„Žmogėdrų sielvartas“, rež. Fabrice Murgia Vokiečių teatro teoretiko Hanso Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“ pagaliau pasirodė lietuviškai. 1999 m. parašyta ir spėta išversti į daugelį Europos šalių, ši knyga pastarąjį dešimtmetį - viena populiariausių tarp teatrologų. Teoretiko pavartota „postdraminio“ teatro sąvoka prigijo taip, kaip Lyotard'o „postmodernus“ būvis - susiduriame su reiškiniais, kurie yra kitokie nei anksčiau, kuriems nebeįmanoma pritaikyti nei ankstesnių praktikų, nei teorijų.
„Postdraminį teatrą“ išleido „Menų spaustuvė“ - tai pirmas toks jos projektas; išvertė ne vieną vokiečių pjesę lietuvių režisieriams paruošusi Jūratė Pieslytė. Knygą pristato įvadinis Vaido Jauniškio straipsnis „Pasaulis, nustojęs vaidinti“ - tiksliu ir taikliu pavadinimu, apibendrinančiu ne tik Lehmanno įžvalgas, bet ir mūsiškes dviejų paskutinių dešimtmečių patirtis. Tiesa, jas formavo ne tiek mūsiškis teatras (nors vienareikšmiškai to...
|