Lietuvoje gastroles pristatė „Vilnius - Europos kultūros sostinė” ir „Sirenos” - prisidėti prie jų ar bent vadintis gastrolių partneriais abiem organizacijoms atrodė reikalinga ir garbinga. Nors iš esmės, kaip sakoma teatro pranešimuose, tai Prancūzijos, 2008-aisiais prezidentavusios ES, dovana Rytų Europai. Ne pirmos jaunystės artistai leidosi į Bulgariją, Rumuniją, Vengriją, Lenkiją, Čekiją, Slovėniją, Slovakiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją, kelionėje užtrukdami nuo lapkričio 13 iki vasario 8 dienos. Visose šalyse šias gastroles „prižiūrėjo” nacionalinių teatrų, kuriuose „Comédie-Française” vaidino, administracija, pas mus - šiais metais įvairių svečių pasirodymų monopolininkais tapę VEKS ir „Sirenos”. Tai, kad į gastroles „Comédie-Française” išleido anaiptol ne pačius geriausius spektaklius, - šio teatro ir Prancūzijos politikos bei administravimo reikalas. „Comédie-Française” valdžiai vis dar yra reprezentacinis prancūzų kultūros teatras, tad ir jo vadovė džiaugėsi, kad į Europą veža europiečių - bulgaro ir brito - spektaklius, kurie tik įrodo, kad teatras yra atviras įvairiems ieškojimams ir svetingas užsienio statytojams. Nors, pavyzdžiui, bene geriausių recenzijų ir pagyrų praėjusį sezoną susilaukęs Oskaro Koršunovo spektaklis - Williamo Shakespeare'o „Užsispyrėlės sutramdymas”, statytas pagrindinėje ir prestižinėje teatro salėje („Salle Richelieu”) ir vaidintas iki gruodžio, toliau teatro sienų nepajudėjo. Gaila. Nes jei VEKS ir „Sirenoms” būtų pavykę susitarti ir dėl šio spektaklio atvežimo išskirtine Vilniaus - kultūros sostinės proga, abiejų įstaigų indėlis į gastroles būtų gerokai svaresnis. Apskritai vis dažniau sukirba mintis, kad „Sirenos” ne pirmą kartą naudojasi tarptautinių gastrolių grafikais, ir jų pristatomi svečiai, užsukdami į Vilnių, tik padaro didesnį ar mažesnį lanką. „Sugaudyti” po pasaulį pasklidusias trupes, žinoma, irgi reikia talento bei gabumų, nemažo įdirbio ir pinigų. Tačiau dar daugiau jų reikia tikslingai formuoti festivalio programą - tuo visada išsiskyrė stipriausi, ne pirmus metus gyvuojantys Europos festivaliai, tik taip sugebėję sukurti ir savo „veidą”, ir tradiciją. Tad tai, kad prancūzų teatro bastionas aplankė Lietuvą ir Vilnių, - ne VEKS ir ne „Sirenų” nuopelnas.

Kitas ne mažiau svarbus su „Comédie-Française” gastrolėmis susijęs įvykis - Oskaro Koršunovo apdovanojimas Prancūzijos vyriausybės Meno ir literatūros kavalieriaus ordinu. Pradėtas teikti nuo 1957 m., ordinas skiriamas prancūzų ir užsienio menininkams už indėlį meno ir literatūros srityse. Kavalieriaus ordinas yra pirmasis laiptelis siekiant dar dviejų - Karininko ir Komandoro, kurie gali būti teikiami tik po penkerių metų, „įveikiant” šias tris pakopas. Ordinas lietuvių režisieriui buvo įteiktas gražioje aplinkoje - Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje rezidencijoje. Kartu buvo pagerbta ir Vilniuje viešėjusi prancūzų trupė, ir OKT bei jo aktoriai. Beje, ordinai skiriami du kartus per metus - sausio 1 d. ir liepos 14 d. - ir jų jau šimtais skaičiuojamų laureatų yra pasklidę po visą pasaulį...

Na o trečias „įvykis” - pats „Comédie-Française” atvykimas. Priminęs dar Zola aprašytas trupės gastroles Londone 1871 m., apie kurias tuomet vietos spauda korektiškai nutylėjo, nors žiūrovų netrūko, o gastrolių finansinė sėkmė Prancūzijos valdžios buvo garantuota iš anksto. Šįkart žiūrovų taip pat netrūko, ir Nacionalinio dramos teatro salė, kurioje sausio 29 ir 30 d. buvo rodyti prancūzų spektakliai, bent jau kurį laiką šurmuliavo nuo juoko. 29-osios pasirodymas sutapo su Juoduoju ketvirtadieniu Prancūzijoje - visuotiniu streiku, kuris šioje šalyje „uždarė” net kultūros įstaigas. Mūsų „streikų” patirtis gerokai menkesnė ir kažin, ar čia įmanomas toks pasipriešinimas valdžios sprendimams, koks 2003-aisiais sužlugdė Avinjono festivalį (kaip tik tuomet savo spektaklius čia turėjo rodyti du lietuvių režisieriai - Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas). Taigi „Comédie-Française” gastrolės įvyko, ir prancūzų pristatyti spektakliai - po valandą trunkantys „Šventė” ir „Juokingosios pamaivos” - antrą kartą po 1973 m. kelionės į Sovietų Sąjungą priminė lietuvių publikai apie tokio teatro egzistavimą.

Pirmasis vaidintas spektaklis - „Šventė” - tai bulgarų režisieriaus Galino Stoevo bandymas perkelti į sceną italų dramaturgo Spiro Scimone komediją. Tai ir pirmas Stoevo spektaklis, statytas su „Comédie-Française” trupe bei rodytas vienoje iš teatro aikštelių - „Senosios balandinės teatre” („Théatre du Vieux-Colombier”). Pastaroji, istorijoje garsi kaip legendinis prancūzų scenos reformatorių Louis Jouvet ir Jacques'o Copeau teatras, „Comédie-Française” aikštele tapo 1993 m., dar po trejų metų atsirado ir trečioji aikštelė - „Studio-Théatre”, kurioje pristatomi teatro eksperimentai ir pjesių skaitymai. Stoevo darbas priskirtinas prie eksperimentinių jau vien todėl, kad yra nediduko „formato”, jame vaidina trys aktoriai, be to, supažindina žiūrovus su vienu iš šiuolaikinės italų dramaturgijos autorių. Eksperimento dvasiai artima ir pjesė, šiek tiek primenanti Becketto „antiveiksmiškumą”, šiek tiek Ionesco paradoksalius nesusikalbėjimus. Kaip spektaklis, „Šventė” primena ir Mažojoje Nacionalinio salėje vaidinamą Valentino Masalskio režisuotą Marie-France Marsot „Laukim skambučio”.

„Šventėje” trisdešimtųjų vedybų metinių diena vyrui, žmonai ir sūnui prabėgtų kaip viena iš daugybės, jei ne paskutinę akimirką žmonos pasidovanota raudona skrybėlaitė ir vyrui per išpardavimą nupirktas pilkas megztinis. Scimone taikliai įdeda į veikėjų lūpas trumpučius, jokių nuotaikų ir jokių naujų reikšmių nebesukuriančius sakinius, kuriais šeimos nariai pradeda ir baigia dieną. Taikliai režisierius perteikia sąstingį ir savotišką apmirimą, kurį išsklaido tik du sykius pasigirstanti tėvų jaunystės muzika. Sakytum, scenoje įvyksta idealus kalbos ir veikimo sutapimas, kuris valandą paverčia amžinybe, o kelis veikėjų išorės ar elgesio bruožus - jų charakterio esybe. Spektaklio aktoriai - Catherine Hiegel (Motina), Gerard'as Giroudonas (Tėvas) ir Serge'as Bagdassarianas (Sūnus) - puikūs savo veikėjų eksponavimo meistrai, tik dar labiau paryškinę jų nejudrumą ir nekalbumą, emocijų ir jausmų atrofiją, visuotinį abejingumą ir apatiją. Tiesa, kiekvienas jų turi savo užsiėmimus: Tėvas nuolat dingsta lošti kortomis ar seka sūnaus pasisėdėjimus kavinėje, Sūnus išgėrinėja ir atsiveda nakčiai vis kitą moterį, Motina, radusi laisvo laiko ir gavusi pinigų iš sūnaus, apsipirkinėja. Tačiau kasdienybė ir apatija, regis, yra taip persmelkusi visas šeimos gyvenimo kerteles, kad scenoje ji atrodo kaip užsistovėjęs vanduo stiklainyje (savaip iškalbingai atrodo spektaklio scenovaizdis - virtuvės ir vonios kambario stikliniai kubai). Ir kuo toliau, tuo labiau šis „vanduo” migdė, sąstingį ir abejingumą perkeldamas iš scenos į žiūrovų salę. Išgyventi tokią „šventės” laukimo valandą išties prireikė titaniškų pastangų.

Galima sakyti, kad Stoevas šiuo 2007 m. statytu spektakliu įtiko dabartinei „Comédie-Française” vadovei, aktorei ir režisierei Muriel Mayette, pirmai moteriai, nuo 2006 m. stojusiai prie šio teatro vairo. Praėjusį pavasarį „Studio-Théatre” repertuare atsirado Stoevo statyti Hanokho Levino skečai, o šįmet „Richelieu” salėje vaidinama Pierre'o Corneille'o „Komiška iliuzija”.

Po „Šventės” žiūrovų laukė dar didesnis siurprizas - sušiuolaikintos Moliêre'o „Juokingosios pamaivos”, statytos „Sirenų” lankytojams pažįstamo brito Dano Jemmetto. Tai jis režisavo „The Tiger Lillies” 2007 m. Vilniuje rodytą „Mergaitę su degtukais”, prisitaikydamas prie grupės atlikimo manieros ir jų dainas iliustruodamas „gyvų paveikslėlių” dėlione. Tąkart spektaklį gelbėjo dainos ir provokuojančios sceninės garsiųjų britų kaukės. Šįkart taip pat „Senosios balandinės teatre” statytame spektaklyje, Moliêre'ą įvilkus į 8-9-ojo dešimtmečių estrados bei „naujojo” kabareto blizgančius švarkus, atsivėrė ir režisieriaus, ir paties „Comédie-Française” „ydos” - noras pelnyti žiūrovų dėmesį pigiais triukais ir siekis išsivaduoti iš „tradicijų” lengvais ir paviršiniais sumanymais. Jemmettas pabandė pritaikyti vyresnės kartos „Comédie-Française” aktoriams „The Tiger Lillies” sušvelnintą stilių ir per jį išjuokti moljerišką turtingų provincialių kvailumą bei patiklumą. Deja, stilius neprilipo, o apsunkintas moljeriškomis vingrybėmis padėtį tik dar pablogino. Matyti, kad režisierius ir aktoriai nestokoja saviironijos, kad „juokingosios pamaivos” yra ne tik Catherine Ferran ir Catherine Hiegel suvaidintos Kato ir Madlona, bet ir Andrzejaus Seweryno, Sarge'o Bagdassariano ir Michelio Favory suvaidinti „markizai”, „vikontai” ir „liokajai”, galbūt net ta didžioji „Comédie-Française” žiūrovų pary
žiečių dalis, kuriai lankymasis teatre taip pat tėra gerų manierų ir išprusimo demonstravimas. Tačiau nepaisant persirenginėjimų, prisistatymų, lempučių žybsėjimo ir žaidimo pačių aktorių amžiumi, spektaklis padvelkė tokia provincijos dvasia, kokios jokiais blizgučiais ir pritemptomis aliuzijomis neužglaistysi. Tiesa, spektaklyje yra vienas epizodas, kuris sužadina gero pramoginio teatro ar tikrojo kabareto ilgesį - tai jaunos aktorės Florence Janas paskubomis išberta Moliêre'o teksto tirada, keičiant katiliukus ir mimiką. Jos vaidinamas tylusis tarnas Almanzoras turbūt neatsitiktinai sėdi atokiau ir nebekreipia dėmesio į besivaržančius ir iš kailio besineriančius ponus.

„Comédie-Française” išties gyvuoja kaip atskira legenda, kurią vis labiau slegia teatro vardas ir istorija. Vienintelė stacionari Prancūzijoje trupė nuolat atsijaunina, su aktoriais dirba skirtingi ir įvairūs režisieriai, teatras išplėtojęs didžiulę edukacinę veiklą ir norisi manyti, kad gastroliniai spektakliai tėra tik vienas iš teatro bandymų keistis ir judėti kartu su laiku. Žinoma, „Comédie-Française” niekada neprilygs tai prancūzų teatro krypčiai, kuri štai jau geras pusšimtis metų gyvuoja kaip meninė opozicija ir kurios ieškojimai bei atradimai turėjo įtakos daugeliui šiandienos vyresnių ar jaunesnių prancūzų teatro kūrėjų. Moliêre'o namais vadinamo teatro spektakliai nedažnai kviečiami į tarptautinius festivalius, dar rečiau jis atstovauja eksperimentiniam menui, tad turbūt nieko keisto, kad jo bandymai eksperimentuoti primena desperatišką kai kurių mūsų valstybinių teatrų norą įtikti žiūrovams. Beje, prancūzų teatralai dar lapkričio mėnesį aktyviai diskutavo apie kultūros ministrės karštai gintą sumanymą nuo 2011 m. pradėti jungti „Comédie-Française” ir vienos iš atviriausių pasaulio trupėms ir teatro kūrėjams Paryžiaus priemiesčių aikštelių - „Bobigny93” - veiklą. Pasirodo, „Comédie-Française” reikalinga dar viena scena, ji leistų teatrui ištrūkti už centro „sienų”. Vadindami ministrės sumanymą politiniu, teatralai stojo ginti „Bobigny93” ir bent jau kol kas ministrės idėja, kurią iš pradžių palaikė „Comédie-Française” vadovė, pakibo ore.

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06