Pianistas, kurį koncerto pradžioje pristatė F. Chopino draugijos direktorius Eugenijus Janutėnas, pateikė įdomią programą - F. Chopino keturis Skerco, dvylika etiudų op. 10, kurie buvo įrėminti E. Griego pjese ,,Rezignation“ op. 73, Nr. 1 (,,Susitaikymas“), etiudu, skirtu F. Chopinui, op. 73, Nr. 5, ir retai atliekama M.K. Čiurlionio pjese ,,Prisiminimas“ 1906 m., VL 299.

B. Spasskis savo pasirodymą pradėjo lengvai, poetiškai paskambinęs dvi E. Griego pjeses. Akustika jaukioje, paveikslais ir skulptūromis puoštoje salėje yra gaudžianti, bet pianistas greitai prisitaikė, jautriai naudodamas pedalus.

Pianistui skambinant keturis F. Chopino Skerco, imponavo gražus, dainingas garsas, virtuoziškumas, emocionalumas. Profesionalų auditorijai šis ciklas yra gerai žinomas, tačiau atlikimas nustebino ne tik giliu jo perskaitymu, bet ir naujomis idėjomis. Skerco Nr. 1, h-moll, op. 20, sukurtas po sukilimo Lenkijoje, pilnas tragizmo, judėjimo, nerimo, temos kartojasi daug kartų. B. Spasskis demonstravo fantaziją, išradingumą, nes kartojamos temos neskambėjo taip pat, vis buvo atrandami nauji, subtilūs niuansai, štrichai. Ramioje, šviesioje vidurinės dalies temoje irgi buvo atrasta naujų pobalsių, intonacijų. Ji skambėjo lyg Tėvynės, paliktų tėvų namų prisiminimas.

Skerco Nr. 2, b-moll, op. 31, buvo paskambintas ryškiai, didingai. Antra tema skambėjo naujai, visu garsu, perteikiant šios lyrinės dalies džiaugsmingumą, peraugantį į aistringą polėkį.

Skerco Nr. 3, cis-moll, op. 39, pianistas puikiai supriešino valingą, bethoveniško didingumo kiek apgaubtą pagrindinę temą nuostabiam choralui - antrai temai. Šis choralas nuskamba tris kartus, ir pianistas visiškai atskleidė šių trijų variantų emocinio psichologinio turinio skirtumus. Koda buvo paskambinta dramatiškai, su itin tragiška atomazga.

Skerco Nr. 4, E-dur, op. 54, - viena filosofinių viršūnių F. Chopino muzikoje. Greitai kintantys įvairūs vaizdai buvo paskambinti šviesiai, lengvai, nuspalvinti liūdnų prisiminimų koloritu. Vidurinė dalis - nuostabi daininga tema - pavergė atlikėjo sukurtomis prisiminimo nuotaikomis. Žavėjo dainingas garsas, turtinga intonacija. B. Spasskio skambinimas nevalingai priminė paties F. Chopino išgyventą vienatvę, kurios nepraskaidrindavo netgi būrys jį supusių kitų menininkų.

Antrą koncerto dalį pianistas pradėjo retai atliekama M.K. Čiurlionio pjese ,,Prisiminimas“. Ji nuskambėjo tauriai, puikiu garsu. B. Spasskiui būdinga reta menininko garso kultūra, mąstymo turiningumas, tikras emocionalumas, nes jis tęsia didžiojo rusų pianisto, subtilaus menininko Konstantino Igumnovo tradiciją. B. Spasskis gimė ir mokėsi Maskvoje, K. Igumnovo auklėtinio, garsaus pianisto prof. Olego Bošniakovičiaus klasėje. Tad nenuostabu, kad dvylika F. Chopino etiudų jaunas talentingas menininkas paskambino ne etiudiškai, o kaip tikras poemas, ir drįstu teigti, kad tokio ciklo perteikimo nesu girdėjusi. Ypač išsiskyrė kitaip atlikti etiudai: Nr. 5, Ges-dur, kuris skambėjo ,,tolumoje“, Nr. 8, F-dur, suintrigavęs netikėtais akcentais, Nr. 9, f-moll, atliktas kaip reta lėtu tempu, Nr. 10, B-dur, sužavėjęs ,,šilkine“ technika, ir Nr. 11, Es-dur, nustebinęs arfišku skambesiu. Po audringo ,,revoliucinio“ etiudo Nr. 12, c-moll, publika nenorėjo paleisti pianisto. Bisui buvo meistriškai, ,,mechaniškai“ paskambintas A. Liadovo perliukas ,,Muzikinė tabokinė“, A. Liepinšo - B. Spasskio valsas ,,Paryžiaus žiburiai“ bei F. Kreislerio - B. Spasskio ,,Mažasis Vienos maršas“.

B. Spasskis paliko įdomaus, kūrybingo menininko virtuozo įspūdį. Jo ramus, be jokių išorinių efektų sėdėjimas prie fortepijono priminė J. Brahmso portretą, o kunkuliuojantis emocionalumas, lyrizmas, šiluma atskleidė pažeidžiamą, jautrią poeto sielą.

Veronika Vitaitė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03