Festivalį surengęs kamerinis ansamblis „Nepaklusnieji“ (jame muzikuoja smuikininkai Mia Cooper (Didžioji Britanija), Ieva Sipaitytė ir Vytautas Mikeliūnas, klarnetininkai Rogeris Arve Vigulfas (Norvegija) ir Julius Černius, fleitininkas Andrius Radziukynas, valtornininkas Andrius Dirmauskas, altininkas Robertas Bliškevičius, violončelininkas Mindaugas Bačkus bei pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas) šiemet, beje, mini savo veiklos 5 metų sukaktį.

Festivalis nedidelis, bet jo koncertai buvo įvairūs savo sąsajomis su kinu ir teatru (minėta muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ dar bus parodyta), vokalinės ir instrumentinės muzikos santykiu, skirtingų muzikos žanrų samplaika. Šįkart norėtųsi apsistoti ties vienu koncertu netradiciniu pavadinimu „Muzika iš anapus“, kuris buvo surengtas sausio 27 d. šv. Kotrynos bažnyčioje. Vykusio koncerto tema - Antrasis pasaulinis karas, palietęs milijonus žmonių, tarp jų ir vakaro metu atliktų kūrinių autorius. Koncerto data pasirinkta neatsitiktinai - 1945 m. sausio 27 d. buvo išvaduoti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai, ir ši diena pasaulyje minima kaip Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena.

Pagrindinis festivalio organizatorius pianistas Rokas Zubovas, pristatydamas vakaro programą, pasidalijo mintimis apie karo metų kūrybą, kuri ne tik ypatinga savo menine verte, bet ir dažnai stebina tuo, kad joje visai nėra pykčio ar kaltinimų, o tik be galo daug tikėjimo ir vilties.

„Muzika iš anapus“ - tai kūriniai, gimę įkalinimo vietose, iš būtinybės. Gimę tuo metu, kai žmogiškumas ir gyvybės vertė buvo niekinama. Nūdienos amerikiečių kompozitorė Lori Laitman, susižavėjusi rašytojo Abraomo Suckeverio (už savo kūrybą jidiš kalba 1966 m. Nobelio premijai nominuoto „Jung Vilne“ kultūrinio sąjūdžio įkūrėjo) eilėraščiais, sukūrė jiems muziką ir pavertė dainomis. Ši kompozitorė, kurios seneliai kilę iš Lietuvos, dainų ciklui „Svajonės daigas“ pasirinko penkis A. Suckeverio eilėraščius, parašytus 1941-1943 m. Vilniaus gete. Eilėraščiai - tarsi dienoraščiai: sukrečiančiai realūs, juose visu savo grožiu ir skausmu atsiveria išgryninto žodžio ir jausmo svoris. Tačiau nors byloja apie karo žiaurumus, jie pirmiausia apdainuoja gyvenimą ir tikėjimą pasaulio grožiu. Dainų ciklas „Svajonių daigas“ pirmą kartą Lietuvoje skambėjo 2008 m. balandį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre.

Koncerte „Muzika iš anapus“ ciklą „Svajonės daigas“, kaip ir pridera tarptautiniam festivaliui, atliko skirtingų šalių muzikantai Steinas Skjervoldas (baritonas, Norvegija), Tomas Collingwoodas (violončelė, Didžioji Britanija) ir Sonata Zubovienė (fortepijonas). Pirmoji daina „Guliu šiame karste“ pagrįsta asmeniniais A. Suckeverio išgyvenimais, kai jam iš tiesų teko slėptis tikrame mediniame karste. Graudulys, baimė, skausmas, viltis, - visa tai susipina į darnų ritmą, švelniai kuždantį kraupius, bet kartu ir šviesius žodžius. Todėl galbūt pati dainos muzika pasirodė kiek per masyvi trapiam tekstui, o sunkoki fortepijono garsai gožė solistą (bažnyčios erdvė šiam instrumentui apskritai yra gana nedėkinga).

Itin paveikioje dainoje „Batų krūva“ tiek melodija, tiek žodžiai sukasi šiek tiek išderinto valso ritmu. Iš pažiūros paprastučiai tekstai, bandant „prakalbinti“ daugybę skirtingų istorijų sugėrusius batus, gabenamus iš Vilniaus į Berlyną, atskleidžia karo siaubą, o darnioje sąjungoje su muzika paverčia tai beprotišku tragišku šokiu. Karo grimasos jaučiamos ir subtilioje, graudulio ir meilės kupinoje dainoje apie prarastą kūdikį. Šioje dainoje, kaip ir kitoje, „Po tavo žvaigždžių baltuma“, kompozitorė itin jautriai prikėlė žodžius, muzika suteikdama eilėms dar didesnę gelmę ir įtaigą. Ciklo pabaigoje skambantis raginimas „Nedainuoki liūdnų dainų“ - tarsi šviesos ruoželis, grąžinantis tikėjimą gyvenimu.

Baritono S. Skjervoldo vokalas itin tinka tokio pobūdžio dainoms. Jo ypatingi, jautrūs ir giliai išjausti piano, kontrastuojantys karo šalčiu dvelkiančiam forte, leido išgyventi kūrinio dramatizmą. Deja, atlikimas vis dėlto neprilygo praėjusių metų balandį girdėtai pirmajai kūrinio interpretacijai Tolerancijos centre - tikėtina, dėl to, kad bažnyčios erdvėje „pasiklydo“ tam tikri garso subtilumai.

Po L. Laitman ciklo girdėjome Olivier Messiaeno „Kvartetą laiko pabaigai“, jis buvo sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1941 m. sausio 15 d. vokiečių karo stovyklos Zgorzelece (vok. Görlitz) kaliniams ir jų prižiūrėtojams. Kūrinys parašytas smuikui, violončelei, klarnetui ir fortepijonui - instrumentams, kuriais grojančius muzikantus kompozitorius toje karo stovykloje sutiko. Aštuonių dalių kūrinys - tai savotiška apokaliptinė vizija. Nors parašyta prieš beveik 70 metų, ji skamba taip šiuolaikiškai, tarytum kompozitorius būtų gebėjęs įžvelgti ateitį, apie kurią kūrė.

Kvarteto dalys skambiais pavadinimais tarsi atveria duris į erdves, esančias vis arčiau laiko pabaigos, ir padeda suvokti garso ir amžinumo sąjungą. „Paukščių bedugnė“, parašyta klarnetui solo (grojo Julius Černius) - giliai meditacinė akimirka, - gražia veržlia intermedija, tarsi akcentuojančia laiko pasikeitimą, perėjo į graudų, tarytum begalybėn besidriekiantį violončelės solo. Lėtai ir švelniai kylančios frazės kartu su vos pastebimu fortepijono akompanimentu suskambo tarsi intymi malda, kur džiaugsmas susipynęs su nuolankumu, o klausimai - su susitaikymu. Šeštoji dalis „Šėlsmo šokis septyniems trimitams“ švelniai sukrečia savo kūrimo ir destrukcijos galia, kur plačiuose visų keturių instrumentų unisonu atliekamuose štrichuose telpa šios, rodos, nesuderinamos pasaulio jėgos.

Kūrinys baigiasi įspūdinga aštuntąja dalimi „Jėzaus nemirtingumo garbinimas“, čia meditatyvinė smuiko (Mia Cooper) melodija užbaigia žmogaus ir Dievo kelionę. Švelnus, platus ir tyras smuiko solo lėtai kilo į kulminaciją, o tylus fortepijono akompanimentas, primenantis varpo gaudimą, tarsi palaimino šią amžinybėn keliaujančią sąjungą.

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13