Cezaris Graužinis, vienas iš paskutinių lietuvių režisierių plejados, baigusių studijas Maskvoje (A. Lunačiarskio teatro meno institute), gali pasigirti plačia geografine patirtimi: stažavosi Japonijoje, Suzukio centre, dėsto ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ir Malmės (Švedija) aukštojoje teatro mokykloje, Helsinkio (Suomija) teatro akademijoje, statė spektaklius Graikijoje, Slovėnijoje, Farerų salose, Švedijoje, Suomijoje. 1987 m. trijų jaunų aktorių įkurtas „Viirus" teatras siekė orientuotis į jauną publiką, tapti alternatyva valstybiniams teatrams. Repertuare šmėsčiojo naujieji, kitokie dramaturgai. Per metus „Viirus" teatras buvo pripažintas, tačiau nesiliovė stebinti ir provokuoti žiūrovų.

Bendradarbiavimo su „Viirus" pradžią žymi Graužinio spektaklis „No Return", pastatytas pagal Franzo Kafkos kūrinius „Amerika" ir „Brolžudystė". Spektaklis apibūdinamas kaip „pasakojimas svajokliams, tiems, kurie mėgsta apsimesti, kad keliai, pranykę už horizonto, tęsiasi iki begalybės". Režisierius teigia, esą jam patiko spektaklio kūrimo procesas ir buvo sulaukta gerų rezultatų, kuriuos pastebėjo ir Suomijos kritikai, taip pat įvertinę lietuvių Vytauto Narbuto (scenografija) ir Martyno Bialobžeskio (muzika) darbus. Po spektaklio „No Return" sėkmės Graužinis ir buvo pakviestas vadovauti „Viirus" teatrui. Jo užduotis buvo formuoti teatro veidą, ideologiją, estetinę politiką bei per sezoną pastatyti vieną du spektaklius.

Po spektaklio „No Return" kartu su „Viirus" teatro aktoriais Graužinis ėmėsi statyti Camus pjesę apie Gajų Cezarį Kaligulą. „Albert'o Camus 1938 m. pjesė „Kaligula" - ne kiekvieno skoniui, o negailestinga režisieriaus Cezario interpretacija - tuo labiau", - teigė Suomijos kritika. Camus yra sakęs, jog Kaligula nemirė - jis tūno kiekviename iš mūsų. Režisierius Graužinis perkelia šią idėją į spektaklį ir imperatorius Kaligula, užuot pasirodęs scenoje kaip vienas asmuo, yra įkūnijamas kitus pjesės personažus vaidinančių aktorių. Suomijos kritika palankiai įvertino ir šį Graužinio darbą: „Indiferentiškų, nepavojingų ir lengvai suvokiamų teatro spektaklių laikais „Viirus" teatro „Kaligula" meta iššūkį mainstreamui. Tai bekompromisis, neflirtuojantis su publika teatro kūrinys, ištikimas savo sąžinei. Tai meninė deklaracija, dėl kurios iš proto nesikraustoma, bet lengvai gūžtelėjęs pečiais jo ignoruoti tikrai negali".

Parengė Viktorija Ivanova

„7 meno dienos“ Nr.45 (827), 2008-12-12