Simfonija retai atliekama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio koncertų salėse, jos imtis išdrįsta anaiptol ne kiekvienas dirigentas. Todėl šis „Turangalilos“ atlikimas - iš tiesų reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros horizonte. Tai užduotis, kuriai įvykdyti reikalingas ne tik aukšto lygio kolektyvas, bet ir atsakingas, kantrybės reikalaujantis pasiruošimas.

Vieno reikšmingiausių XX a. prancūzų kompozitorių O. Messiaeno simfonija „Turangalila“ - centrinė trilogijos, įkvėptos Tristano ir Izoldos meilės istorijos, dalis (kitos dalys - „Harawi“ fortepijonui ir sopranui bei „Cinq rechants“ 12 balsų). Kūrinys parašytas dideliam simfoniniam orkestrui (išskirtinį

vaidmenį patikint išplėstai mušamųjų grupei, kurią sudaro net 11 atlikėjų), fortepijonui ir Marteno bangoms (1928 m. Maurice'o Martenot išrastas vienbalsis elektrinis muzikos instrumentas). Veikalo koncepcijos esmę nusako simfonijos pavadinimas (autoriaus pridėtas jau baigus darbą), kurį sudaro dviejų sanskrito kalbos žodžių junginys. „Lila paraidžiui reiškia žaidimą, bet tai dieviškas, kosminis, kūrimo ir griovimo, gyvenimo ir mirties žaismas. Lila taip pat reiškia ir meilę. Turanga - tai bėgantis laikas. Jis lekia kaip šuoliuojantis žirgas, jis yra smėlis, kuris byra lyg smiltelės smėlio laikrodyje. Turanga - tai judėjimas ir ritmas. O visas pavadinimas Turangalila reiškia meilės dainą, himną džiaugsmui, judėjimui, gyvenimui ir mirčiai“, - komentuodamas būtent tokį pavadinimo pasirinkimą teigė O. Messiaenas.

Šį indiškąjį „Tristano ir Izoldos“ variantą (kaip jį pavadino pats autorius) sudaro 10 dalių, turinčių atskirus pavadinimus ir kiekviena atskirai apimančių vis naujas prasmes, vienijamas bendrų džiaugsmo, meilės ir mirties temų. Visa esminė teminė veikalo medžiaga sukoncentruota į keturias visose kūrinio dalyse modifikuotais pavidalais vis

grįžtančias temas - „statulos“, „gėlių“, „meilės“ ir „akordų“. Toks muzikinės medžiagos dėstymas gali priminti Richardo Wagnerio leitmotyvų tradicijos tąsą, bet pats autorius savo sprendimą motyvuoja jam itin svarbiu ryšio su gamta pajautimu: „Aš ir čia lieku ištikimas gamtai, turinčiai konkrečias temas, kurios kartojasi atitinkamomis dienos ir nakties valandomis.“ Šio glaudaus ryšio su gamta, kurioje, anot kompozitoriaus, glūdi ir meno ištakos, vertėtų nepamiršti ir klausantis „Turangalilos“, nes tai vienas rodiklių, vedančių į gilesnį O. Messiaeno muzikos suvokimą.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) interpretuojama „Turangalila“ paliko pačius geriausius įspūdžius. Ypač pagyrimo vertos mušamųjų ir pučiamųjų instrumentų grupės, su nelengva kompozitoriaus patikėta užduotimi susitvarkiusios iš tiesų meistriškai. Ryškiai ir svariai buvo atlikta grėsmingoji „statulos“ tema, skambėjusi trombonų ir tūbos partijose, o jai kontrastuojanti klarnetų dueto atlikta „gėlių“ tema skambėjo subtiliai ir švelniai. Skambesio sodrumo vietomis pritrūko styginiams. Kita vertus, pavyzdžiui, šeš

toje simfonijos dalyje („Meilės sodo sapnas“), pirmą kartą visu savo pavidalu būtent styginių ir Marteno bangų partijose skambančiai „meilės“ temai toks prislopintas, jautrus, įsiklausyti reikalaujantis atlikimas pasiteisino. Pats O. Messiaenas yra teigęs, jog „Turangaliloje“ svarbiausi instrumentai - Marteno bangos ir fortepijonas, bet pastarasis šį kartą vis dėlto skambėjo duslokai ir per silpnai - galbūt problema būtų buvusi išspręsta tiesiog pakėlus viršutinį korpuso sparną.

Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (beje, kaip ir prieš dešimtį metų atliekant „Turangalilą“) vadovavo svečias iš Prancūzijos Cyrilas Diederichas, kritikų pripažįstamas vienu geriausių šios šalies dirigentų. Tai entuziastingas muzikas, pasirodymus rengęs įvairiuose festivaliuose ir dirigavęs ne vienam žymiam pasaulio simfoniniam orkestrui (visi pagrindiniai Prancūzijos kolektyvai, Bavarijos radijo, Vienos radijo, Madrido nacionalinis, Bukarešto nacionalinis radijo, Brazilijos simfoninis orkestras ir kiti). Iš tiesų nelengvą fortepijono partiją skambino šiuo metu Karlsrūhės universitete (Vokietija) studijuojanti Gryta Tatorytė. Ji yra respublikinių J.S. Bacho, Z. Fibicho

bei tarptautinių B. Dvariono, A. Dvarionaitės (Lietuva), A. Rubinsteino (Prancūzija), F. Liszto, Etlingeno (Vokietija), Jūrmalos (Latvija), Romos (Italija) pianistų konkursų prizininkė. G. Tatorytei teko groti su Lietuvos ir Latvijos nacionaliniais simfoniniais, Lietuvos valstybiniu simfoniniu bei Šv. Kristoforo kameriniu orkestrais. Marteno bangų partija buvo patikėta tikram šio instrumento meistrui (taip pat ir pianistui) prancūzui Bruno Perrault. Šis atlikėjas O. Messiaeno simfoniją „Turangalila“, Paryžiaus konservatorijos orkestrui diriguojant P. Rophé, yra atlikęs daugelyje Europos šalių, o prieš dešimtį metų ją grojo ir Lietuvoje.

Nors ir ne Bostono simfoninio orkestro atliekama (kuriam užsakyta ir kurio griežiama 1949 metais pirmą kartą simfonija ir buvo pristatyta klausytojams), „Turangalila“ skambėjo išties labai kokybiškai. Geriausias to įrodymas - ilgiausiai netilę klausytojų aplodismentai, nurimę tik dar kartą suskambus pirmosios simfonijos dalies muzikai.

„7 meno dienos“ Nr.38 (914), 2010-10-29