Per paskutinius dvidešimt metų vis dažniau atliekami ir kiti Blocho kūriniai, siekiant suvokti visą šio meistro kūrybą. Iš pradžių dažniau grotos siuitos fleitai ir orkestrui, altui ir orkestrui, didysis simfoninis Koncertas fortepijonui ir orkestrui, orkestrinės siuitos ir kameriniai kūriniai. Vėliau grįžta prie Blocho dramatiškosios Pirmosios simfonijos cis-moll (1903) ir kitų (viso labo penkių) jo simfonijų, tarp jų - ypatingosios simfonijos „Israel“. Mes su smuikininku Raimondu Butvila dalyvavome šiame „Blocho judėjime“. Be kita ko, pernai Jeruzalės Hebrajų universitete vykusiame XV Pasaulio žydų mokslo kongrese mudu atlikome abi Blocho sonatas smuikui ir fortepijonui - ypatingo gilumo šedevrus. Pernai ir šiemet, minint šio kompozitoriaus mirties penkiasdešimtmetį ir vis dažniau atliekant daugybę jo mažiau žinomų kūrinių, tarp kultūrologų ir muzikos klausytojų nusistovėjo pojūtis, kad Blocho kompozicijos, be savo aukščiausio meistriškumo, kuria ir vientisą pasaulį, atvirą kiekvienam žmogui.

Taip apibūdinami tik didžiausių menininkų darbai; Blochas toks, be abejo, ir buvo. Tačiau Blocho ypatumas tas, kad kreipdamasis į pasaulį jis rėmėsi hebrajų savastimi. Nuo Biblijos Pranašų laikų iki XIX a. pabaigos tokia kryptis buvo neįmanoma dėl hebrajų, virtusių po pasaulį išsklaidytais žydais, saviidentifikacijos ir doktrinos pokyčių. Išsklaidyti į nedideles diasporas, žydai per amžius sprendė savo identifikacijos bei etinės reikšmės klausimus, dvasiškai atsiribodami nuo aplinkinių, suvokiamų svetimais. Šis mažumos užsisklendimas savyje įgavo teorinį ortodoksinį pagrindą, įsiklausant į teokratinių vadovų žodžius, dažnai skelbiančius nesusitaikančio arogantiško absoliutizmo įsakus.

Šis procesas įgavo tragišką prasmę ir žydams, ir žmonėms, šalia kurių jie gyveno. Neapykantos ir suprantamos baimės atmosfera gniaužė bendruomenių inspiraciją, ypač pasaulio pažinimo ir gyvenimo tobulinimo sferose, ir ugdė paklusnias vidutinybes. Žydų bendruomenių jaunimas buvo patriarchališkai skatinamas remtis šeimos ir bendruomeniniais ryšiais, vengiant pasaulietiško išsilavinimo ir baiminantis „svetimų“ mokslų. Nevengta dvasinės ir fizinės prievartos (šiuos procesus išsamiai yra aprašęs didysis hebrajų rašytojas Shmuelis-Yossefas Agnonas, ypač žinomoje apysakoje „Paprasta istorija“ („Sippour Pashut“).

Į naujuosius laikus (nuo XVIII a. pradžios) žydai ėjo keliomis dvasinio diasporos išsišakojimo kryptimis: vienos krypties laikėsi tradicinė besibaiminančiųjų dauguma, bendruomeniškai gerbianti ortodoksijos doktriną, suvokiamą transcendentiškai, ir pasmerkta siauram, neurozės kupinam vidutinybiškumui. Kita atšaka buvo žymiojo filosofo Salomono Maimono (1753-1800) pradėtas apšvietos judėjimas (haskala), kritiškai vertinęs judaizmo ortodoksiją ir skatinęs palikti organizuotą bendruomenę įgyjant pasaulietinį išsilavinimą Vakarų Europos universitetuose.

Pastarasis kelias dažnai buvo ne mažiau skausmingas: palikę artimuosius, pavieniai intelektualai arba išprusę profesionalai nebegalėjo bendrauti su bendruomenės nariais kaip su lygiaverčiais pašnekovais, bet neturėjo ir jokių vilčių priartėti prie kolegų krikščionių. Net radikalus perėjimas į krikščionybę negalėjo garantuoti natūralizacijos naujoje visuomenėje. Beliko vienintelė terpė, kurioje bendravimas buvo įmanomas - pinigai, nauda ir formalusis profesionalumas. Šitokiomis sąlygomis net ir kūryba buvo pasmerkta nesvarbumui, geriausiu atveju - nerimtam „sėkmingam“ pramogiškumui.

Štai ką cikle „Hebrajiškos melodijos“ (1815 m.), skirtame kompozitoriaus Isaaco Nathano (1792-1864) muzikai, rašė didysis George'as Gordonas Byronas:

The wild-dove hath her nest -

the fox his cave

Mankind their Country - Israel

but the grave.

(Laukinis balandis turi lizdą,

lapė - olą,

žmonija - savo gimtinę, Izraelis -

tik kapą.)

Žydų pasmerktumo tema akivaizdi ir Hegelio veikaluose, pradedant jo ankstyvaisiais darbais, kur teigiama, kad žydų dėl judaizmo laukia Makbeto likimas, ir baigiant jo dialektiniais raštais, kuriuose žydai suvokiami kaip atgyvenusio ir nekonstruktyvaus, iš esmės parazitiško gyvenimo būdo atstovai.

Panašios pažiūros iš esmės nebepriklausė nuo žydų bendruomenių ar nuo jų atskilusių ir vakarietišką išsilavinimą įgijusių žydų intelektualų elgesio. Europos žemųjų ir vidurinių klasių neurotinės frustracijos, keliamos tuometinių santvarkų nesugebėjimo padėti eiliniams žmonėms, ėmė maitinti atvirą „pilietiškąjį“ (o iš esmės rasistinį) antisemitizmą, kuris siekė išstumti nedidelį, bet gerai matomą žydų kilmės kontingentą iš bendrojo profesinio ir ekonominio Europos viešojo gyvenimo.

Vienas ryškiausių šios neapykantos, net kursčiusios genocidą, pavyzdžių buvo garsusis Richardo Wagnerio traktatas apie judaizmą muzikoje. Apkaltinti imanentiniu nesugebėjimu kurti ir patirti tikrąjį įkvėpimą, parazituojantys žydai buvo raginami išsigelbėti ir išgelbėti pasaulį savo kolektyvine ir visuotine mirtimi.

Tokios pažiūros Europoje ėmė vyrauti šimtmečių sandūroje. Apie tai susirūpinęs rašė savo atsiminimuose Markas Twainas. Tokia atmosfera paskatino genialųjį Gustavą Mahlerį sukurti Prisikėlimo simfoniją, kurios patosas - pavienio žydų kilmės didmiesčio gyventojo kelias į išlaisvinančią nuo kankynės katalikybę (dar po kelerių metų Mahleris oficialiai tapo kataliku).

Šios atmosferos fone įvyko pirmasis sufabrikuotas kapitono Dreyfuso teismas (vadinamosios Affaire Dreyfus pradžia, 1894), kai šis priesaikai ištikimas žydų kilmės Prancūzijos generalinio štabo karininkas buvo apkaltintas tėvynės išdavyste, o liberaliojoje Prancūzijoje kilo antisemitizmo banga, lydima fizinio smurto prieš žydus daugelio miestų gatvėse ir aikštėse.

Stebėjęs šį teismą žurnalistas iš Vienos Theodoras Herzlis pajuto žydų aklavietę Europoje; šioje istorinėje sankryžoje gimė Herzlio liberalusis politinis sionizmas. Tačiau negatyvioji modernizmo dinamika toliau skatino pirmiausia teorinio, o vėliau ir praktinio nacizmo atsiradimą. Būtent šis pagreitintas baisias pasekmes žadantis postūmis ir subrandino Blocho kūrybą.

Taip, Blocho jaunystė sutapo su pirmąja liberalaus hercliškojo sionizmo pakilimo banga. Bet jo kelias nebuvo naujai steigiamos organizacijos bendraminčio kelias. Tai iš esmės vienišo žmogaus savo gyvenimo, savo tautos ir Europos raidos apmąstymų kelias, skatintas negausių draugų ir palydėtas daugelio kitų atviros pagiežos.

Ernestas Blochas, įrašytas sinagogos registracijoje kaip Yitzkhakas ben Meiras, gimė 1880 m. Ženevoje. Jo tėvas Moritzas Blochas buvo kilęs iš Lengnau miestelio Šveicarijoje, Argau kantone – vieninteliame kantone, kur žydai turėjo teisę gyventi ir gyveno daugelį šimtmečių neišvykdami toliau nei į dienos kelionę (nakčiai privalėdavo grįžti). Blocho motina buvo kilusi iš Elzaso išeivių šeimos. Lengnau ir kaimyninio Endingeno žydai kalbėjo hebrajiškai, gyveno uždarą gyvenimą; tarp šių dviejų bendruomenių vyko amžinas ginčas. Tik kapinės jiems buvo bendros - bene seniausios Europoje, dar nuo romėnų laikų.

Prasidėjus Šveicarijoje pilietinėms reformoms, visi šių kaimų gyventojai juos paliko. Moritzas Blochas įkūrė stambią turistinę parduotuvę Ženevos centre. Ten ir gimė jo sūnus Ernestas.

Tėvas, gerai išmanęs ortodoksinį judaizmą, giedodavęs hebrajų giesmes, buvo įsitikinęs, kad pagrindinė žydo pareiga - „išlikti“, jokiu būdu nesiveržiant palengvinti žmonijos rūpesčius. Jis su pagieža žiūrėjo į bet kokią žydo ambiciją užsiimti menais ir muzika.

Iki pat mirties tėvą ir sūnų Blochus skyrė gilus antagonizmas. Motinos rūpesčiu Ernestas pradėjo mokytis groti smuiku, o vėliau - kompozicijos pas Emile'į Jacques'ą-Dalcroze'ą.

Žymiam smuikininkui Marsickui tarpininkaujant, Ernestui buvo leista stažuotis kompozicijos ir smuiko klasėse Briuselio konservatorijoje, studijoms vadovavo Eugene'as Isaye. Vėliau Blochas studijavo pas žymųjį Ivaną Knorrą Frankfurto Hocho konservatorijoje, o dar vėliau Miunchene gavo garsiojo Ludwigo Thuille's konsultacijų.

Tarp 1903-ųjų ir 1912-ųjų Blochas daug rašė ir sukūrė keletą meistriškų kūrinių, kurie iki šiol yra repertuare, kaip antai, poemų diptikas „Hiver-Printemps“ arba vokalinis ciklas „Poêmes d'Automne“. Tais metais jis dažnai keliaudavo į Paryžių, kur nesėkmingai bandė susidraugauti su Debussy (šis Blochą ir vertino, ir kartu iš jo tyčiojosi), ir kur vėliau, 1910 ir 1911 m., įveikdamas didžiules kliūtis, pastatė savo operą „Makbetas“. Ženevoje Blochas pagarsėjo kaip puikus muzikos lektorius ir gabus dirigentas, reguliariai dirbęs su Lozanos orkestru, taip pat ruošęs simfonines programas su kitomis simfoninėmis sudėtimis. Mažai kas žinojo, kad Blochas visa tai darė už simbolinį atlyginimą, beveik nemokamai, o pragyvenimui dirbo tėvo parduotuvėje.

Tą sunkųjį dešimtmetį Blochas draugavo su Edmondu Flegu, jaunu dramaturgu ir švietėju, vėliau kariavusiu Pirmajame pasauliniame kare, netekusiu jo kovose abiejų sūnų ir išgarsėjusiu savo esė „Kodėl aš žydas?“. Flegas, kiek vyresnis už Blochą, domėjosi naujojo žydų kultūrinio atgimimo idėjomis, ypač liberaliomis. Vėliau Flegas rašys tekstus Blocho hebrajiškiems kūriniams.

Bet svarbiausias šio dešimtmečio asmuo Blocho gyvenime buvo intelektualas, filosofas, kultūros ir muzikos tyrinėtojas, vertėjas ir artimas Debussy draugas Robert'as Godet (1866-1950). Šis išvaizdus ir neregėtai išprusęs žmogus buvo kilęs iš garsios Nešatelio teologų Godet giminės, jis domėjosi Musorgskiu, norėdamas geriau suprasti šį kompozitorių išmoko rusų kalbą, taip pat dievino Wagnerį.

Būtent Godet 1903 m. Šveicarų naujosios muzikos festivalyje pastebėjo Blocho parašytos ir diriguotos simfonijos dvi dalis (tik jos buvo įtrauktos į programą), ir visuotinės pagiežos fone parašė pozityvią recenziją Paryžiaus laikraštyje.

Blochas susipažino su Godet ir juodu susidraugavo. Tiksliau, vyresnis Godet ėmėsi globėjo filosofo vaidmens. Blochas dažnai buvo kviečiamas į Godet rezidenciją Nešatelyje, jam buvo pasiūlyta įdėmiai studijuoti Bibliją, ką jaunasis kompozitorius entuziastingai ir darė.

Išliko Blocho laiškai Flegui apie jo žavėjimąsi didinga Mozės istorija. Godet įtikino Blochą įsigyti didelį krucifiksą; pastatęs jį savo kambaryje, Blochas sulaukė dar vieno skandalo šeimoje.

Per jųdviejų pokalbius Blochas vis labiau pastebėdavo, kad Godet lyg ir tikrina jo elgesį, įpročius. Kartu Godet dažnai užsimindavo, kad verčia į prancūzų kalbą labai reikšmingą traktatą.

Viskas paaiškėjo 1912 m. pabaigoje. Godet išsiuntė Blochui savo darbo rezultatą - liūdnai pagarsėjusio Houstono Stewarto Chamberlaino „XIX amžiaus pagrindai“ („Die Grundlagen des neunzehnten Jahrhunderts“) vertimą. H.S. Chamberlainas, taip pat dievinęs Wagnerį, vedęs jo dukterį Evą, per Pirmąjį pasaulinį karą rašė Vokietijai propagandinę literatūrą prieš savo tėvynę Angliją ir joje buvo paskelbtas išdaviku, o 1924 m. sukūrė panegirikų naujam Vokietijos gelbėtojui Hitleriui „Aš mačiau jūsų išvaduotoją!“.

Kelių tomų traktate „XIX amžiaus pagrindai“ Chamberlainas „nagrinėja“ Europos ir pasaulio civilizacijos būklę ir tvirtina, kad teutonų rasės atstovai moraliai ir intelektualiai pranašesni už visus kitus žmones ir yra pašaukti valdyti pasaulį, o žemos ir labiausiai sugadintos prigimties žydai trukdo šiam tikslui ir nuodija jų gyvenimą. Visa didžiulio traktato energija iš esmės yra nukreipta į žydų rasės pašalinimo būtinybę, o nuoseklaus „nagrinėjimo“ metodas primena mokslą ir todėl skamba įtikinamai tiems, kurie tokio įtikinamumo ieško.

Iš esmės šis traktatas, jau 1912 m. pagarsėjęs gausiais leidimais, vertimais ir entuziastingais atsiliepimais Europoje ir Amerikoje, buvo nacizmo teorijos pamatas ir jo atsiradimo katalizatorius.

Perskaitęs šį traktatą Blochas ėmė nujausti, koks likimas laukia Europos žydų. Kartu jis suvokė savo paties vietą šioje siaubingoje situacijoje. Nutraukęs visus ryšius su Godet (Blochas buvo „biologinio žydo pavyzdys“ jųdviejų santykiuose) ir atsisakęs visų europinių ambicijų, Blochas pasuko nauja hebrajiškos muzikos atgimimo kryptimi, kartu iš esmės praradęs viltį būti kada nors atliktas arba įvertintas.

Tarp 1913 ir 1917 m. Blochas parašė seriją neregėto emocionalumo stambių kūrinių - tai „Psaume 22“ („22 Psalmė“, 1913), „Trois Poêmes Juifs“ („Trys žydiškos poemos“ dideliam orkestrui, 1913), „Deux Psaumes“ („Dešimt psalmių“ sopranui ir orkestrui, 1914), simfonija „Israel“ („Izraelis“, 1916), hebrajiškoji rapsodija violončelei ir orkestrui „Schlomo“ („Saliamonas“, 1916), styginių kvartetas Nr. 1 (1916), - vėliau kritikai juos pavadino „Cycle Juif“ („Žydiškuoju ciklu“). Pats Blochas buvo linkęs vartoti ne žydų, bet hebrajų terminologiją, ir tam buvo priežasčių.

Šių kūrinių muzikinė kalba aiškiai atpažįstama kaip hebrajų nacionalinė kalba. Kultūrinis jos profilis skiriasi nuo žinomos Rytų Europos žydų „skundo ir priekaišto“ estetikos.

Blocho muzikinė kalba pilna didingumo, nors keliuose kūriniuose skamba ir beviltiškumo gaidų. Šia prasme ypatinga simfonija „Izraelis“, sumanyta kaip hebrajiškų švenčių ciklas, kur centrinė dalis (einanti po iškilios pastorališkos įžangos), anot komentarų autoriaus laiškuose, yra skirta Atgailos dienai, o paskutinė - Palapinių šventei. Puošni ir prašmatni instrumentuotė čia derinama su iškilia pastorale, o dramatiški epizodai yra labiau didvyriški nei tragiški. Tai - orios, savimi pasitikinčios senovinės Viduržemio tautos muzika, ryškinanti iškilias jos žmonių vertybes ir gyvenimo patirtį. Tai - ne diasporos žydų, o valstybingumą tebeturinčios hebrajų tautos kultūros apraiška. Simfonijos pabaigoje girdima religinė giesmė, giedama penkių solistų ir nukreipta į Dievą (Elohim); Blochas Flego pasiūlymu panaudojo formulę, kurioje kertinis žodis skamba hebrajiškai (Elohim), o kiti žodžiai- prancūzų kalba.

Šioje simfonijoje Blochas naudoja fenomenaliai įvaldytą „archajinio periferiškumo“ techniką - tetrachordinę melodiką, šofarų trimitavimus, „tuščiųjų“ kvartų-kvintų akordiką, „punktyrinį“ (šuoliuojantį) ritmą, tirštą ir labai turtingą instrumentuotę su mediniais pučiamaisiais orientalinei patirčiai perteikti, modalinę harmoniją ir polifoniją. Sukuriama ypatinga ramios ir didžiulės erdvės atmosfera, kurioje nuoširdus etiškumas neprovokuoja neurozių ir ekstremalių išpuolių. Šios muzikos didingumas atviras žmogui; joje nėra nė užuominos apie užsisklendimą, priekaištus ar fanatizmą. Simfoninis kūrinys perteikia idealizuotą - praeityje patirtą ir viltimi tebealsuojančią egzistenciją, savaime tampančią ateities identifikacija. Tai - galimasis hebrajo gyvenimas.

Blochas parodo ir kitas - skausmingas ir desperatiškas - patirtis. Jų kupina rapsodija „Saliamonas“ ir valandos trukmės Pirmasis styginių kvartetas. Bet ir šių nuostabių kūrinių estetika - ir jų pamatinė tiesa - nėra isteriškos silpnumo apraiškos. Tai - skausmo per išmintį (per Koheleto, Ekleziasto, įvaizdį) patirtis. Ji pateikiama su karališku didingumu, kaip ir pridera Koheletui - juk tai karaliaus Saliamono, protingo ir taikingo šalies valdovo, balsas… Visos emocinės kulminacijos - ir rapsodijoje, ir kvartete, - perteikia dramatinį, taurų būvį. Šis taurumas išplaukia iš žmogaus pasitikėjimo savimi, jo norų padėti artimui, kad ir kokios kilmės jis būtų, - ir nuolatinio poreikio per kūrybinę abejonę suprasti tai, kas iki šiol nesuprasta. Tokią dvasios būseną patiria geri žmonės ir įkvėpti menininkai. Jų dėka tokia dvasios būsena gali pavirsti tautų dvasia.

Bet kol kas tai yra daugiau noras, negu realybės atspindys...

Vienaip ar kitaip, Blochas sukūrė atviro, etiškai jautraus, pasaulietiškai išsilavinusio hebrajų tautos atstovo identifikaciją. Tai - sudėtingą tautos istorinę patirtį suvokiantis žmogus, perėmęs geriausius savo tautos paveldo laimėjimus ir sugebantis palaikyti atvirą dialogą su kitų kultūrų žmonėmis. Jo dvasinės ir estetinės šaknys per muzikinę simboliką glūdi Rytų Viduržemio pakrantėse, saulėtame karštame krašte, kur grožis yra linkęs į švelnų pastorališkumą, o etinių klausimų gvildenimui, priešingai, būdingas aistringumas ir gelmė.

Blochas nebijo kritiškai portretuoti bendrataučių, atskleisdamas jų egzistencinį neadekvatumą (Pirmajame styginių kvartete toks neadekvatumas perteikiamas su aštriu tragiškumu, bet kartu kilniai). Kita vertus, tokia muzikos mene neregėta kritika išplaukia iš skausmingos identifikacijos su kritikuojamais dalykais ir per muzikinę dramą pakyla į energijos kupiną plotmę, taip akcentuojant veiklumo ir orumo dominantę.

Savo bendrataučiams Blochas parodė autentišką dvasinę išeitį iš aklavietės, iki mūsų laikų ekstaziškai vadinamos ištikimybe tradicijai. Atsisakydamas kurti tradicinio ortodoksinio judaizmo aprobuotą muziką (be polifonijos, be moterų balsų, skirtą tik apeigoms ir besiremiančią tik kodifikuotomis melodijomis), Blochas nesitikėjo ortodoksinio judaizmo pripažinimo ir paramos, nors atsidūręs Niujorke lankydavosi ortodoksų sinagogos apeigose. Per pasaulietinę Vakarų koncertinę sceną Blochas akcentavo pasaulietinio hebrajo, kaip atkuriamos tautos subjekto, reikšmę, o senos naujos identifikacijos požymiai - ryškus orientalistinis profilis - aiškiai rodė sąsajas su senoje naujoje tėvynėje jau gyvenusiais žmonėmis.

Vėliau, 3-ąjį ir 4-ąjį dešimtmetį, šią kryptį ne be lemiamos Blocho įtakos plėtojo keli į Palestiną atvykę kompozitoriai, žymiausi tarp jų - Paulis Ben Haimas ir Alexanderis Uria Boscovichius. Šios kūrybinės diskusijos rezultatą, asmeniškai „sutirštintą orientališkumą“, Maxas Brodas ir Boscovichius pavadino „Viduržemio muzikos stiliumi“.

Idėjinės, dramatinės ir estetinės Blocho muzikinės kalbos aukštumos, jos naujumas ir originalumas paneigė istoriškai susiformavusį įsitikinimą, kad žydų kilmės žmonės nepajėgūs autentiškai kūrybai. Radęs hebrajų dvasinio prisikėlimo kelią, Blochas sukilo prieš egzistencinę žydų apkaltą, per kūrybinę valią įveikė Wagnerio ir jo šalininkų bei sekėjų nacių prakeiksmą - ir pasiekė tai, ko nesugebėjo, ieškodamas autentiško atsakymo, didysis Mahleris. Ir dar: jis įkvėpė savo tautos žmones ir kitų tautų humanistus pajusti aukštojo lygiavertiškumo tarpusavio santykiuose grožį.

Bet grįžkime prie Blocho biografijos. Materialinio nepritekliaus varomas, Blochas buvo priverstas ieškoti darbo Jungtinėse Amerikos Valstijose; ten jau 1917 m. jo kūriniai buvo pripažinti kaip genijaus apraiška. Prasidėjo naujas, visiškai kitoks Blocho gyvenimo periodas. Iš pradžių jis tapo Klivlendo muzikos instituto įkūrėju ir direktoriumi, o vėliau reorganizavo San Francisko muzikos konservatoriją ir jai direktoriavo. Abi įstaigos jo pastangomis virto vienais geriausių Amerikos ir pasaulio muzikos švietimo institutų.

Trečiąjį dešimtmetį Blochas pasireiškė kaip ypatingų gabumų pedagogas. Galima drąsiai teigti, kad kartu su Nadia Boulanger, Messiaenu ir Šostakovičiumi Blochas buvo vienas didžiausių XX a. kompozicijos dėstytojų. Jo klasėje mokėsi George'as Antheilis, Frederickas Jacobi, Bernardas Rogersas, Rogeris Sessionsas, Leonas Kirchneris - žinomiausi ankstyvojo modernizmo krypties Amerikos kompozitoriai.

1930 m. kompozitorius, gavęs specialią paramą atsidėti kūrybai, grįžo į Europą, ir Šveicarijoje, Roverede, sukūrė vieną svarbiausių savo opusų - šeštadienines sinagogos apeigas „Avodath ha-Kodesh“. Šiam tikslui jis grįžo prie hebrajų kalbos studijų ir per metus ją puikiai išmoko. Oratorija iš esmės yra hebrajų liberalios dvasinės orientacijos platforma visos žmonijos etinėms problemoms aptarti.

„Ki beyti beit tfila ykra lekhol ha-amim“ („Mano maldos namai kreipsis į visų tautų žmones“), - tokie žodžiai dažnai puošia sinagogų išorines sienas. Senojo Testamento tekstas čia įgauna muzikos energiją ir formą, ir per koncertinį universalumą perteikia etines vertybes, peržengia religinės denominacijos ribas.

Blocho pripažinimas, prasidėjęs Amerikos Rytų pakrantės geriausių simfoninių orkestrų atlikimais ir paremtas autoritetingos Amerikos spaudos, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui tęsėsi Italijoje, Anglijoje ir Vokietijoje. Jo naujų kūrinių premjeros skambėjo įprastine XIX a. šedevrų atlikimo eilės tvarka - didžiausiuose muzikos centruose, o vėliau ir mažesniuose miestuose. Blocho vardas - ir jo hebrajiškas profilis - tapo viena svarbiausių XX a. muzikos ir apskritai kultūros apraiškų.

Ši situacija pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kai naujasis, kultūros atžvilgiu neutralus nenacionalinis avangardas iškilo kaip varomoji meno ir progreso jėga. Blocho muzika buvo dabar suvokiama kaip pasenusi. Į reitingavimą linkę muzikos komentatoriai apipylė Blochą tiesiog patyčių kritika, jis buvo išbrauktas iš daugelio XX a. muzikos istorijos vadovėlių. Panašiai vyko ir Izraelyje. Tarp Antrojo pasaulinio karo katastrofą patyrusių žydų dominavo populistinis demokratizmas, neišvengiamai susijęs su konservatyvia nuoskaudų patirtimi, tad ir čia Blocho kūryba nebuvo primenama.

Viskas vėl apsivertė įvykus tektoniniam lūžiui, avangardui pasitraukus į istoriją: nuo paskutiniojo XX a. dešimtmečio prasidėjo lėtas, bet vis besiplečiantis Blocho kūrybos atgimimas. Vėl pastebėtas neregėtai aukštas Blocho meistriškumas, kita vertus, subrendo nauja kultūros tyrinėtojų karta, kuri galėjo geriau įvertinti Blocho liberalųjį hebrajiškumą. Ši dvasinė laikysena dabar buvo pripažinta kaip būtina visuomeninė kryptis, pateikianti taurią alternatyvą neurotiškam, į necivilines priemones linkusiam populistiniam žydų nacionalizmui.

Blochas anaiptol nerašė vien hebrajiškai (ar žydiškai) orientuotos muzikos. Tarp jo kūrinių - kompozicijos, kurias įkvėpė domėjimasis Waltu Whitmanu, Amerikos indėnais ir pionieriais, Šveicarijos Alpių gyventojų dainomis, Tolimųjų Rytų patirtimi, krikščionybės prasmėmis. Gyvenimo pabaigoje Blochas rašė beveik visiškai atonalią muziką. Ir vis dėlto visos šios inspiracijos rėmėsi aiškiai atpažįstamu jo muzikos stiliumi, kurį apibūdina 1912- 1917 m. atrasta ir suformuluota liberalioji hebrajiška identifikacija.

Prie šios identifikacijos, padedamas vieno ištikimo draugo, Blochas priėjo ryžtingai pasipriešinęs pasaulinėms tendencijoms, patikėjęs savo tiesa tuo metu, kai visas pasaulis riedėjo katastrofos link. Vėliau jį palaikė bebaimis Romainas Rolland'as, pats sukilęs prieš savo tautos ir vyriausybės militaristinį nacionalizmą.

Kankinami nepripažinimo, matydami mus supantį smurtą, melą, neteisybę, skriaudžiami, atsidūrę nesaugioje mažumos pozicijoje, mes galime prisiminti Ernesto Blocho - ypatingo žmogaus - drąsą ir įkvėpimą, jo išsivadavimo iš dvasinės aklavietės kelią, grindžiamą aukščiausiu meistriškumu.

„7 meno dienos“ Nr.27 (903), 2010-07-09