Pirma, A. Stellaccio turėjo galimybę išbandyti naujas ir neįprastas technikas bei panaudoti jas savo darbuose reziduodamas Peterseno Teglo plytų fabrike, kur ypač daug dėmesio skiriama eksperimentiniams gaminiams. Dailininkas sukūrė unikalias architektūrines struktūras iš specialiai pagamintų miniatiūrinių plytų, auksu ir platina glazūravo jas arba jungė neglazūruotas su porcelianu į skulptūrines kompozicijas. Taip žaismingais bandymais, pramanais ir savitu humoru dailininkas praplėtė plytų, kurias yra matęs tikrai kiekvienas, supratimą. Kartais A. Stellaccio plyta yra ritmiškos struktūros dalis, o kartais ji veikia kaip savarankiškas minimalistinis objektas. Ypač antruoju atveju plyta tampa pasyvia kontroversija, supriešinančia meną ir nemeną, solidžias molio formas ir puodininkystės tradicijas, kurios ir praturtina, ir persekioja keramikos meną.

Antra, A. Stellaccio darbai subtiliais ženklais nurodo į lietuvių meną ir kultūrą. Žinantys Lietuvos keramiką atpažins meistriškos menininkės Liucijos Šulgaitės įtaką plytų ir porceliano deriniuose. Išraižytose, didelių matmenų plytose matomi masyvaus, organinio architektūrinio stiliaus, būdingo sovietinio laikotarpio keramikai, pėdsakai. Atsainios manipuliacijos – pjaustymai, persmeigimai, išlankstymai, įspaudimai - užsimena apie darbuose esančią ardomąją galią. Numerologiniai motyvai - tai užuominos į lietuvių liaudies meną, jie byloja apie autoriaus vykdytus lietuvių liaudies keramikos tyrinėjimus. Lietuvių liaudies tradicijas taip pat atspindi nedideli iš mažučių plytų sumontuoti žaislai, kurie, be abejonės, yra meistriškiausi šios parodos darbai.

Intuityvūs, laisvai, linksmai improvizuoti kūriniai nėra vien tik menininko laisvalaikio pažaidimai, bet tiesioginiai Lietuvos puodžių sukurtų švilpynių ir žaislų palikuonys. Perimta lietuviškų mažosios plastikos dvasia atgaivina vaikišką žaidimą ir kūrybiškumą pasaulyje, kur menas dažnai atrodo pernelyg rimtas.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.33 (862), 2009-09-18