke - bijojau; pasmeigti ant vinies prie Seimo sovietinį karinį bilietą nebijojau, o eiti prie TV bokšto, kur burzgė tankai, - bijojau... O kažkam drąsos ribas nubrėžė tik T-54 vikšras.

 

Ar dabar ji taip pat juntama?  

 

Klausimas toks - ar yra šiandien prieš ką maištauti? Santykis su baime man tebėra aktualus. Tik anuomet reikėjo dorotis su išorinės grėsmės baime, o šiandien tenka grumtis su savo vidinėmis baimėmis - tiesos baime, ligos baime, skurdo baime, ištikimybės baime, nesavanaudiškumo baime, vidinės drausmės, pralaimėjimo, kritikos baimėmis - oho, kiek demonų okupantų! O kiek dar nepaminėjau! Taigi - yra prieš ką maištauti.

 

Kokį savo kūrinį laikote labiausiai vykusiu?  

 

Labiausiai vykusiu laikau „Lux aeterna“ dvylikos balsų chorui. Kūrinys parašytas 2004 m. „Gaidos“ festivalio užsakymu; vėliau buvo pripažintas geriausiu 2004 m. lietuvių muzikos kūriniu chorinių kūrinių kategorijoje, o 2010 m. atrinktas tarptautinės komisijos ir atliktas prestižiniame Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) Pasaulio naujosios muzikos dienų festivalyje Sidnėjuje, Australijoje.

 

Ką dar norėtumėte sukurti, kokios kūrybinės svajonės dar neįgyvendintos?  

 

Kalbant apie darbą, tai norėčiau sukurti kitokį savo užimtumo tvarkaraštį. Dabar jis atrodo maždaug taip: 45 proc. - darbas su choru, 35 proc. - dėstytojavimas, 10 proc. - kūryba, 10 proc. - kita. Labai norėčiau, kad kokių 50 proc. mano energijos tektų kūrybai. Tuomet ir kūrybinės svajonės bus įgyvendintos, pavyzdžiui, per 10-15 metų prirašyti komerciškai sėkmingų kūrinių, honoraras už kuriuos leistų ramiai sau mėgautis visais gyvenimo rudens privalumais.

 

Viena žaviausių Jūsų, kaip „Anties“ muzikos kūrėjo, savybių - siurrealizmas. Kokį matote šiuolaikinį pasaulį?  

 

Man neįdomus šiuolaikinis pasaulis, man įdomus pasaulis apskritai, kurį matau tokį, kokį jį išgyvenu - keičiasi mano būsenos, keičiasi ir pasaulis. Man pasaulis - kelias, man pasaulis - upė.

 

Kas Jus labiausiai įkvepia kurti?  

 

Nemoku rašyti muzikos be vidinės motyvacijos. O kas ją pakursto - nežinau, gal tas mano išgyvenamas pasaulis. Beveik nieko negaliu pradėti, juolab užbaigti, jei nesuprantu, kodėl aš turiu tai daryti, jeigu nejaučiu, kad mano kūryba kyla iš meilės.

 

Ar esate kantrus kūrėjas, po truputėlį konstruojantis savo kūrinį, ar rašote muziką prisėdęs vienu kartu?  

 

Kūrinio idėjos nėštumo laikas priklauso nuo būsimo vaisiaus dydžio, svorio ir gelmės. Vėliau dirbu labai kantriai, pedantiškai ir beprotiškai reikliai sau.

 

Kokią matote Lietuvos roko praeitį, dabartį ir ateitį?  

 

Praeitis šlovinga, dabartis apgailėtina, ateitis - mirtis.

 

Ačiū Jums. Linkiu visokeriopos sėkmės ir sveikatos!


„7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04

Versija spausdinimui

Komentarai

i, 2011-02-04 08:44

super

foto, 2011-02-04 01:01

Monblanas – menkesnis ;)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti