Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Būti ar nebūti


Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui - šešiolika


Daiva Tamošaitytė

Share |
Nuotrauka iš Šv. Kristoforo kamerinio orkestro archyvo
Vasario 25 d. Šv. Kotrynos bažnyčios skliautai atgijo nuo šventinio bruzdesio ir šviesų, ir net statulos, andai magiškai atgaivintos Oskarui Koršunovui paliepus, ausylai klausėsi balansuodamos ant savo atbrailų - dalyvavo muzikinėje šventėje. Kurios, beje, galėjo ir nebūti...

Savivaldybė neberemia orkestro, tad buvo neaišku, ar gimtadienio koncertas apskritai įvyks - trūksta pinigų net algoms išmokėti. Vis dėlto kolektyvas susirinko repetuoti, savanoriškai dainavo ir grojo seni orkestro bendradarbiai ir bičiuliai. Galbūt šitokia altruistinė savimonė sušildė proginį vakarą, o proginiai ir jubiliejiniai vakarai paprastai išryškina pompastiškumą, akcentuoja išoriškumą ir nuvargina reikšmingumo perteklium. Visą laiką virš žodžių ir garsų, nelyginant krikščionių katakombose, į palubes sklendė muzikantų pasiaukojimo dūmelis, kuris praskaidrino dalyvių ir klausytojų sielas.

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro kūrybos kelias spalvingas kaip ir jo įkūrėjo bei meno vadovo profesoriaus Donato Katkaus asmenybė. Net du kartus apdovanotas Lietuvos Respublikos nacionaline premija žymus lietuvių altistas, dirigentas, pedagogas, muzikologas, kultūros ir meno veikėjas - tai toli gražu ne visi talentai, liudijantys įsidėmėtiną įvairiapusį vieno žmogaus kūrybingumą. Aktoriaus, oratoriaus ir literato talentai, o turint galvoje užsibrėžtą specifinį darbą su nemažu kolektyvu - ir režisieriaus, kritiko bei mokslininko, taip pat neišvengiamai kuria jo vadovaujamų projektų originalų „firminį ženklą". Įkandin vaisingos solinės ir kvartetinės veiklos (priminkime, kad D. Katkus 1965 m. subūrė Vilniaus kvartetą, 1972 m. tapusį tarptautinio styginių kvartetų konkurso Lježe nugalėtoju) savo kūrybines idė as bei fantazijas D. Katkus realizuoja su 1994 m. įkurtu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.


Vienas svarbiausių maestro nuopelnų - daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių altui, styginių kvartetui ir kameriniam orkestrui redagavimas ir pirmieji atlikimai (tarp jų O. Balakausko, F. Bajoro, B. Kutavičiaus, A. Rekašiaus, J. Širvinsko, B. Borisovo, A. Šenderovo opusai). Pirmųjų trijų kūriniai styginiams Šv. Kristoforo kamerinio orkestro turimi beveik visi, o iš viso repertuare yra per 30 lietuvių autorių kūrinių. Iš 50 D. Katkaus kompaktinių plokštelių 20 įrašyta su šiuo kameriniu orkestru, jis kasmet atlieka 60-80 koncertų. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras - bazė ne tik lietuvių, bet ir užsienio kompozitorių šiuolaikinei muzikai populiarinti. Pridėjus ne mažiau svarbią kolektyvo veiklos gairę - reprezentuoti kultūrinį Vilniaus veidą (taip pat Šv. Kristoforo vasaros muzikos festivaliu, į kurį suvažiuoja muzikos žinovai ir vertintojai iš Skandinavijos ir visos Europos), tampa akivaizdu, kad pastaruoju metu, kai valstybiniu lygiu nenuilstamai akcentuojamas lituanistikos prioritetas akademinėje ir mokslinėje veikloje bei mūsų nacionalinės kultūros tapatybės stiprinimas, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras iš visų orkestrų šioje srityje pirmauja, todėl jį išsaugoti ir skatinti būtina ir šis klausimas atsakingų už kultūrą politikų dienotvarkėje turėtų būti svarstomas kuo greičiau.


Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, be jam priskiriamo universalumo, profesionalumo ir meninės vaizduotės, yra lanksčiausias šio žanro lietuvių kolektyvas. Jo dalyviai, gražiai paminėti gimtadienio vakarą, greitai sugeba persikūnyti į daugelį muzikinių vaidmenų ir stilių. Tai susiję su ilgai brandinta šio kamerinio orkestro koncepcija ir atlikimo principais - barokiškumu siaurąja ir plačiąja prasme. Plačiąja prasme barokiškumą suprasčiau kaip didelę tembrų ir štrichų įvairovę, išradingumo laisvę, žaismingus netikėtus sąskambius ir daugelį kitų dalykų. Barokas - tai visokeriopa gausa.


D. Katkus pasakoja: „Kai kolektyvo nariai keičiasi nelabai dažnai, o atėję nauji išsaugo ilgai kurtą atmosferą, grojimo pojūtį ir meistriškumą (ansamblį, artikuliaciją), sukuriama tai, ko negali padaryti per vieną dieną." Augantis kolektyvo  meistriškumas, jame griežiantys aukščiausios klasės muzikantai - didžiausias vadovo džiaugsmas. „Kolektyvas turi „kvartetinį" muzikos pojūtį: išeina vienas kvarteto narys, ir viskas pasikeičia. Taip ir čia - kiekvienas yra asmenybė."


„Orkestrą kuriant man rūpėjo barokinė muzikos stilistika, ornamentika, interpretacijos principai. Juos diegiau po truputį, nes tai buvo nauja ir nežinoma. Vyravo nuomonė, kad sovietai barokinės stilistikos neišmano. Dėjau tikrai daug pastangų, kad mes taptume barokiniu orkestru." Nors ir be autentiškų instrumentų, barokinio orkestro reputaciją turintis kolektyvas yra griežęs daug oratorijų (J.S. Bacho, J. Haydno), su choru „Jauna muzika" tobulinęs tai epochai būdingo atlikimo meistriškumą, pastatęs keturias kamerines operas, ilgainiui priartėjęs prie XIX-XX a. muzikos versmių. Šiuo metu D. Katkaus akiratyje - platesnis, išsamesnis geriausios šiuolaikinės muzikos pristatymas, dažnai - techniškai bemaž nepagrojamos. Bet šis orkestras, anot vadovo, ją atlikti gali. O juk ne taip seniai rašiau, jog tai yra didžiausia mūsų būtinybė!

Per šešiolika metų Šv. Kristoforo kamerinis orkestras yra pelnęs pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje, nuolat bendradarbiauja su žinomais kolektyvais ir solistais. Be šiuolaikinės muzikos populiarinimo ne vien festivaliniais renginiais, kamerinio orkestro tikslas yra išsaugoti ir puoselėti Europos kultūros tradicijos muzikinį paveldą - tai ir barokas, ir klasicizmas, ir romantizmas. Šią krikščioniško paveldo tradiciją meno vadovas pateikia kaip išlikimo alternatyvą tam tikroms populiariosioms amerikietiškoms ar „šamanistinėms", primityvesnėms muzikos formoms. Kita vertus, pavaldumą savivaldybei jis supranta kaip atvirumą visų skonių ir poreikių miesto sluoksniams, neišskiriant nė roko. Tad ko stinga valdininkams ir politikams, kad jie šiuos tikslus įsisąmonintų ir nesiliautų maitinti mūsų kultūros gyvųjų ląstelių? Pasak D. Katkaus, „giluminio požiūrio nuo viršaus iki apačios". Mokslininkai ir menininkai negyvena „savaime", ir kultūros fenomenai taip pat nesiranda iš nieko - juos būtina finansuoti, kaip ir kitas gyvenimo sritis.


Su pokštais ir sąmojais profesoriaus pravestas vakaras skleidė žavingą lengvo pokylio nuotaiką: ryškiausi mūsų scenos meistrai sveikino orkestrą ir jo vadovą Fritzo Kreislerio „Meilės kančiomis" ir „Puikiuoju rozmarinu" (smuiku griežė Rusnė Mataitytė), Leo Delibes'o „Ispaniška daina" ir Rudolfo Szieinsky „Vienos valsu" (dainavo Asta Krikščiūnaitė, sopranas), Berto Kaempferto „Strangers in the night" (dainavo Vytautas Juozapaitis, baritonas), Alessandro Stradellos „Pieta Signore" ir Luigi Denzos „Funiculi Funicula" (atliko Merūnas Vitulskis, tenoras), gitaristo Martyno Kuliavo džiazo ansambliuko kompozicijomis. Tačiau buvo ir „rimtesnių" kūrinių, kaip antai pianisto Daumanto Kirilausko su orkestru paskambinta Johanneso Brahmso fortepijoninio kvinteto f-moll, op. 34, I dalis ir smuikininkės Ingridos Rupaitės bei altininko Tomo Petrikio solo Maxo Brucho koncerto altui ir smuikui e-moll, op. 88, I dalyje. Pats vienas orkestras pagriežė Edwardo Griego styginių kvarteto g-moll, op. 27, finalą. Pagaliau kaip tikras pergalės trimitas

nuskambėjo Petro Vyšniausko sveikinimas „kaimiška" tema „Oi liūdna, liūdna", jo gryni tonai su orkestro tęsiamu „burdonu" priminė tikras senovinio dūdmaišio fanfaras per svarbias iškilmes. Muzikai atsidavusiems žmonėms jos, nematomos, tokios ir buvo - ypatingos, o mes pasakytume - nacionalinės svarbos.


„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti