Veikiau preciziškai nudažyti, nei nutapyti plotai, beveik monochrominis spalvų naudojimas (dominuoja mėlyni tonai), prie minimalizmo artėjanti raiška. Tačiau įsižiūrėjus atidžiau matyti, kad kūriniuose gausu kultūrinių citatų, paradoksų, darbai suteikia suvokėjui laisvę ir plačią erdvę iš mažų fragmentų kurti savus siužetus.

Pateiktas fragmentuotas realybės vaizdas (tarsi žiūrint iš labai arti) sukelia įspūdį, kad realybė yra labai arti abstrakcijos. Tačiau tai pasiekiama ne dėl stilizacijos, o figūrų skaičių paveiksle sumažinant iki minimumo. Pavyzdžiui, stadione esanti balta linija leidžia galvoje ją pratęsiant suprojektuoti visą stadiono vaizdą. Kažkiek padeda ir kūrinių pavadinimai. Tiesa, šie ne visada tiesiogiai nurodo į vaizduojamąjį objektą, pavyzdžiui, „Stadione. Laukas“ ar „Stadione. Dušas“. Kartais pavadinimas tik suteikia žiūrovui mąstymo kryptį, pateikia žiūros į realybę aspektą. Pavyzdžiui, darbas „Vietoj įvykio“ ragina suvokėją ne mėginti atsekti vaizduojamą objektą (nors tai visuomet labai įdomu), bet kurti savą naratyvą, interpretacijas. Taip kūriniuose atsiranda siužetiškumas, kuris lengvai atgyja suvokėjo sąmonėje iš pateiktų net labai mažų fragmentų. Susidaro įspūdis, kad visas veiksmas yra paliktas už paveikslo ribų, o matomi realybės fragmentai yra tarsi jau nutikusio įvykio įrodymai.

Parodos pavadinimas „Įtartina veikla“ taip pat suteikia aliuzijų į vyksmą. Darbuose vaizduojami objektai yra žmogaus veiklos rezultatai. Gamta, kaip gaivališka stichija arba reikšminga veiksmo dalis, ne dalyvauja - ji sutramdyta civilizacijos. Pavyzdžiui, jei vaizduojama žolė, tai ji tampa tvarkingai nupjauta stadiono pievele, jei dangus - tai jis gilus žydras fonas, bet tokio pat žydrumo gali būti ir dušo plytelės. Jusionio pateikti vaizdiniai dėl keisto, nenatūralaus sustingimo atrodo įtartinai ir netgi nejaukiai.

Panašus paradoksalus sustingdyto laiko efektas turbūt geriausiai žinomas iš metafizinės Giorgio de Chirico tapybos, kai kurių Carlo Carrâ darbų ar Edwardo Hopperio kūrinių. Vis dėlto didžiausias panašumas, ko gero, yra su Davido Hockney kūryba, ypač ta, kurioje vaizduojami baseinai. Susiję ne tik laiko pajautimas, bet ir koloritas, laisvalaikio motyvai. Tačiau minėtų menininkų tapyboje labiau išlaikytas siužetiškumas, pateikiamas detalesnis realybės vaizdas, todėl lieka mažiau vietos žiūrovo fantazijai. Realybė atrodo ne sustingdyta, o sustingusi, komponuojama remiantis aiškiais principais. Tuo tarpu kai kurie Jusionio kūriniai (pavyzdžiui, „Stadionas. Laukas“ arba „Pievelė ir interjeras“) atrodo lyg netyčia padarytos decentruoto kadravimo nuotraukos. Tačiau turint galvoje, jog tai tapyba, akivaizdu, kad jie visi yra gerai apgalvoti: kompozicija paremta spalvinių plokštumų ir linijų ritmu, kruopščiai parinkti darbuose esantys elementai, atsisakant nereikalingų dalių, išgryninant ir paliekant tik tai, kas būtina. Toks kruopštus plokštumų balansavimas veikiau leidžia kalbėti apie De Stilj, suprematizmo, abstrakčiosios tapybos bei minimalizmo įtakas.

Jusionio kūriniai kupini hedonistinės nuotaikos. Jie lyg iš pietietiškos, karštos, tingios popietės kurorte. Tokį įspūdį dar labiau sustiprino turbūt tai, kad parodoje (ji vyko vadinamajame lofte T. Ševčenkos g. 16-414) buvo labai karšta. Tačiau šis erzinantis atsitiktinumas netgi padėjo geriau įsijausti į darbus, patirti juos kone fiziškai. Tuomet, pavyzdžiui, tramplinas darbe „Cherry, Harry & Rocquet“ iškilo kaip viliojantis šalto vandens baseino, atgaivos pažadas.

Parodos išorei įtakos turėjo eksponavimo erdvė. Galerija „Gaidys“ savo trumpame programiniame tekste teigia, jog „neturi pastovios vietos ir kiekvieno menininko darbus eksponuoja vis kitoje, geriausiai jo kūrybą išryškinančioje vietoje“. Šiuo atveju atrodė, kad visas parodos atidarymas buvo paremtas antitezės principu. Darbai, leidžiantys manyti, jog yra didelių erdvių fragmentai, preciziška, kone sterili tapymo maniera, sustingęs laikas ir kūriniuose spengianti tyla natūraliai prašėsi panašios aplinkos, tačiau buvo pateikti menkai įrengtoje/įrenginėjamoje, suspaustoje erdvėje, skambant džiazo muzikai ir šurmuliuojant dizaino savaitei.

Ne tik fizinė ekspozicijos erdvė, bet ir tai, kad paroda vyko kaip dizaino savaitės programos dalis, siūlė mažiausiai du žiūros taškus. Pirmasis, tradicinis tapybos darbų žiūrėjimo būdas - gilinantis į formaliąją raišką, siužetus bei viso to kuriamas reikšmes ir numanomas autoriaus idėjas. Antrasis žiūrėjimo būdas atsirado būtent dėl dizaino savaitės konteksto. Trumpame tekstuke, motyvuojančiame šios parodos atsiradimą renginyje teigiama, kad tokia tapyba tarsi pati savaime įkūnija tam tikras dizaino vertybes („Maksimaliai išgrynintos ir suabstraktintos Lino Jusionio darbų formos, skaidrus koloritas, realistinė tapymo maniera, preciziškumas, racionalus formos, spalvos, linijos pagrindimas priartina jo tapybą prie dizaino postuluojamų vertybių“). Tačiau tapybai, eksponuojamai greta dizaino objektų (nesvarbu, kad kitose patalpose), neišvengiamai taip pat keliamas funkcionalumo reikalavimas, o vienintelė galima funkcija - interjero puošyba. Tačiau tokiu būdu projektuojant mintis tapyba netenka savo autonomiškumo, ji tampa subordinuota integralios visumos dalis, stipriai priklausoma nuo aplinkos.

O Lino Jusionio kūriniai patrauklūs galimybe pratęsti vaizdą, skatinimu galvoje megzti savotišką detektyvą. Tačiau net jei parodos lankytojas to ir nesiima, jis neišvengiamai tampa aktyviu dalyviu, nes kūrinių nuotaika nesunkiai įtraukia į vasariškas svajones. Nors kūriniuose vaizdinės medžiagos labai mažai, juose gausu kultūrinių citatų ir parafrazių bei paradoksų, kuriančių įtartiną, nejaukų realybės vaizdą.

Paroda veikė gegužės 21-23 d. per „Dizaino savaitę“.

Mobili galerija „Gaidys“, www.galerijagaidys.lt

„7 meno dienos“ Nr.21 (897), 2010-05-28