Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ribų ir materialumo klausimais


Tarptautinė grafikos konferencija Bristolyje


Jūratė Kemeklytė-Bagdonienė

Share |
Rimtautas Gibavičius. Iliustracija „Nė velnio nebijau“. 1964 m.


Rugsėjo 16-19 d. Bristolyje (Jungtinė Karalystė) įvyko tarptautinė grafikos konferencija „IMPACT 6“. Tai tęstinis renginys, kas dveji metai vykstantis įvairiuose pasaulio miestuose.


Ši, jau šeštoji, konferencija reikšminga tuo, kad, 1999 m. gimusi Bristolyje, apkeliavusi Suomiją, Pietų Afriką, Vokietiją, Lenkiją ir Estiją, po 10 metų sugrįžusi atgal į Bristolį, suteikė galimybę įsitikinti, kad yra reikalingas ir reikšmingas įvykis ne tik grafikos kūrėjams iš viso pasaulio, bet ir grafikos istorikams, studentams, dėstytojams, kuratoriams, kolekcionieriams ir kitiems dirbantiems su grafika ar ja besidomintiems. Šįkart renginį organizavo Vakarų Anglijos universiteto Bristolyje Grafikos tyrimų centras (Centre for Fine Print Research, University of the West of England), o kita konferencija 2011 m. vyks Melburno Monašo universitete (Australija).

 

Didžiąją konferencijos dalį sudarė teoriniai pranešimai, kur gvildentos gana įvairios temos. Viena jų buvo skirta meno ir mokslo bendradarbiavimui, kai vardan gamtos, istorijos pažinimo įvairiose medijose iš menininko ir šiandien tikimasi kuo tikslesnių ir labiau įtikinamų tikrovės atkartojimų, kurie vertingesni mokslui, nei menui. Pastaruosius du dešimtmečius fotografų eksploatuojamos dioramos, pavyzdžiui, padeda apipavidalinti istorijos ir gamtos muziejų ekspozicijų sales. Pasitelkiant fotografiją, kitas meno šakas, naudojant mirusių gyvūnų iškamšas, mėginama sukurti „gyvesnės“ gamtos įspūdį. Buvo prisiminta ir 150 metų jubiliejų mininti mokslininko Charleso Darvino knyga „Rūšių atsiradimas“, kuriai sukurtos iliustracijos paveikė ir vis dar veikia mūsų įsivaizdavimą apie gamtos evoliuciją ir jos įvairovę.

 

Kitame įsiminusiame pranešime buvo apžvelgtos skaitmeninės spaudos galimybių ribos ir su kompiuterinėmis technologijomis atsiradusi nemateriali kūrinio forma. Viena vertus, svarbu, kiek ir ar įmanoma išgauti šioje technikoje individualių paviršių, o kita vertus, svarbi kompiuterinėje matricoje sukurto darbo, kuris niekada nebus atspausdintas, reikšmė.

 

 

Buvo svarstoma, kiek XXI podisciplininiame amžiuje edukacijai yra reikšminga menininko studija. „Ar studiją apibrėžia procesai ir reikmenys, ar procesus ir reikmenis lemia studija?“ Kaip teigė australų menininkas ir kuratorius Matthew Perkinsas, „panašių technologijų panaudojimas daugelyje studijų pakreipia diskusiją link podisciplininės praktikos ir studijos prasmės meno mokyklos kontekste savita linkme. Kol tarpdiscipliniškumas kartu reiškia ir unifikuotų praktikų ir socialinių struktūrų lauką, podiscipliniškumas jau leidžia suabejoti pačiomis disciplinų struktūromis.“

 

Įdomus buvo pranešimas apie Jungtinių Arabų Emiratų (JAE) meno procesus, kur, kaip teigė pranešėja Karen Oremus, taip pat keliami grafikos ateities klausimai, bet, kitaip nei kituose kraštuose, neturint jokios grafikos ar meno istorijos apskritai. Tik palyginti neseniai JAE į aukštąjį mokslą buvo įtraukti vizualieji menai, o išsamių grafikos studijų nėra ir šiandien. Šalia 7 žvaigždučių viešbučių, dirbtinių salų, slidinėjimo trasų, prekybos centrų 2006 m. Abu Dabyje buvo atidaryta šiuolaikinio meno galerija. Prieš penkerius metus meno scenoje veikė tik kelios meno galerijos, o pastaraisiais metais išdygo jų dešimtys, nors jose rodomi tik užsienio menininkai. Oremus iškėlė klausimą, kam visa tai, juo labiau kad JAE menininkai nedalyvauja ir nereprezentuoja šalies meno. Kaip pasakojo pranešėja, galima pamanyti, kad JAE yra nauja „karšta“ meno vieta, bet paprasčiausiai išgyvena meno kolonizavimo ir komercializavimo laikotarpį.

 

Aktualiai nuskambėjo žymios danų meno istorikės Elisabeth vanOdijk mintis, kad eksperimentai, kuriuos pasitelkę menininkai tyrinėja grafikos technikų ir jų savybių ribas, nebūtinai įgauna įdomią meno formą. Meninės idėjos ar klausimai nebūtinai yra įdomūs kaip meno forma, jei yra tiesiogiai perkeliami į techninę discipliną. Meno lauke vis dažniau vartojant terminą grafikos medijos (printmedia), diskusijos metu Elisabeth van Odijk kvietė išsaugoti, palaikyti terminą grafika (printmaking), kad sparčiai kintančių technologijų akivaizdoje grafika, kaip ir tapyba ar skulptūra, išliktų kaip ilgaamžė meno šaka. Ji užsiminė, kad kažkodėl tapybos nevadiname tapybos medija, o skulptūros - skulptūros medija, nors, kaip žinome, šios meno šakos taip pat puikiai įtraukiamos į tarpdisciplininius meno projektus.

 

Konferencijoje buvo pristatyta ir daugiau temų. Organizatoriai užsibrėžė visą konferencijos medžiagą sudėti į interenetinę svetainę http://www.impact.uwe.ac.uk/. Būtų puiku, jei Lietuvos meno lauke atsirastų ir daugiau atgarsių į išsakytas mintis.

 

Šalia teorinių pranešimų veikė menininkų iš viso pasaulio individualios ir grupinės parodos. Lietuvai atstovavo grafikė Greta Grendaitė, kuri kartu su norvegų menininke Rita Marhaug sukūrė bendrą ekspoziciją „Prieš sprogimą“. Menininkėms pavyko bendroje erdvėje sukomponuoti skirtingomis technikomis (ir technologijomis) atliktus darbus, sukuriant lauką, kuriame vizualūs impulsai atvėrė daug prasminių jų idėjos klodų.

 

Šiame sodriame kontekste taip pat demonstruotos įvairios technikos ir naujos jų panaudojimo galimybės, vyko meno priemonių mugė, menininkų „portfolio“ prisistatymai. Taip pat suformuota erdvė akademinių tyrimų stendų pristatymui. Mano pristatymo „Lietuvos grafika iki geležinei uždangai pakylant. Papildant pasaulio grafikos meno žemėlapį“ tikslas buvo parodyti Lietuvos grafikos raidos trajektoriją iki 1990 m. ir padiskutuoti apie šiuolaikinio meno prigimtį, kuri pirmiausia kelia konceptualumo, amato ir dailės vaidmens mene klausimus. Šis pranešimas gali būti įdomus nagrinėjantiems kultūrų, santvarkų, technikų tranzito klausimus.

 

Pranešime minėjau, kad 1945-1990 m. Lietuvos grafika buvo gavusi stiprų impulsą 1922-aisiais metais įsteigtoje Kauno meno mokykloje. Pokarinis laikotarpis padalino grafikus, priversdamas dalį jų palikti šalį ir gyventi tremtyje skirtingose pasaulio vietose, kitą dalį, pasilikus tėvynėje, išgyventi sovietinį režimą. XX a. II pusėje tiek buvusioje sovietinėje Lietuvoje, tiek egzilyje dirbo stiprūs menininkai. Tačiau išeivijos atstovai galėjo tinkamai save pristatyti globalaus grafikos pasaulio metraščiuose, o likusių okupuotame krašte menininkų, pavyzdžiui, Antano Kučo, Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus, Rimtauto Gibavičiaus, Petro Repšio, Eduardo Juchnevičiaus, Nijolės Valadkevičiūtės, Elvyros Kairiūkštytės ir kitų pavardės nėra gerai žinomos, nors svarbios norint pažinti pilnesnį Lietuvos grafikos peizažą.

 

Paženklinta tos pačios techninės ir estetinės tradicijos, lietuviška grafika, paveikta skirtingų konceptualiųjų kontekstų - ideologinių, istorinių, informacinių, taikymo, grupinių, - suformavo skirtingus ir savaip įdomius menininkus. Tik po geležinės uždangos gaubtu šių menininkų kūryba buvo mažai matyta, o daugumoje šalių visai nežinoma.

 

Buvo smagu įsitikinti, kad Lietuvos grafikos istorija įdomi ir menininkams, ir dėstytojams iš įvairių pasaulio vietų. Kadangi renginys buvo įtraukiantis ir išties įdomus, norėčiau paskatinti diskusijas išsakytomis temomis, todėl kviečiu kartu aptarti Bristolio renginį lapkričio viduryje „Rene“ kavinėje, Vilniuje. Besidominčius prašome kreiptis adresu jurate@arka.lt.

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.36 (865), 2009-10-09

Versija spausdinimui

Komentarai

zokyJtfzhUuMY, 2011-10-23 06:55

You've rlaley captured all the essentials in this subject area, haven't you?

vilma, 2009-10-12 22:23

Šaunu, Jurate! Butina sudalyvausiu renginyje lapkričio mėn. Tikiu, kad bus įdomu ir neprofesionalams.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti