Jei į parodos pavadinime minimą Džonį žiūrėsime kaip į Džonį Užsienietį, pirmas įspūdis - situacija gerai pažįstama ir sukelianti svetimumo jausmą. Iš apverstos, plačiai naudojamos tinklinės biuro šiukšlių dėžės veržiasi popieriai ir įvairios plastmasės - tai Antano Gerliko „Puokštė" (2008), kuri iškart nuteikia žaismingai ir kelia asociacijų su darboviečių vakarėliais arba labai išlaisvinančiu ir tuo itin patraukliu susikaupusio nepasitenkinimo sprogimu, ar galbūt su Jimo Lambie perdirbtais nereikalingais daiktais. Tuo tarpu man - žmogui, nekalbančiam lietuviškai, plazminio televizoriaus ekrane slenkantis „Istorijų" (2007-2008) tekstas neišduoda savo turinio, tik leidžia apžiūrėti tipografines formas, užsimenančias, kad tai turėtų būti proza ar poezija. Kol kas šie du darbai yra ryškiausi galerijos erdvės veikėjai, bet kadangi turime reikalą su dviejų menininkų pasirodymu, netrukus teks kalbėti apie dvi priešybes: žinojimą ir nemokšiškumą, išmonę ir chaosą. Žvilgsnį traukiantiems Gerliko darbams ekspozicijoje kompaniją palaiko Liudviko Buklio darbas „Be pavadinimo" (2008). Pastarasis tyliai kabo ant sienos ir laukia, kol bus pastebėtas, kitaip nei Antano dėmesio grobikai.

Grįžtant prie Gerliko „Istorijų", klausimai apie kalbos vartosenos svarbą patys prašosi keliami. Nors ir turiu tekstų vertimą į anglų kalbą, kad ir kaip tiksliai tos penkios istorijos būtų išverstos, juk neįmanoma perteikti nei žodžių žaismo, nei dialekto suteikto savitumo. Tai pasiliko originale. Patys pasakojimai yra pabrėžtinai berniukiški: nuotykiai erdvėse, automobiliai ir mechanizmai, paaštrinti nutikimų su policija ir neišvengiamos skubos. Visa tai ima įgyti prasmę, kai sužinau, kad istorijos susijusios su menininko gimtojo miestelio vaikystės draugais. Pasakojimas lipdomas iš dalių, prikurtų labai skirtingais laikotarpiais, ir toliau auga. Nepaisant istorijų sultingumo, jų sluoksnių nuorodos verčia mane pasimesti. Yra užuominų, paslėptų kūrinio struktūroje, kurios, tikiuosi, bent kažkam yra aiškios.

Tekstinis kūrinys susijęs su tapeto ant sienos, ant kurios ir pritaisytas istorijas transliuojantis ekranas. Ant blyškaus balto tapetų paviršiaus pritaškuota pilkai juodų pikselių, užšifruojančių istoriją, ir tai - tik meninio veiksmo modelio prototipas. Nežinau jokio būdo, kaip „nulaužti" šitą kodą. Taigi ir vėl - kūrinio medijos esu palikta nežinioje, tik šį kartą paliekama tariama galimybė susivokti, ir man tai patinka. Menininko vizualinė kalba piktybiškai viską užšifruoja, nematyti jokių pastangų keistis žiniomis. Kažkuria prasme toks elgesys yra neįtikėtinai arogantiškas, tarsi atkištas vidurinis pirštas nepašvęstiesiems, bet tame yra nukvakusios paranojos, kuriai negaliu atsispirti, o noriu tik mėgautis ja. Galimybė užkoduoti savo aplinką yra viliojanti ir verčia manyti, kad, vadinasi, yra kažkas labai vertinga ir saugotina, kažkas, ko vaikomasi. Tame ir slėpinio esmė, tik ar žiūrovai įtraukti, ar lieka užribyje? Žiūrovų suskirstymas į žinančius ir ne dar nereiškia, kad neįmanoma dekoduoti kūrinio savais metodais ar patirti struktūras formaliai - grožėtis gaminio pastangomis būti neperregimu.

Judant galerijos erdve tolyn mane pasitinka iš vinilinių raidžių ant sienos suklijuota arka - tai Buklio kūrinys „UUUUUUU" (2008). Dar vienas tipografinis pratimas. Atidarymo metu šmaikštuoliai noriai fotografavosi raidžių arkos sukurtame įrėminime, kuris savo ironišku lenktumu leido susireikšminti ir tarsi pašaipiai niūniavo „tu, tu, tu, tu, tu" SMS kartos atstovams. Pasisukus į kairę - ir vėl prieš akis pulsuojantis užkoduotas tapetas. Ant taškuotos sienos pritaisytas Buklio „Siurprizas" (2006). Šokoladinio „Kinder" siurprizo žaisliukai yra ištikimi bet kurios mokyklos palydovai, kaip ir amžina meilė pinhole kamerai, bet labiausiai stebina tai, kad Buklio darbas nuskamba naujai. Viena mažučio ovalaus svetimkūnio dalis rusva. Ji sujungta su oranžine uodeguota detale. Visa tai styro iš sienos ir visiškai nuoširdžiai nustebina. Toks mažybinis daiktelis, o turi skulptūrišką pavidalą.

Atsigręžus atgal tenka grįžti prie parodos dvilypumo klausimo. Buklio „Be pavadinimo" (2008) ir dar vienas „Be pavadinimo" (2008) pakabinti ant skirtingų sienų kelių metrų atstumu. Nepaisant jų identiško panašumo, šios dvi medinės lentynėlės yra įvardytos kaip du skirtingi meno kūriniai. Lengvai neatskirčiau, kuri yra kuri. Abi nepriekaištingai pagamintos iš medžio laminato ir yra nuorodos į tarybinio laikotarpio lentynų pobūdį, kai jos būdavo kabinamos viena aukštyn, kita - žemyn „galva". Buklio gaminiai yra švariai minimalistiški ir nors likusią parodos dalį vargiai būtų galima pavadinti prašmatnia, lentynų medžiagų natūralumas, nuosaikios linijos ir neutralios formos pjaunasi su kitų parodos kūrinių išmoningumu.

Paroda tiesiog spindi pasitikėjimu savo verte, bet yra neišspręstų kampų. Atrodo, kad kai kurie kūriniai yra eskizo stadijos. Kodėl šių dviejų menininkų darbai eksponuojami kartu, klausimų nekyla. Nepaisant kai kurių silpnybių, galima aiškiai jausti daug žadantį potencialą.

Vertė M. K.

„7 meno dienos“ Nr.45 (827), 2008-12-12