Lietuvių patriotizmas toks užkrečiantis, kad net „popsinė“ TV3 ką tik atsiuntė programos pakeitimą – liepos 6 d. 21 val. ji tiesiogiai transliuos Tautiškos giesmės giedojimą. Bijau, kad tai taps dar viena trumpalaike saviraiškos ar reklamos akcija. O gal ir netaps? Tai jau priklausys nuo kiekvieno iš mūsų. Bet šiaip šitos šventės televizijoje nelabai skirsis nuo kitų – visos rodys „tradicinius“ filmus – ne pirmą kartą kartos amerikiečių animaciją, rusiškus filmus apie „mentus“, kvailas komedijas apie vis kvailesnius policininkus ir kelias ašaringas melodramas. Po ilgų iškilmingo gedulo dienų bus proga dar kartą nušluostyti ašarą.

Kad verkti sveika, pirmąkart sužinojau dar vaikystėje, skaitydamas Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“. Grafienė Rostova kas vakarą prieš miegą profilaktiškai paverkdavo. Apie ašaras kine parašytas ne vienas mokslinis straipsnis. Viena tokių klasikinių melodramų yra 1984 m. Roberto Bentono sukurtos „Širdies kertelės“ (TV3, 4 d. 11.30). Filmas nukels į Didžiosios depresijos metus. Po vyro nužudymo Sally Field herojė bando išgyventi Teksase, šeimos fermoje. Nors vyro mirties kaltininkas yra juodaodis, ji padeda Danny Gloverio suvaidintam personažui, stengiasi suburti savo šeimą. Pagrindinę filmo mintį – žmonėms būtinas solidarumas nelaimių ir katastrofų akivaizdoje – pabrėžia ir siurrealistinis finalas, kai gyvieji filmo personažai gieda himną kartu su mirusiaisiais.

Nežinau, ar Duncano Tuckerio filmo „Transamerika“ (LNK, 4 d. 23.10) herojaus (-ės) Bri (Felicity Huffman buvo nominuota „Oskarui“ už šį vaidmenį) likimas sužadins tokius pat gilius jausmus, bet man filmas patiko. ...Bri ne vienus metus daro viską, kad įgyvendintų savo svajonę – taptų moterimi. Dieną prieš paskutinę operaciją Bri sulaukia keisto skambučio. Skambina paauglys Tobis (Kevin Zagers). Jis prašo išgelbėti nuo kalėjimo. Taip prasideda nesusipratimų komedija. Tobis neįtaria, kad ši moteris yra jo tėvas. Bet Bri sužino, kad vaikinas nori rasti savo tėvą. Prasideda jų kelionė per visą Ameriką... „Transamerika“ sujungia du labai amerikietiškus žanrus – kelio ir filmų apie šeimos problemas. Labai originaliu jo nepavadinčiau, bet režisierius užčiuopė aktualią temą. Kad ji dažna įtikina, rodo ir naujausi pavyzdžiai, susiję su Holivudu. Pastaraisiais metais vis daugiau įžymybių vaikų keičia savo lytį. Cher dukra jau tapo vyru ir rengiasi tuoktis su mylima moterim, o Annette Benning ir Wareno Beatty atžala dar tik rengiasi tai padaryti. Neabejoju, kad panašios temos filmų tik daugės.

Tikrasis amerikietiškų melodramų ir šeimos dramų asas yra „Gražią moterį“ sukūręs Garry Marshallas. Vienas naujesnių jo filmų – 2007 m. „Džordžijos taisyklės“ (TV3, 4 d. 13.40). Jo herojės – trys vienos šeimos moterys. Maištaujanti paauglė Reičel (Lindsay Lohan) nuolat patenka į sudėtingas situacijas. Kai Reičel perpildo motinos (Felicity Huffman iš „Transamerikos“) kantrybės taurę – sudaužo jos automobilį, ši nusprendžia imtis radikalių priemonių ir pasiima dukterį atostogauti pas savo mamą į fermą Aidahe, nors jaunystėje pati prisiekė ten nebekelti kojos. Džordžija, kurią suvaidino kadaise taip pat maištinga Jane Fonda, – visai ne saldi ir geraširdė močiutė. Jos nustatytos griežtos taisyklės anūkei taps rimtu išbandymu. Vasara pasirodys išbandymu ir joms visoms trims: ilgai nutylėtos šeimos paslaptys padės pagaliau išsivaduoti iš praeities.

Tą patį sekmadienį (4 d. 12 val.) LNK parodys Johno Patricko Shanley filmą „Džo prieš ugnikalnį“ (1990), kurį prodiusavo Stevenas Spielbergas. Filmo herojus – hipochondrikas Džo (Tom Hanks) mano, kad nepagydomai serga. Jis nusprendžia kardinaliai pakeisti savo nuobodų, bet stresų kupiną gyvenimą ir daryti tai, ko iki šiol sau neleido. Džo pakeičia savo išvaizdą, pasipriešina viršininkui, skiria pasimatymą bendradarbei. Kai vienas ekscentriškas turtuolis pasiūlo Džo kelionę į atogrąžų salą, kur čiabuviai tiki žmonių aukomis ugnikalniui, herojus taip pat neatsisako... Ši komedija – garsaus dramaturgo Johno Patricko Shanley kino debiutas. Neseniai pas mus buvo rodomas ir jo naujausias filmas „Dvejonė“, kuriame įsimintinus vienuolės ir pedofilija įtariamo kunigo vaidmenis sukūrė Meryl Streep ir Philipas Seymouras Hoffmanas.

Bedarbis futbolo treneris Tomas Vingo (Nick Nolte) iš Pietų Kalifornijos taip pat nėra laimingas. Žmona jo nesupranta, valdinga motina nori būti svarbiausia. Kai Tomo sesuo dvynė bando nusižudyti, vyras vyksta į Niujorką jai padėti ir susipažįsta su psichiatre Siuzana (Barbra Streisand). Ji taip pat ieško supratimo ir laimės, nes santuoka su snobišku Jeroeno Krabbe’s personažu nepasisekė. 1991 m. pačios Streisand sukurta dviejų visiškai skirtingų žmonių meilės istorija – filmas „Potvynių princas“ (TV3, šiąnakt, 2 d. 1.20) savo laiku buvo labai populiari. Tada brandaus amžiaus personažų meilės istorijos dar buvo retenybė. Bet pasaulis katastrofiškai sensta, tad sensta ir filmų herojai.

Vieno vokiečių Naujosios bangos kūrėjų, „Skardinio būgnelio“ autoriaus Volkerio Schlöndorfo karjera Amerikoje nesusiklostė. 1998 m. JAV kurto jo filmo „Palmetas“ (LNK, 8 d. 22.38) herojus yra reporteris Haris Barberis (Woody Harrelson). Jis ką tik išėjo iš kalėjimo, kur praleido dvejus metus. Haris – tipiškas „juodas“ personažas, bet jį svaigina mylinčios moters (Gina Gershon) erotizmas.

Mirštančio milijonieriaus žmona (Elizabeth Shue) pasiūlo Hariui 50 tūkstančių dolerių už tariamą podukros (Chloe Sevigny) pagrobimą. Tada jis galės palikti nekenčiamą Palmetą. Suprantama, gudriai suregztas planas tampa nebekontroliuojamas. Režisierius pabandė perkelti amerikiečių film noir stilių į mūsų dienas, bet amerikiečių kritikams šis bandymas pasirodė nelabai nuoseklus.

Debiutinio Michaelo Manno 1981 m. filmo „Vagis“ (LTV, 3 d. 23.30) personažas – taip pat nusikaltėlis. Bet Frenkas, kurį suvaidino 7-ojo dešimtmečio legenda Jamesas Caanas,

nori atsisakyti brangenybių vagies amato, vesti mylimą moterį ir pradėti normaliai gyventi. Ar jam pavyks pakeisti savo gyvenimą?

Neseniai amerikiečius papiktino vieno koncerno BP (atsakingo už naftos gręžinio avariją Meksikos įlankoje) vadų pareiškimas, kuriame jis kalbėjo apie užuojautą „mažiems žmonėms“. Vėliau jis teisinosi, esą koją pakišo svetima kalba, kad jis turėjo galvoje visai ne tai. Bet kažkurioje žinių laidoje nugirstas jo „small people“ kažkaip niekaip neišeina iš galvos. Gal todėl, kad kalba visada išduoda požiūrį į kitus.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.26 (902), 2010-07-02