Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Skruzdėlynas ir tekantis vanduo


Jaunų Šanchajaus menininkų paroda „Kultflux“ paviljone


Monika Krikštopaitytė

Share |
Zhu Shengfei. Fragmentas iš videofilmo „Visiškas saulės užtemimas“. 2009 m.
Šunys ir vaikai yra geras ženklas. Iškart aišku, kad tai ne įstaiga, kur beveik viskas yra negalima.

Visą vasarą ir va dabar, dar apyšiltį rudenį, šalia karaliaus Mindaugo tilto prie žaliojo paviljono tvyro demokratiška, netoli tekančio vandens traukianti pasisukioti erdvė. Nieko ten ypatingo: keliolika sumaniai suręstų pasisėdėjimo vietų, kuklus vyninės bariukas, neįkyriai sklindanti lengva muzika ir vientiso tūrio paviljono erdvė, pro didelius langus varpoma dienos šviesos. Tačiau kiek beeičiau pro šalį, o vaikštau pro ten kažkodėl vis dažniau, nuolat matau besibūriuojančius ar kertančius teritoriją žmones su vaikais, poras, pavienius vaikštinėtojus ir šunų šeimininkus su savo augintiniais. Atmosfera kvepia mažutėmis atostogomis. Ir neprimeta jokio griežto įvaizdžio.

 

Matyt, kaip tik dėl vietos demokratiškumo auros kuratorės Eglė Mikalajūnaitė ir Irina Pavlov pasirinko „Kultflux“ erdvę savo parodai „Tapatybę lemia kiekybė“, specialiai kuriai penki jauni Šanchajaus menininkai sukūrė keturis kūrinius. Tyvuliuojanti lėtumu ir ramybe paupio erdvė dar labiau padidina kontrastą su nesuvokiamais tempais augančio milijoninio Šanchajaus judrumu, kurį stengėsi perpasakoti kuratorės ir siūlo patirti eksponuojami meno kūriniai.

 

Vilniuje didžioji dalis miesto gyventojų namo galėtų parsigauti pėsčiomis, o Šanchajus panašesnis į milžinišką viešuoju transportu keliaujančių statistų konvejerį, veikiantį ištisą parą. Irina Pavlov pasakoja, kad karta, išaugusi Kinijos ekonomikos sostinėje, čia jaučiasi kaip namie, o jos elgesį miesto ekosistemoje lemia masės judėjimo dėsniai. Kitaip tariant, vaizdas panėši į skruzdėlyną, kur individas lengvai pakeičiamas kitu.

 

Zhu Shengfei videofilmas „Visiškas saulės užtemimas“ gan pažodžiui rodo kuratorių nupasakotą žmonių srauto judėjimą Šanchajaus metro ir jo prieigose. Niekas ant nieko nepyksta, nesistumdo, neburnoja. Į gyventojų grupių išsilaipinimo, įsilaipinimo vaizdus retkarčiais įterpiamos mažos mizanscenos: mergaitė apžaidžia praėjimo užtvarą pralysdama pro jo apačią, daili mergina meta viltingą žvilgsnį į mums neregimą veikėją. Tačiau nors vaikai lieka vaikais, o gyvenimiškos intrigos įsisuka į judrų urbanistinį peizažą, vis dėlto srautas dominuoja. Žmonės juda kaip molekulės.

 

Visa tai verčia galvoti apie didžiulį mechanizmą. Technologinėn pusėn traukia ir Lu Yang kūrinys „Žiūrėk! Šanchajaus garsinis peizažas“, kuriame įvairiose miesto vietose surinkti garsai perkelti į oscilografą, o šis juos paverčia vizualiai išreikšta judančia diagrama. Neaprėpiamo miesto garsai sukišti į mažą aparačiuką. Turbūt panašus pojūtis suvokti, kad mažutis mažutis seismografas rodo didžiulį didžiulį žemės drebėjimą. Tačiau šis kūrinys be didelio įsijautimo nėra labai patrauklus ir Šanchajų dar labiau nutolina, paverčia dar mažiau pažinų.

 

Likę du kūriniai - Yuan Chongyin videodarbas „Nematoma“ ir Yu Ji kartu su Deng Yeming siuvinėta drobė „Šanchajaus eismo žemėlapis“, atvirkščiai, verčia manyti, kad kinai pasaulį suvokia ir per kūno patirtis. Pirmajame nufilmuota, kaip judrioje miesto gatvėje grupelė įvairaus amžiaus žmonių (daugiau vyresni) atlieka tai či gimnastikos pratimus. Vadinasi, jų tikrovė nėra tapusi galutinai virtualia, o jie nėra vien mechaniški miesto sraigteliai. Antrame kūrinyje schema tapęs miesto planas patiriamas naujai - juos išsiuvinėjant, kas yra fizinė veikla. Aš tai suvokiu kaip bandymą prisijaukinti, įžmoginti protu nebesuvokiamas platybes.

 

Ankstesniuose straipsniuose viena iš kuratorių - Eglė Mikalajūnaitė įžvelgia kinų ir Lietuvos visuomenių ir kartu meno situacijų paraleles. Anot jos, abi kultūros panašiu metu persikraustė iš kaimo į miestą, patyrė kapitalizmo ekspansiją, abi yra periferinės, besivaikančios Vakarų pripažinimo ir linkusios užsiimti savirefleksija, kelti identiteto klausimus. Šiose įžvalgose, tikėtina, yra nemažai tiesos, negaliu ginčytis, bet parodoje „Tapatybę lemia kiekybė“ minėtos paralelės nebuvo akivaizdžios tiek, kiek mūsų jaukaus užkampio ir gigantiškojo Šanchajaus kontrastas.

 

Kiekvienas atskirai kūrinys nėra pakankamai savarankiškas. Jie prabyla tik kuratorių suręstoje konfigūracijoje ir apvilkti jų parengtu pasakojimu. Tokia situacija siūlo dar kartą iškelti kuratoriaus, kaip kūrėjo, vaidmens klausimą. Panašu, kad šioje parodoje tikrosios pasakotojos yra Pavlov ir Mikalajūnaitė, o menininkai - tik pasakojimo dėmenys. Galbūt taip atsitiko todėl, kad pristatyti kūrėjai yra jauni ir geba reikštis tik atsargiomis užuominomis, miglotai perteikti savo potyrius.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.33 (862), 2009-09-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

gedas, 2009-09-22 13:23

Labai tesinga pastaba apie kuratoriu vaidmenį, jų autorystę ir kt. Ši tema tiesiog prašosi platesnio aptarimo, ir puiku būtų, jei toks ilgainiui rastųsi jūsų svaitraštyje.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti