Tokį klausimą prieš kelerius metus filme „Metų žmogus“ (BTV, 6 d.23.05) suformulavo Barry Levinsonas. Neskubėkite į jį atsakinėti, net jei mūsų Seimo pirmininko pavyzdys nuolat bado akis. Svarbiausias Levinsono uždavinys buvo pasižiūrėti, kokią įtaką politikams daro masinė kultūra. Juk paskutiniais dešimtmečiais senatoriais, gubernatoriais tapo ne vienas JAV aktorius ar sportininkas, o dalyvavimas televizijos šou nulėmė ne vieno prezidento likimą. Užtenka prisiminti kad ir Ronaldą Reaganą ar Arnoldą Schwarzeneggerį. Pavojingai prie  šou priartėjo ir televizijos publicistika, laidos apie politiką. Lietuvoje ribos, regis, jau nusitrynė, o laidos apie politiką kartais įgyja komedijos ar net farso formas. Kai kurie mūsų seimūnai, regis, apskritai nebegali gyventi be televizijos ir visokių ten vykstančių konkursų. Aš kartais apsiginkluoju kantrybe ir pasižiūriu į tautos veidrodį – tiesiogiai retransliuojamus Seimo posėdžius. Įspūdis nepakartojamas.

Bet grįžkime prie mūsų avinų, t.y. prie „Metų žmogaus“. Robinas Williamsas vaidina Tomą Dobsą, kuris kas vakarą tyčiojasi iš valdžios žmonių ir įžymybių, kol jam nešauna į galvą pačiam tapti politiku. Tačiau netrukus pokštas tampa realybe. Žvaigždės pavardė atsiranda kandidatų sąraše, Dobso rinkimų kampanijai imasi vadovauti jo vadybininkas Džekas (Christopher Walken) ir monologų autorius Edis (Lewis Black). Dobso šūkis, kad politikai turi jausti atsakomybę rinkėjam, iškelia jį į pačią valdžios viršūnę. Tik kompiuterių specialistė Eleanor (Laura Linney) žino, kad įvyko klaida. Kaip pasielgs Dobsas: apsigyvens Baltuosiuose rūmuose ar grįš į estradą?

Kitas svarbus klausimas: ką daryti, kai sužinai, kad liko gyventi visai nedaug? Tokioje situacijoje atsidūrė Wayne‘o Wango 2006 m. filmo „Paskutinės atostogos“ (LNK, 5 d. 21.30) herojė – nedrąsi pardavėja iš Naujojo Orleano Džordžija (Queen Latifah). Ji nusprendžia džiaugtis gyvenimu. Prieš akis – paskutinės atostogos, kurias galima praleisti Europoje, apsimetus turtinga verslininke. Šis filmas – 1950 m. sukurtos Henry Casso komedijos, kurioje pagrindinį vaidmenį kūrė Alecas Guinessas, perdirbinys ir, atvirai pripažinkime, ne pats geriausias kultinių „Dūmų“ režisieriaus filmas.

Dar vienas klausimas, kurį sau užduodu vis dažniau. Ką rašyti, jei televizijos nuolat rodo tuos pačius filmus? Ką daryti žiūrovui, kuriam nuolat rodomas jau atmintinai išmoktas serialas „Komisaras Reksas“, tik senienų mėgėjus galintis pradžiuginti mizoginiškas policijos komisaras „Senis“ ar kelis kartus per metus pakartojamas tas pats filmas? Galima išjungti televizorių, bet ką daryti, jei jau esi nuo jo priklausomas? Žinau, kad dabar krizė, bet nereikia visko suversti tik jai. Juk kokia nors tiesioginė iki gyvo kaulo įgrisusių dainininkų koncerto transliacija ar tūlos veikėjos Berneen atsisveikinimas su Lietuva kainuoja daug brangiau už filmus ir už originalias laidas.

Televizijų vadovams siūlau kartais pasiklausyti, kaip jų laidas aptarinėja turgaus prekiautojai. Kurį nors šeštadienį išsiruoškite pasivaikščioti po Kalvarijų turgų. Tikrai išgirsite daug įdomaus, nes tie žmonės, kaip suprantu, yra ištikimiausi jūsų žiūrovai, tai, ką išvakarėse jie pamatė per televizorių, yra populiariausia pokalbių tema. Paprastai šie žiūrovai nuolat sprendžia klausimą, kas ką iš ko nusižiūrėjo. Palyginimai, beje, būna dažniausiai rusų televizijų naudai. Bet akivaizdu, kad į šiuos žmones ir orientuojamasi sudarinėjant programas. Todėl nerasite nė vienos lietuviškos laidos apie naujas knygas, nedidaktiškų pokalbių su rašytojais, menininkais ar filosofais. Kada paskutinįkart per Lietuvos televiziją matėte laidą apie naujas parodas? Arba apie architektūrą? Bet čia nerasite ir praktiškų patarimų laidų, nors pasaulyje labai populiaru pasakoti apie tai, kaip susitvarkyti namus ir išmesti nereikalingus daiktus.

LTV viena panaši buvo, bet, matyt, jos idėją visiems laikams sukompromitavo tik savireklama susirūpinę vedėjai ir ypač puošeiva verslininkas, jautęs nesveiką potraukį visas erdves puošti žvakutėmis. Apie lietuviškas kulinarines laidas geriau patylėsiu. Žinau, kad kritiko balsas neina į dangų, todėl stengiuosi rašyti tik apie filmus, nors ir jų jau kartais taip pat nebegaliu žiūrėti. Ne todėl, kad būtų blogi, bet todėl, kad blogai išversti ir įgarsinti. Kai kurių televizijų filmų garsintojai jau tapo ir netiesioginiais jų komentatoriais, jų intonacija trukdo žiūrėti filmą, nes, regis, garsintojai yra įsitikinę, kad gali viską suvaidinti geriau už tuos, kurie yra ekrane.

Bet vis dėlto siūlau rizikuoti ir pasižiūrėti Paulo Thomo Andersono „Apgirtusius nuo meilės“ (TV3, 5 d.0.15). Tai mielas filmas apie žavų nevykėlį Barį (Adam Sandler), kurį terorizuoja septynios piktos seserys. Baris net negali turėti asmeninio gyvenimo. Bet vieną dieną jis sutinka savo gyvenimo moterį... „Apgirtę nuo meilės“ 2002 m. Kanuose sulaukė apdovanojimo už geriausią režisūrą. Režisierių įkvėpė „Time“ išspausdintas pasakojimas apie vieną Kalifornijos inžinierių, kuris dalyvavo avialinijų akcijoje. Jis sukaupė 12150 pudingo indelių kuponų, už kuriuos galėjo skristi du milijonus kilometrų. Būtent šis „pudding gay“ ir tapo Bario prototipu.

Tačiau iš tikrųjų Andersonas, ko gero, norėjo paeksperimentuoti su romantinės komedijos žanru, kuris, manau, ne vienam yra tapęs Holivudo blogo skonio simboliu. Stilingosios „Magnolijos“ režisieriui pavyko prisodrinti „Apgirtusius nuo meilės“ klasikos nostalgija, tikra poezija, keistomis spalvomis (tiesiogine to žodžio prasme).

Beje, Andersonas prisipažino, kad labiausiai jį įkvėpė Jacques‘as Tati. Nostalgiškų pojūčių mėgėjams galiu rekomenduoti ir 1985 m. Ridley Scotto sukurtą bei artėjančią kino fantasy erą patvirtinusią kino pasaką „Legenda“ (TV, 6 d.11.30), kurioje Tomas Cruise‘as suvaidino su Tamsa kovojantį jaunuolį. Pastebėjau, kad lietuviai mėgsta žiūrėti, kaip kovoja kiti ir kartu jaustis tikrais patriotais. Ko gero, šitą troškimą puikiai išnaudos prasidedantis krepšinio čempionatas, kurį rodys TV3.

Jūsų –

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.31 (860), 2009-09-04