Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Šiuolaikiška lietuvių ir suomių muzikos jungtis


Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras projekte „Viva Musica Via Baltica“


Živilė Ramoškaitė

Share |
Klaipėdos kamerinis orkestras.
D. Vasiliauskienės nuotr
Nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ projektas „Viva Musica Via Baltica“ Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 2 d. Vilniaus publikai pateikė ketvirtąjį koncertą. Šįkart ji susitiko su Klaipėdos kameriniu orkestru, atlikusiu suomių ir lietuvių šiuolaikinę muziką.

Programą sudarė Algirdo Martinaičio, Kaijos Saariaho, Osvaldo Balakausko ir Auliso Sallineno kūriniai. Projekto tikslas pristatyti magistralės „Via Baltica“ jungiamų šalių, šįsyk - Suomijos, muziką ir atlikėjus, šiame koncerte buvo realizuotas lietuvių jėgomis. Mat pasikviesti atlikėjų iš Suomijos sutrukdė dėl krizės atsiradusios finansinės problemos.


Manau, kad į vakarą susirinkusi negausi, palyginti su kitais šio projekto koncertais, bet suinteresuota publika, kurios daugumą sudarė šiuolaikine muzika besidomintys profesionalai, dėl to nuvilta neliko. Visą koncertą groti sudėtingus visais požiūriais opusus - nelengvas uždavinys, bet klaipėdiečiai jį atliko sąžiningai ir dar su akivaizdžiu entuziazmu.


Klaipėdos kamerinis orkestras, 1992 m. įkurtas altininkės Liudos Kuraitienės iniciatyva, yra surengęs, kaip teigiama programėlėje, daugiau kaip keturis šimtus koncertų. Tai išties įspūdingas skaičius, bylojantis apie intensyvų kolektyvo darbą ir repertuaro dydį. Prisipažinsiu, anksčiau nesu jo girdėjusi, nors Vilniuje jis yra koncertavęs. Beje, filharmonijoje sutikti keli kolegos tvirtino tą patį. Ką gi, juo labiau intrigavo ši pirmoji pažintis.


Šių metų vasarą ilgametė orkestro vadovė L. Kuraitienė savo pareigas perdavė vilniečiui violončelininkui Mindaugui Bačkui. Koncerte Vilniuje jis pasirodė kaip solistas, dirigavo Mindaugas Piečaitis, bet ateityje, matyt, išvysime M. Bačkų ir diriguojantį.


Vilniečiams gerai pažįstamas talentingas menininkas groja įvairių žanrų ir stilių muziką. Tai muzikantas, nevengiantis nei sunkumų, nei rizikos. Jo repertuaras aprėpia kone viską nuo baroko iki džiazo, bet itin aktyviai jis propaguoja šiuolaikinę muziką. Ne be jo iniciatyvos į repertuarą pateko nemažai lietuviškų opusų, kurių autoriai - tiek vyresni, tiek jauni kompozitoriai. M. Bačkus groja įvairiuose kameriniuose ansambliuose, yra nuolatinis „Chordos“ kvarteto ir ansamblio „Nepaklusnieji“ narys. Manau, Klaipėdos kamerinis orkestras tikrai turi ką perimti iš daug žinių ir muzikinės patirties sukaupusio naujojo meno vadovo.


Orkestro atlikti kūriniai atspindėjo be galo išsiskaidžiusią šiuolaikinės muzikos kūrybos įvairovę. Ar tai atsitiktinumas, ar sąmoningas parinkimas, bet lietuvių ir suomių kūriniai buvo atstovaujami beveik to paties amžiaus kompozitorių. Pirmoje koncerto dalyje - A. Martinaitis (1950) ir K. Saariaho (1952), antrojoje - O. Balakauskas (1937) ir A. Sallinenas (1935). Kūrėjai, sakytum, vienmečiai, bet muzikoje - beveik nieko bendra. Visi skirtingi, tikri individualistai, su sava muzikos samprata, savu braižu ir ypač - dvasiniu pasauliu.


Muzikos klausymasis kiek priminė vaikščiojimą po šiuolaikinio meno parodą, kurioje greta sukabinti skirtingomis technikomis atlikti darbai, ir žvelgdamas į juos turi šias technikas atsekti arba atpažinti. Kai atpažįsti, pajunti, sakytum, laikiną palengvėjimą ir nusiraminimą. Ar šis procesas įtraukia, ar paveikia giliau, - kitas klausimas. Regis, tai priklauso ne tik nuo žvelgiančiojo patirties (kurios svarbą paprastai linkę pervertinti patys kūrėjai), bet ir nuo jo dvasinių poreikių ir asmenybės gelmės. Apie tai, kas ir kam yra vertybė, bus ginčijamasi, matyt, iki pasaulio pabaigos...


Štai K. Saariaho - plačiai pripažinta suomių nacionalinė vertybė (tiesa, ji gyvena Prancūzijoje). Kompozitorės opusas „Vandens lelijų atspindys“, inspiruotas Arsenijaus Tarkovskio eilėraščio (kelias jo eilutes orkestro artistai pašnibžda kūrinio finalinėje, šeštojoje dalyje), nuskambėjo vienodokai (o gal - nuobodokai?), nepaisant „garso spektro analizės“ efektų (kiekvienoje dalyje - vis kitokių; beje, pagal juos galima buvo sekti ir atpažinti dalių seką) ir dinaminės kaitos, didžiausios įtampos efektą pasiekusios penktojoje kūrinio dalyje. Jei autorė nepasakytų nieko apie kūrinyje skambančias A. Tarkovskio eilutes, tie šnabždesiai ir liktų tarsi dar vienas „spektrinės analizės“ elementas.


Prieš šį kūrinį atliktas A. Martinaičio opusas „Mirtis ir mergelė“ (tai nauja kvarteto versija styginių orkestrui) „užkabino“ taip stipriai, kaip nė vienas šiame koncerte. Gal dėl to, jog autorius labai emocionaliai „pasakoja“ išties mums, klausytojams, ne sau, apie išgyventus dalykus, kuriuos nujaučiame ar tiesiog pajuntame, o gal - kad jame nėra „falšyvų“ ketvirtatonių, begalės glissando, sul ponticello etc. Orkestras, beje, jį pagrojo geriausiai: puikiai ir įprasmintai skambėjo „tonali“ ir chaosą bei siaubą eksponuojanti muzika, išryškinta vidinė kūrinio sandara, padalų seka, raiškūs ir emociškai talpūs alto solo epizodai (juos griežė buvusi orkestro vadovė L. Kuraitienė). Koncerto gale pamaniau, kad kūrinių eilės tvarką būtų buvę geriau sudėstyti atvirkščiai, negu tai buvo padaryta.


O. Balakauskas pateikė premjerą: nacionalinės programos „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ užsakymu sukurtą koncertą elektrinei violončelei ir styginiams „Polimelika“. Tai balakauskiškas gerąja ir blogąja prasme kūrinys: sudėtingas ritminis pulsas, energija, netgi agresyvumas jame derinami su švelnia jo mėgstamų dermių medžiaga, žaibiška dinamikos kaita (po fortissimo - subito piano ir atvirkščiai), staiga prasidedančia beveik džiazine improvizacija. Taip ir judama (ratu?) link netikėtai padedamo pabaigos taško. Solavęs M. Bačkus visapusiškai įsitraukė į šį vyksmą, o M. Piečaitis dėmesingai šiam perpetuum mobile vadovavo; dirigento vaidmuo šioje trūkčiojančio ritmo muzikoje neabejotinai labai sunkus.


A. Sallinenas - vienas iškiliausių vyresnės kartos kompozitorių, rašantis daug stambios formos kūrinių. Suomių operos teatras yra pastatęs ne vieną jo operą. Man teko matyti „Kalevalos“ siužetu jo sukurtą operą „Kullervo“ (apie tai esu savaitraštyje rašiusi prieš keliolika metų), kuri paliko iki šiol neišblukusių įspūdžių. „Kamerinė muzika III: Don Žuano Kichoto naktinis šokis“ violončelei ir styginių orkestrui (1986) - keistokas ir visai netipiškas opusas. Žinoma, įdomu buvo sekti orkestro ir solo epizodų kaitą, atpažinti ironiškas šokių charakteristikas ir paprasčiausiai klausytis išraiškingo M. Bačkaus violončelės skambesio.


Rytoj, gruodžio 12 d., įvyks jau paskutinis projekto „Viva Musica Via Baltica“ koncertas, kuriame grieš svečiai iš Latvijos, taip pat dalyvaus mūsų atlikėjai ir muzika. Taigi kelionę baigsime lyg ir ties pačiu magistralės „Via Baltica“ viduriu.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.45 (874), 2009-12-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti