Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Nacionalinis repertuaras: žiedai ir dygliai


Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolės


Beata Leščinska

Share |
„Frank'Einstainas - XXI amžius“. Nuotrauka iš Klaipėdos muzikinio teatro archyvo
Kas yra nacionalinis repertuaras ir kas yra šiuolaikinė opera? Ar Verdi „Traviata“, vis dar įdomi gausybei mūsų dienų žiūrovų, nėra šiuolaikinė? Ar ta pati „Traviata“, interpretuojama mūsų atlikėjų, nėra nacionalinis spektaklis, nuspalvintas vietinės vokalo ir instrumentalistų „mokyklos“ atspalvio?

Žinoma, nacionaliniu veikalu laikome mūsų autorių sukurtą opusą, kūrėjo statusą pirmiausia siedami su visumos idėjas generuojančiais žmonėmis, kurių veikalai tampa (arba netampa) mūsų kultūrinės tapatybės ženklais.

 

Ne paslaptis, Lietuvos autorių sukurtų ir pastatytų opusų mūsų muzikiniuose teatruose nėra stulbinamai daug, ypač palyginus su čia karaliaujančia laiko patikrinta pasauline klasika. Vis dėlto lietuviškų kūrinių yra. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, rugsėjo 24-26 d. atvykęs gastrolių į Vilnių, nutarė šį kartą kryptingai prisistatyti būtent su trimis nacionaliniais spektakliais. Tai Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ (2009), Audronės Žigaitytės-Nekrošienės opera-fantasmagorija „Frank'Einstainas - XXI amžius“, kurios premjera įvyko vos prieš keletą savaičių, ir Antano Kučinsko opera vaikams „Bulvinė pasaka“ (2007, pastatymas apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“).

 

Naujo kūrinio atsiradimas, ypač tokio masto kaip opera ar miuziklas, visuomet džiugina. Tą išugdytą gal ir šiek tiek „pionierišką“ savo entuziazmą keliame kaip vėliavą. Kitas klausimas, kuris gal ir ne visada taip stipriai akcentuojamas, tačiau lemiamas tolesniam kūrinio gyvavimui, yra naujojo opuso kokybė. Tad nuoširdžiai pasidžiaugę Klaipėdos muzikinio užmoju pristatyti lietuvišką repertuarą, nerkime į spektaklių aptarimą.

 

Dažnai sakoma, kad vertinimas „nieko“ nieko ir nereiškia. Vis dėlto apie G. Kuprevičiaus „Veroniką“ pasakyčiau: „O visai nieko!“ Išgirdusi pirmuosius uvertiūros garsus pamaniau, kad muzikiniu požiūriu tai bus „Karalienė Bona 2“. Apsirikau. Keliose vietose „prasimušė“ charakteringos „Bonos“ ritminės formulės ar viena kita intonacija, pavyzdžiui, Veronikos partijoje galima išgirsti giminingus Barboros intonacijų iš minėtos operos motyvus, bet šios „reminiscencijos“ nėra įkyrios. Jei kažką ir atpažįsti, tai veikiau suvoki kaip kompozitoriaus braižo savybes, o ne kaip pasikartojimą. Apskritai iš matytų G. Kuprevičiaus sceninių veikalų („Kipras, Fiodoras ir kiti“, „Karalienė Bona“ ir net „Ugnies medžioklė su varovais“) šis naujausias man pasirodė ir vientisiausias. Dviejų veiksmų spektaklis pagal Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ (libreto autorė Birutė Mar) nuoseklia muzikine plėtote, meninių paveikslų išbaigtumu man labiau priminė operą, nei miuziklą. Nors etiketė „miuziklas“ intelektualų ratui priklausančiam kompozitoriui savotiškai atriša rankas sukurti paprastas, gražias, melodingas temas, kaip finalinė Veronikos, jau paskenduolės, daina. Ji sujaudino beveik iki ašarų, kam įtakos turėjo ir nepaprastai jautri, tiksli šio vaidmens atlikėjos Onos Kolobovaitės interpretacija. Jau antrą kartą (po Kerubino iš LNOBT statytų „Figaro vedybų“) tenka konstatuoti, kad tai išties labai talentinga atlikėja.

 

Gražiai, balso ir vaidybos savybėmis atitinkant kuriamą personažą, pasirodė visi dainininkai (Mindaugas Rojus - Juozelis, Loreta Ramelienė - Veronikos motina-Dvasia, Aurelija Dovydaitienė - Žiniuonė ir kaimo daktarė, Stanislovas Rezgevičius - Klebonas, ir kiti). Puikiai išgaudamas reikiamą skambesį, charakterį ir laisvai prisitaikydamas prie dainininkų dirigavo Dainius Pavilionis. Jono Vaitkaus režisūra, Artūro Šimonio scenografija, Jolantos Rimkutės kostiumai ir Agnijos Šeiko choreografija kūrė greičiau ženklinį etnografinį, nei realistinį teatrą, bet kodėl gi ne, gali būti ir tokia šios chrestomatinės istorijos traktuotė. Scenografijai prikiščiau spalvinę statiką - per visą spektaklį su retom išimtim fone šviečia ta pati mėlyna šviesa, kuri tačiau nesukuria jokios perspektyvos, erdvės pojūčio. Ežero, kaip pagrindinio simbolio, įvaizdį net ir vien spalvinėmis priemonėmis galima kurti išmoningiau.

 

Šiame miuzikle apie „sunkią moters dalią“ yra vietų, kurios mažiau įtikina, yra ir žavių žanrinių scenų, ypač vaizduojančių kaimo davatkas; svarbiausia, kad visuma yra paveiki.

 

Istorija apie Frankenšteiną - tai istorija apie nesėkmingą bandymą sukurti tobulą žmogų, nes, kaip pasakė daktaras Preobraženskis daktarui Bormentaliui iš Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ (nagrinėjančios tą pačią žmonijos patobulinimo viena operacija temą), kam dirbtinai gaminti naują homunkulą, jei bet kuri „boba“ gali pagimdyti kur kas tobulesnį „egzempliorių“. Nes greitų, stebuklingų pasikeitimų nebūna - pokyčiai vyksta lėtai, ir net revoliucijos yra ilgos tam tikro reiškinio evoliucijos pasekmė.

 

Man atrodo, naujosios operos „Frank'Einstainas - XXI amžius“ autorė A. Žigaitytė-Nekrošienė pateko į panašius spąstus, kaip ir jos operos Profesorius. Ji kūrė savotišką priešnuodį šiuolaikinei vartotojiškai kultūrai (dainuojama: „...industrija gailesčio neturi - ji turi tiktai taisykles“) ir mūsų, gyvenančių čia, Lietuvoje, nužmogėjusiai aplinkai (1 veiksme skaitomos ištraukos iš laikraščių: motina nužudė du savo mažamečius vaikus, kita paliko naujagimį šiukšlių konteineryje, suaugęs sūnus kilus ginčui suspardė motiną ir pan.). Tam tikslui netgi kreipėsi į iki šiol kompozitorės sceniniams opusams (operoms „Mažvydas“, „Žilvinas ir Eglė“, operai-misterijai „Praregėjimas“) svetimą brechtiškąjį socialinį teatrą: pirmajame veiksme matome bare žiūrėti krepšinio rungtynių susirinkusią gaują su kiaulių šnipais (režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė, dailininkas Arvydas Nekrošius, dirigentas Modestas Barkauskas), šėlstančią skambant elektroniniam techno. Taigi kompozitorė ryžosi pasitelkti ir iki šiol jos lyg ir nedominusią elektroninę muziką (garso programuotojas Gediminas Zujus).

 

Profesoriaus pasaulis piešiamas jau kitomis, akustinėmis spalvomis. Neskubrioje muzikinių minčių plėtotėje, „begalinės melodijos“ principu griežiančiame orkestre, ilguose personažų (ypač Profesoriaus) monologuose nori nenori girdi Richardo Wagnerio stiliaus grūdą, juolab žinant, kad A. Žigaitytė-Nekrošienė yra karšta šio kompozitoriaus apologetė. Operos finalas - ilgas, vėlgi „begalinės melodijos“ principu auginamas tonalus orkestrinis epilogas, vaizdo projekcijoje liepsnojant deginamai knygai (vaizdo instaliacijos Rimo Sakalausko), - dar labiau įtvirtina vagneriškas aliuzijas (ugnis, praskaidrėjimo link vedantis finalas). Bet tame nėra nieko bloga. Trūkumu pavadinčiau tai, kad tiedu pasauliai - liumpenų tikrovę įkūnijantis elektroninis techno (man šie epizodai, tiesą sakant, ir pasirodė įtaigiausi) ir dvasingesniesiems apibūdinti skirtas akustinis orkestrinis stilius - tarpusavy niekaip nesąveikauja. Tiesiog iš pradžių pateikiama viena, tada - kita. Ir jokio ryšio bei tolesnės plėtotės. Juos surišti turėtų Frank'Einstaino - naujo žmogaus personažas: užgimęs Profesoriaus operacinėje jis išeina į pasaulį, kur sutinka besibučiuojančius Merginą ir Vaikiną. Tai jį sukrečia ir jis tampa žudiku maniaku. Tada Profesorius jį pagauna ir visas operos finalas vyksta jau jo buveinėje (tiesa, 1 veiksme Profesorius dar buvo atėjęs ir į šnipanosių barą, o vėliau „kažkur“ susitinka su barmenu). Tačiau šie siužetiniai ryšiai yra perdėm formalūs.

 

Kūrinio visuma amorfiška. Stigo labai skirtingų muzikinių polių sąveikos. Galbūt ir libretui (autorius A.N., pasak kompozitorės, tai jos vyras Arvydas Nekrošius, nors inicialai tinka ir jai...) nepamaišytų profesionalo akis. Kita vertus, dėl kalbamų epizodų gausos (1 veiksme dar ir repuojama - skanduojama) ir veiksmo plėtotės maga šią operą priskirti labiau miuziklo kategorijai (atvirkščiai nei G. Kuprevičiaus atveju).

 

Vis dėlto čia buvo surinkti puikūs atlikėjai. Ne tik vaidybiškai, bet ir muzikiniu požiūriu „keistą“ Frank'Einstaino personažą įkūnijo Tadas Girininkas, Rafailas Karpis (Profesorius) sukūrė dar vieną įtikinamą paveikslą savo personažų galerijoje, čia išvydome ir puikų aktorių Šarūną Juškevičių (Barmenas), galima sakyti, viso pirmo veiksmo prasminį krūvį pakėlusį Virginijų Pupšį - firmos „Mc'Chicken“ vairuotoją, taip pat labai vagneriškas policijos Komisaras - Artūras Kozlovskis, svajingieji Vaikinas (Tomas Pavilionis) ir Mergina (Judita Butkutė), charakteringoji Dalia-Dolly - Loreta Ramelienė ir kiti.

 

 

Ir mažas detektyvas: spektaklio Vilniuje dieną, šeštadienį, gavau nuorodą į youtube, kad pasiklausyčiau grupės „Merlins Magic“ kompozicijos „The heart of reiki“. Neva A. Žigaitytės-Nekrošienės operoje gali būti nuplagijuotas šis epizodas. Merginos ir Vaikino meilės duetas išties skamba „ambient music“ dvasia, tačiau ar tai tik atmosferos panašumas (visa tokio tipo muzika gana vienoda), ar išties abu epizodai sutampa nata naton, pirmą kartą išgirdusi operą atsakyti nesiryžčiau. Galbūt atsakytų ausylesni.

 

Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“ (dir. Dmitrijus Zlotnikas) - šūvis į dešimtuką ir teatrine, ir muzikine prasme. Spalvingas, skoningas, nebanalus, lakoniškas, išbaigtas spektaklis. Pirmiausia, žinoma, vykęs puikios dramaturgės Daivos Čepauskaitės libretas. Jis ir vaikiškas, ir kartu įdomus suaugusiems. Beje, „Bulvinė pasaka“ buvo rašyta lėlių teatrui, kur 2001 m. ir pastatyta. Labai taikliai sukurta muzika, jos irgi nepavadinsi specialiai supaprastinta vaikams. Partitūra įdomi, kur reikia, nuskamba (o siaube!) ir disonansai, išnaudojamos orkestro spalvos. Nes pasakoje gali skambėti labai įvairi muzika!

 

Šviesi, spalvinga Artūro Šimonio scenografija šiame spektaklyje, kitaip nei „Veronikoje“, sukuria scenoje plačios erdvės įspūdį. Išmoningi A. Šimonio ir Vilijos Šuklytės kostiumai. Ir, žinoma, puiki vaidyba! Režisierius Ramūnas Kaubrys sukūrė gyvą, žaižaruojantį spektaklį, kuriame laisvai jaučiasi visi atlikėjai: Virginijus Pupšys - pelių Karalius Kapliadantis, Šarūnas Juškevičius - Karalius Bulvė, Rita Petrauskaitė - Princesė Bulvė, Mindaugas Rojus - Ridikėlis, Artūras Kozlovskis - Generolas Runkelis ir kitos Pelės, Baronas Makaronas (Gintautas Platūkis), Burokėlis (Reda Jucevičienė) ir kiti. Akivaizdu, kad šio teatro trupės stichija yra smagaus, šmaikštaus reginio žiūrovams kūrimas. Kai smagu vaidinantiems, smagu ir į juos žiūrintiems.


„7 meno dienos“ Nr.34 (910), 2010-10-01

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

tDlwymLOlAxqLsS, 2012-07-17 05:30

Ed Sm Gruodis 2 d, 2010GMO .?Zmogus tobulina Gamta.Jau vien si minits man sukelia ir juoka,ir liudesi,ir baime.Nenoriu niekam brukti savo nuomones,nes esu uz tai,kad kiekvienas JA (savo nuomone) turetu savo ir nesidangstytu .ES direktyvos tai leidzia,arba ES komisija nenustate zalos.. .Juk jeigu maistas butu akivaizdus nuodas (pvz.kalio cianidas) tai jis niekaip nepatektu i prekyba be jokiu diskusiju.Apie GMO poveiki mes galesime kalbeti tik praejus zenkliam laiko tarpui.Zmonija tikrai neisnyks naudodama GMO.Ji prisitaikys-zmogaus organizmas unikalus ir tobulas.Bet jis tikrai bus kitoks ir vystysis (evoliucionuos) kitaip,negu jam Gamtos numatyta.Mano kuklia nuomone,mums nederetu keisti mus supancio gyvojo pasaulio-mums reiketu keisti savo poziuri i ji.Stai ir viskas.GMO ir chemija turi tiksla padidinti derlius, pagrazinti produkcija ir sugeneruoti milziniskus virspelnius prekybininkams.Planetos resursai naudojami netinkamai. Mes esame bauginami atslenkanciu badu.Planeta gali ismaitinti daug didesnes zmoniu populiacijas,nei mes galime isivaizduoti.

Petras, 2010-10-12 23:08

labai jau nekritiska

zinoma, 2010-10-09 12:51

plagijavimas aiskus,kosdar citavimas,,,atsibuskite!!!!!

Pritariu, 2010-10-04 19:08

dėl Wagnerio - vėjus rašo. Absurdas visiškas, nėra ką ir pridurti... O Rossini ar Verdi neprimena? Kodėl Wagnerį? Neprošal būtų dar kartelį pasiklausyti Wagnerio "begalinių melodijų".

ka gi,, 2010-10-02 21:46

anonimine citata (arba plagiatas, jei taip yra) siuo atveju nestebina, bet ka cia gerbiama kritike rimtu veidu raso apie "Wagnerio gruda"? Zinome, kad didybes manija serganti ir nei miligramo savikritikos neturinti kompozitore tuo kliedi, bet profesionali muzikologe gal turetu atsijoti kliedesius nuo realybes...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti