Apie dešimt kitų lietuvių programos filmų „7md“ jau rašė. Šešiolika filmų per „ataskaitinius metus“ lyg ir nemažai. Beje, į programą nepateko dar keli, kurių premjeros taip pat įvyko po pernykščio „Kino pavasario“. Naivuolis net pasakytų, kad lietuvių kinas atsigauna. Kitas klausimas, kokie tie lietuviški filmai, juolab kad tarp premjerinių dominavo neprofesionalų sukurtos juostos. Manau, kad tai tik paryškino vieną iškalbingą paskutinių metų problemą: ką vadinti lietuvių kinu. Viską, kas nufilmuojama Lietuvoje? Po AXX eksperimento šis klausimas rodytojams, regis, kyla vis rečiau.

Festivaliuose, šventėse, kino renginiuose lietuvišku filmu gali būti pavadintas ir varganas mėgėjiškas kūrinėlis, ir studento etiudas, ir profesionalus kūrinys. Neprofesionalų ir jų produkcijos, žinoma, yra daugiau. Todėl jie vis labiau dominuoja. Prie jų pridėjus reklamos gamintojus, lietuvių kino sąvoka tampa gana miglota. Iš esmės ji apima viską, kas kitose šalyse sugula į skirtingas lentynėles - mėgėjiško, „offinio“, televizinio, profesionalaus ir pan. kino. Bijau, kad lietuvių kinui tas vienas katilas net ir sunkmečiu bus ne į naudą.

Aloyzas Jančoras - vienintelis vyresniosios kartos kinematografininkas, parodęs premjerinį filmą. „Akligatvis“ gimė Afganistane, kur režisierius filmavo Lietuvos misijos karius ir jų darbus. Filmo pradžioje, skambant dainai „Grįžtu namo“, rodomos lietuvių kareivio laidotuvės. Vėliau Lietuvos nebepamatysime, bus tik namo netrukus grįšiantys kariai - jų nuotaikos, laukimas, namų trauka. Į penkiasdešimt dvi „Akligatvio“ minutes sutilpo daugybė temų: lietuvių karių veikla - patruliavimas ir labdara, ryšiai su vietiniais gyventojais, neišsprendžiamos Afganistano problemos, kurias sukėlė 30 metų trunkantis karas, archeologo pasvarstymai apie senąją Afganistano kultūrą, karių monologai (išsiskiria nusikaltusio, pažeminto pareigose ir išsiunčiamo atgal kario prisiminimai apie vaikystėje, gal net Afganistane prarastą tėvą), narkotikai, pamaldos ir religinės kapeliono paslaugos. Gal todėl filme net kelios pabaigos - juk reikia kažkaip baigti pradėtas temas.

Iš pradžių „Akligatvis“ šiek tiek pašiurpino savo propagandiniu „grožiu“: smėlio ir dulkių audroje kylantys kariniai sraigtasparniai, egzotiški Afganistano peizažai, tvirti vyrai karinėmis uniformomis, jų monologuose akcentuojamos tradicinės šeimos vertybės ir fone skambantis lietuviškas „popsas“ su dar aiškiai juntamu rusiškų „patriotinių“ melodijų ir tekstų prieskoniu bei aiškus padalijimas - filme yra tik „mes“ ir „jie“ („mes“, žinoma, nešame šviesą, „jie“ - tamsūs, vis dar pasilikę XIV a.). Tarsi tai būtų ne filmas, o Krašto apsaugos ministerijos reklama. Tačiau vėliau viršų ima pirmoji Jančoro profesija - jis yra operatorius. Įsimena tragiškai suskambantys Afganistano vaikų portretai, vaizduose slypinti, o ne iš oficialių asmenų lūpų išgirsta informacija. Tačiau būtent gamtos vaizdai pabrėžia vangų ritmą, nuolat užstringantį pasakojimą.

Pasižiūrėjusi 13 minučių vaidybinį filmą „Gėlės“ pagalvojau, kad režisierius ir scenarijaus autorius Darius Jarašūnas yra mokinys - tokia paaugliškai naivi filmo pasakojama istorija. Tačiau festivalio kataloge perskaičiusi, kad jis gimė 1970 m., nuoširdžiai suglumau. Kam subrendusiam vyrui pasakoti tokią paprastutę ir lengvai anekdotišką variaciją O. Henry istorijų tema? Juk iš esmės tai pasakojimas apie nieką, nes filme viskas iškart nuspėjama ir neoriginalu. Siužetas paprastas ir didaktiškas: pas gėlininkę dirbanti mergina laukia darbo pabaigos, nes skuba į pasimatymą, bet godi šeimininkė jai liepia nupinti paskutinę akimirką užsakytą vainiką. Mergina galiausiai suspėja į pasimatymą, jos laukia vaikinas su nekenčiama raudona gėle rankose.

Šiame filme pasakojimą užgožia rekvizitas. Jo yra daug, net akivaizdžiai per daug ir dar antikvarinio, kiekviena detalė gerai apgalvota ir spalvinga. Bet kai personažai yra, švelniai tariant, popieriniai, tada detalės, kostiumai, gėlės ir t.t. juos užgožia ir užvaldo ekraną. Geriau prisimeni kokį nors dekoracijos ar veikėjo atributą (pvz., automobilį, kepurę, balandžių narvelį, merginos batelius...), nei jį patį.

Režisierius nepasitiki žiūrovais, tad mano, kad gėlių parduotuvės savininkės godumą reikia akcentuoti mažiausiai kelis kartus per dešimt filmo minučių. Blizgesio akyse nepakaks, aktorė Elvyra Žebertavičiūtė suvaidins etiudą apie godumą ir banknotais dar paglostys gėles. Nesupratau, kodėl vainiką užsakę berniukai pabučiuoja gėlininkei ranką, bet čia jau, matyt, kalta esu pati. Kitas akivaizdus filmo disonansas atsiranda iš stilizuotos a la nebylusis kinas vaidybos (stambūs planai, vartomos akys, sureikšminti menkiausi gestai) ir reklaminio vaizdo pobūdžio - net pirmasis kadras gatvėje nufilmuotas „iš vežimėlio“, o statistai juda taip, tarsi filmuotųsi dar vienoje „Coca-cola“ reklamoje.

Bet, žinoma, įspūdingiausias yra filmo didaktiškumas, atspindintis, manyčiau, XIX a. lietuvių didaktinės literatūros mentalitetą. Pinigai - blogis, parduotuvės savininkė - piktadarė išnaudotoja, vargšė pervargusi mergina kenčia. Tik tiek? Apie ką filmas? Apie sujauktus merginos planus, kaip kad rašoma festivalio kataloge?

Atvira didaktika ir mėgėjiškumu pasižymi ir alytiškio Roberto Šarknicko „Nepalikit, prašau...“. Susižavėjimo rekvizitu jam neprikiši, viskas filmuota autentiškuose vaikų globos namuose ir mokyklose. Pasirodo, mažai kas pasikeitė nuo 1987-ųjų, į kuriuos nukelia filmo veiksmas, nors net tada komjaunuoliško amžiaus merginos tikrai neryšėjo raudonų kaklaraiščių. Filmo herojė yra paauglė Emilija, kuri auga vaikų namuose ir ilgisi mamos, apskritai, šeimos. Kartais ją aplanko senelis, bet jis serga ir mergaitė turi likti vaikų namuose. Emilija trokšta jausmų, ji prisiriša prie auklėtojos, o perkelta kitur net bando pas ją bėgti. Vėliau ji susidraugauja su kaime sutikta močiute, bet ši miršta. Pati Emilija taip pat mielai įsivaizduoja savo laidotuves. Filme gana įtaigiai atkurta skurdi auklėtinių kasdienybė, jų konfliktai, šventės, žaidimai, jausmai, neviltis. Filmas ir prasideda titrais, kuriuose autorius prisipažįsta, kad rėmėsi savo ir dar dviejų draugų patirtimi.

Tačiau autentiška kūrėjų patirtis dar nereiškia, kad filmas bus geras. „Nepalikit, prašau...“ skamba viena gaida, dialogai ir muzika yra iliustratyvūs (garso įrašymo kokybės geriau neprisiminti), pauzės ištęstos iki begalybės (didžiąją filmo dalį herojė vaikšto, bėga, važiuoja mašina), aktoriai mėgėjai vaidina kaip liaudies teatro scenoje. „Nepalikit, prašau....“ net turint geriausių norų ir jaučiant pagarbą kilniems autoriaus tikslams negali būti vertinamas kaip meno kūrinys, bet jis įdomus kaip tam tikro mentaliteto ir naujosios liaudies kultūros pavyzdys. Juolab kad prie jo atsiradimo prisidėjo daugybė rėmėjų ir 300 statistų. Jie kuria tai, kas jiems atrodo kinas (net žanras įvardytas - režisierius jį vaidina „biografiniu filmu“). Tas keistas telenovelės, vaikų namų folkloro ir liaudies teatro mišinys gali daug pasakyti apie šiuolaikinės kultūros situaciją. Filme naudojami tautos mėgstami telenovelių, bėdų turgaviečių, kitokių populiarių televizijos laidų motyvai: palikta, vieniša, ligota, meilės ištroškusi mergaitė, kurios kelyje yra gerų ir blogų žmonių, kiekviename siužeto vingyje - mirtys ir laidotuvės, sovietinė simbolika (kaip nuoroda į gana nostalgišką retro), bet kartais atsiranda ir gruboko humoro - mokinių mankšta, Motinos dienos paminėjimas bei knarkiančio girtuoklio vežiojimas rateliais. Pasakojimo didaktiškumas nepakitęs nuo „Brisiaus galo“, kurį mokiniai skaito choru klasėje, laikų. Bet tragedijos įprasminimas filme - daug skurdesnis. Paskutiniuose kadruose jau suaugusi ir graži kaip serialo herojė Emilija kapinėse glaudžia prie savęs laimingą dukrelę. Jos svajonės apie šeimą išsipildė. Joms abiem grįžtant iš kapinių skamba bažnyčios varpai, o ekrane prisimenamas Dievas.

Prieš gerus dešimt metų kultūros tyrinėtojas Michailas Jampolskis konstatavo, kad rusų populiariosios kultūros ypatybė yra jos archaizmas. Iš dalies jis tai aiškino kultūros rinkos izoliacija. Tačiau svarbiau jam buvo tai, kad indų kine ar meksikiečių serialuose užsikonservavo XIX a. populiariosios kultūros stereotipai, kurie pasirodo, artimi rusų populiariosios kultūros vartotojams. Tai, beje, liudija ir nesugebėjimą prisitaikyti prie šiuolaikinės kultūros, vis dar dominuojantį valstietišką požiūrį, kuris išlieka net gyvenant mieste. Man regis, panašią būseną fiksuoja ir „Nepalikit, prašau...“. Kita vertus, juk tai archajiškai būsenai perteikti pasirinktas kinas, vadinasi, skaitmeniniai vaizdai jau galutinai įsitvirtino liaudies mene.

Tačiau stereotipai ar supaprastintas, didaktiškas požiūris į meną nėra lietuvių kino režisūros problema. Leisiu sau mesti akmenį ir į kritikų daržą. „Kino pavasario“ kataloge perskaičiau štai tokį filmo aprašymą: „(...) Guido ką tik sukūrė gerą filmą ir dabar nori atgauti jėgas sanatorijoje, pabendrauti su sąžine, prisiminti vaikystę, santykius su griežtais tėvais, pasvajoti apie buvusias ir esamas gyvenimo moteris. Bet normaliai pailsėti maestro neleidžia nuo jo priklausomi žmonės - prodiuseris, scenaristas, žmona, meilužė, keli būsimojo filmo aktoriai. Prodiuseris jau išleido kalną pinigų gigantiško paviljono statyboms. Tačiau jis nežino, kad Guido nenutuokia, koks bus jo kitas filmas.“ Skaitytojams, matyt, nė į galvą nešautų, kad taip pristatomas Federico Fellini šedevras „8 ½“.

Šiaip „Kino pavasaryje“ buvo visko: raudonas kilimas dėmesio ir šlovės ištroškusioms lietuvių žvaigždėms, pirmasis konkursas, kurio filmai simboliškai kirto Europą - nuo Šiaurės iki Balkanų, tarptautinė žiuri ir prizai, labai brangūs bilietai, ne vieną kino gerbėją privertę atsargiai rinktis filmus, daugybė akredituotų žurnalistų, kurie į salę įleidžiami paskutiniai (arba visai neįleidžiami), o svarbiausia, daugiau kaip dešimt tikrai gerų filmų ir keli tikri šedevrai. „Valsas su Baširu“. Ir, žinoma, viltis, kad visus tuos gerus filmus įmanoma pamatyti. Na, jei ne šiemet, tai kitąmet tikrai.

* * *

„7 meno dienos“ Nr.14 (843), 2009-04-10