Ispanijos kiną pristatanti „ARTscape“ filmų programa sudaryta bandant bent kiek apčiuopti ispanų kino raidą. Prireiktų kelių mėnesių, norint parodyti visus svarbiausius filmus. Tad „peršokamos“ pačios kino užuomazgos, kurioms pagrindą padėjo režisieriai ir prodiuseriai Fructuósas Gelabertas ir Segundo de Chomónas, taip pat ir Ispanijos kino „aukso amžius“ (prieš įsitvirtinant Franco diktatūrai) ir pradedama režisieriaus Luiso Garcíos Berlangos filmu „Sveiki atvykę, pone Maršale!“ („Bienvenido Mr. Marshall!“, 1952), kuris bus parodytas rugsėjo 10 d. 17 val., „Skalvijos“ kino centre.

Šiuo filmu Ispanija pirmąkart pasirodė Kanų filmų festivalyje. Jo režisierių galima pavadinti permainų, kurias patyrė ispanų kinas patyrė 6-ajame dešimtmetyje, pradininku. Berlanga buvo priskiriamas ir kairiesiems, ir dešiniesiems, tačiau niekada taip ir neatitiko jokių žanrinių ar ideologinių kategorijų. Karjerą jis pradėjo kartu su draugu, kitu garsiu režisieriumi Juanu Antonio Bardemu pastatę filmą „Ta laiminga porelė“ („Esa pareja feliz“,1951), tačiau išgarsėjo sukūręs komediją „Sveiki atvykę, pone Maršale!”, kuri iki šiol laikomas geriausiu jo filmu. Stebina, kad filmą praleido diktatūros cenzūros, nes būtent ją ir išjuokia Berlanga.

Taip pat bus parodytas ir kitas jo filmas „Nacionalinis ginklas“ („La escopeta nacional“, 1977), sukurtas praėjus dvejiems metams po Franco mirties ir Ispanijos kinui pradedant lėtai atsigauti bei ieškant savo naujosios tapatybės. Šis filmas – taip pat komedija, tik paremta tikrais faktais. Pagrindinio veikėjo verslininko prototipas – Manuelis Fraga, dirbęs Franco ministru ir kartą pakviestas medžioklėn, netyčia iššovęs Franco dukteriai į užpakalį. Kritikai sutaria, jog Berlanga niekada nenusirisdavo iki paviršutiniškumo, bet visada kandžiai išjuokdavo absurdiškus galios ir valdžios aspektus. Režisierius Ispanijoje taip pat užsitarnavo ne tik juokingiausio, bet ir niūriausio režisieriaus vardą. „Nacionalinis ginklas“ bus rodomas rugsėjo 17 d. 17 val.

Rugsėjo 12 d. 17 val. bus parodytas Luiso Buñuelio filmas „Tristana“ (1970). Buñuelio nepavadinsi ispanišku režisieriumi, nors jis gimė Ispanijoje ir sakė, jog giliausios kultūrinės šaknys išliko būtent šioje šalyje. Buñuelį savinosi ir Prancūzija, nes ten debiutavo ir sukūrė garsiausius filmus, ir Meksika, nes režisierius turėjo jos pilietybę ir ten sukūrė apie dvidešimt filmų. Buñuelio filmai dažnai pasakoja apie vyrišką geismą, kuris projektuojamas į jo filmų herojes moteris. Tačiau filmai kartu ir atskleidžia būdus, kuriais buržuazinė visuomenė deformuoja ir slopina moters troškimus. Buržuazija režisierių ypač domino. Mat jos geros manieros ir „reikalavo“ slopinti natūralų geismą.

„Tristaną“ Buñuelis pastatė grįžęs į Ispaniją. Tai buvo išsvajotas jo projektas, kurio režisierius negalėjo įgyvendinti valdant generolui Franco. „Tristaną“ galima traktuoti kaip „Viridianos“ (1961) tęsinį. Tristana (Catherine Deneuve) užauginama savo dėdės, nors ir priešinasi, tačiau tampa jo meiluže ir galiausiai žmona. Tačiau skirtingai nuo Viridianos, kuri tyliai maištavo ir galiausiai pasidavė, Tristana iš pradžių paklūsta, tačiau šis paklusnumas vėliau perauga į maištą.

Rugsėjo 25 d. 17 val. bus rodomas „Šviesos sapnas“ („El sol del membrillo“, 1992). Tai trečiasis režisieriaus Víctoro Erices filmas. Sakoma, jog šio režisieriaus kūriniai turi Carlo Th. Dreyerio dvasinės kontempliacijos ir Terrence‘o Malicko filosofinio smalsumo bruožų. Šis dokumentinis filmas – apie menininką, kuris visą savo gyvenimą bando pagauti šviesos žaismą ant svarainio medžio lapų. Erice savo kamera bando dokumentuoti kūrybos procesą, kai menininkas siekia užfiksuoti šviesą ant savo drobės. Akivaizdu, kad laiko tėkmę užfiksuoti sunkiau. Laikas ir bandymas jį pagauti – režisieriaus filmų leitmotyvas.

Rugsėjo 30 d. 17 val. programą pabaigs jaunajai kartai atstovaujančio režisieriaus Juano Carloso Fresnadillo filmas „Metų žmogaus“. („Intacto“, 2001). Už šį debiutą režisierius gavo vienuolika apdovanojimų, tarp jų – „Goyos“ apdovanojimas už geriausią debiutą. Po šio filmo jis iškart ėmė kurti D. Britanijoje ir pastatė filmą „Po dvidešimt aštuonių savaičių“ („28 Weeks Later“, 2007). Būtent ši naujoji karta yra nacionalinių kino debatų akiratyje, nes jos įtaka neišvengiamai auga, todėl pradedama abejoti jos poveikiu ispanų kinui.

Parengė Santa Lingevičiūtė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.31 (860), 2009-09-04