Šia proga būtina pirmiausia nuoširdžiai pasveikinti jo įkūrėją profesorių Saulių Sondeckį, senbuvį smuikininką Algirdą Dekšnį, nenuilstamai griežiantį orkestre nuo pat jo atsiradimo, dar kartais jame pamuzikuojantį altininką Petrą Radzevičių, visus šio kolektyvo narius, anksčiau ar vėliau įsiliejusius į šią šaunią muzikos bendriją, ir nuo 2008 m. gruodžio meno vadovu bei dirigentu tapusį puikų pasaulinio garso smuikininką virtuozą Sergejų Krylovą, reikliai savo originaliais meniniais siekiais formuojantį kitokį šio kolektyvo individualų atlikimo braižą. Tai jautėsi tiek pirmoje koncerto dalyje, kurioje grakščiai, trapiai bei lanksčiai skambėjo Felixo Mendelssohno-Bartholdy trečioji dalis iš Okteto Es-dur, op. 20 (versija styginių orkestrui), Scherzo. Allegro leggerissimo (taip ji ir buvo atlikta) ir Peterio Vaskso (g. 1946), sėdėjusio publikoje ir nuoširdžiai dėkojusio dirigentui bei atlikėjams už jo trijų dalių simfonijos styginiams „Balsai“, atrodo, jį patenkinusią traktuotę, o ypač išryškėjo antroje koncerto dalyje, kurioje šis išskirtinių gabumų jautrus smuiko magas, tarpais dirigavęs orkestrui, nuostabiai šiltai, jausmingai ir fantastiškai virtuoziškai pagriežė Josepho Haydno Koncertą smuikui ir orkestrui C-dur, Hob. VII a:1, Niccolo Paganini „Cantabile“ bei Pablo de Sarasate's „Čigoniškas melodijas“, op. 20. Šį kartą S. Krylovas, nuolat gyvenantis Italijoje, grojo Antonio Stradivari 1734 m. gamybos smuiku, iš kurio liejosi neįtikėtino grožio garsai. Lietuvos melomanai puikiai žino, kad šio smuikininko traktuotės pasižymi jautria, subtilia frazuote, lankstumu, didžiuliu dėmesiu garso kokybei. N. Paganini „Cantabile“ žavėjo niekada negirdėto stulbinančio grožio tembru, o „Čigonų melodijose“ prisidėjo dar ir uždegantis, aistringas, bet neperspaustas, lengvas virtuoziškumas. Orkestras grojo nepaprastai sinchroniškai, tyrai, sugebėjo tyliausiais, o kartu prasmingais skambesiais neužgožti savo vadovo. Bisui S. Krylovas pažėrė dar vieną kibirkščiuojantį žiežirbom populiarų, tik aukščiausio lygio virtuozams įveikiamą kūrinį, rumuno Grigoro Diniku „Kovo ratelį“. Klausytojai skirstėsi švytinčiais veidais, laimingi. Tai buvo tarsi vertinga dovana melomanams Lietuvos švenčių proga.

Kitas išskirtinis renginys žvarboką kovo 7 d. visame Vilniuje šurmuliuojant Kaziuko mugei, deja, buvo prieinamas ne visiems muzikos profesionalams ir mėgėjams. Frederiko Chopino draugija ir LNSO klubas F. Chopino 200-ųjų gimimo metinių proga pakvietė į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiąją salę rinktinę publiką į nuostabaus pasaulinės šlovės pianisto, X tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso Varšuvoje I premijos ir aukso medalio laureato, vietnamiečio Dang Thai Son (gyvena Kanadoje arba Paryžiuje) koncertą „Tau, Brangioji“ (įdomu, kas sugalvojo šitokį pavadinimą?). Koncertą rėmė Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje, ji sukvietė užsienio ambasadų veikėjus, jiems svarbius asmenis. Reikia pripažinti, kad prisiartinus šią dieną prie LMTA įėjimo durų galima buvo pastebėti nedidukę afišą, kviečiančią į koncertą, tačiau bilietai kainavo 50 litų, o rūmai sekmadienį buvo pustuščiai. Šis genialus menininkas jau ne pirmąkart koncertuoja Lietuvoje, žavėdamas klausytojus originaliu, vien jam būdingu muzikos girdėjimu, švytinčiu, tyru, tarsi visai paprastu jos traktavimu, įsigilinimu į pačią esmę, ryškiu temperamentu. Buvo apmaudu salėje matyti laisvų vietų, kurias galėjo užimti LMTA profesūra ar studentai, muzikos mokytojai, melomanai (kėdžių neužsėdo, pasirodo, mūsų valdžios „viršūnės“). Be kitų įsimintinų Šono (taip jį su meile vadino Maskvoje, kai jis studijavo konservatorijoje prof. V. Natansono ir D. Baškirovo klasėse) įvairių kompozitorių interpretacijų, ypač ryškiai atmintin įsirėžė Vilniaus filharmonijoje itin subtiliai išgirsti ir garsais perteikti P. Čaikovskio „Metų laikai“.

LMTA Didžiojoje salėje - kurioje pianistas yra koncertavęs kartą prieš daugelį metų (tada skambino M. Ravelio „Alborada del Grazioso“) - Dang Thai Son šį sykį nepaprastai įspūdingai koncerto I dalyje atliko F. Chopino Barkarolę, op. 60 (labai švelniai, tyliai), tris Mazurkas (subtiliai, lanksčiai) ir Sonatą h-moll, Nr. 3, op. 58, sukrėtusią vaizduotės galia, sugebėjimu perprasti tarsi giliai užslėptas muzikos vingių prasmes, galingu virtuoziškumu ir didžiule įtaiga, neįtikėtinu lyriškos muzikos paprastu, bet labai prasmingu frazavimu. Kai atrodė, kad šis nuostabus menininkas nebegali dar labiau nustebinti, nes tai - kūrinio traktuotės viršūnė, po pertraukos sukrėtė klausytojus nepaprastai išraiškingu ir įtaigiu F. Chopino 24 preliudų op. 28 atlikimu. Sunku įsivaizduoti profesionalams, nebuvusiems tą dieną LMTA salėje, kaip įvairiai, subtiliai, su didžiule vidine jėga buvo paskambintas kiekvienas preliudas. Keitėsi tonacijos, tempai, nuotaikos, o stulbino iki aukščiausio lygio išryškintos prasmės, nepaprastai tylūs delikatūs skambesiai, daugybė spalvų, tembrų, o nuo pusės ciklo augo įtampa, dramatizmas, tragizmas, pasiekęs kulminaciją paskutiniame Preliude d-moll (net jį užbaigiančioje natoje!). Veržliuose preliuduose kunkuliavo audringos nuotaikos, nepaprastai greiti tempai. Neužmirštamai tragiškai nuskambėjo Preliudas Des-dur, sujaudinęs iki sielos gelmių. Visi 24 sudėtingi savo prasmėmis kūriniai susiliejo į vientisą prasmingą organizmą.

Bisui Šonas subtiliai paskambino F. Chopino Mazurką a-moll ir neįtikėtinai greitai, lengvai, šmaikščiai - C. Debussy „Peko šalį“. Po koncerto atlikėjas smagiai priiminėjo sveikinimus, džiaugėsi, kad galėjo išsirinkti „Fazioli“ instrumentą, kuriuo įmanoma labai tyliai groti, lygi mechanika.

Prisiminė dokumentinis filmas apie S. Richterį. Šis į klausimą, kokį fortepijoną jis pasirenka koncertui, atsakė labai nemėgstantis šios procedūros, bet ieškantis tokio instrumento, kuris leidžia išgauti tylius skambesius. Dang Thai Sono subtilūs piano, pianissimo buvo ypatingi - nepaprastai kokybiški ir įprasminti.

Pabaigai - įdomus faktas. Dang Thai Sono mama, kaip papasakojo šaunus Šono, D. Baškirovo, S. Krylovo impresarijus Nikita Krylovas, karo Vietname metu džiunglėse, į kurias buvo priversta pasitraukti šeima, buivolais atitempusi pianiną, šešerius metus mokė savo sūnų skambinti. Moteris, kuriai dabar 92 metai, šiemet pati dar dalyvavo koncerte kaip pianistė. Belieka palinkėti ir Šonui stiprios sveikatos ir koncertinio ilgaamžiškumo.

„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19