Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Tiesiog tapyba


Paroda Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje


Kristina Stančienė

Share |
Jonas Zagorskas. „DAAD stipendininkas D. Narkevičius atsakinėja į korespondenciją“. 2008 m.
Parodos pavadinimas skamba paprastai - „Tapyba*“. Tik žvaigždutė prie žodžio nieko nenurodo ir nepaaiškina. Kūryba be pozos, suvaržymų, komercijos, priklausomybės institucijoms, tikros ar tariamos kontrolės - maždaug toks yra parodoje susibūrusių tapytojų tikslas. Jei aiškių tikslų šiuo atveju apskritai esama. Beje, šio teksto pavadinimą netyčia nugvelbiau iš dar 2006 m. „Literatūroje ir mene“ publikuoto Agnės Butnoriūtės straipsnio. Simboliška, tačiau jame buvo rašoma apie eilinę suneštinę tapybos parodą „Arkos“ galerijoje. Tik pavadinimas tąkart skambėjo retoriškai - su klaustuku...

 

Šioje parodoje savo darbus eksponuoja Kristijonas Miliūnas, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė, Robertas Gritėnas, Augustas Lopas, Jonas Zagorskas, Žilvinas Dobilas, Dovydas Čiuplys. Kai kurie iš šių menininkų yra žinomi geriau. Kiti, ko gero, panirę į darbus, nelabai susijusius su tapyba, jai skiria tik atliekamą laiką. Arba, geriausiu atveju, dirba dailės mokytojais. Juos sieja keletas panašumų - beveik visi yra baigę Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijas. Dalyviai turbūt gerai pažįsta vienas kitą. Kai kuriuos sieja šeimyniniai ryšiai. Tačiau skirtumų kur kas daugiau - išraiškos, intencijų, manieros. Tiesa, keletas minėtų menininkų jau yra kartu rodę savo darbus - toje pačioje VJVDM erdvėje, Kęstučio Šapokos kuruotuose projektuose. 2009 m. Ž. Dobilas, K. Miliūnas ir J. Zagorskas surengė neįpareigojančią akciją Vilniaus rotušės aikštėje - tiesiog išklojo savo tapybą ant grindinio. Praeiviai galėjo laisvai apžiūrinėti jų darbus, bendrauti su autoriais, reikšti savo nuomonę. „Be galerijos, be kuratoriaus“ - tokia, pasak pačių menininkų, buvo šio veiksmo idėja. Šiuos autorius jungia ir dar viena ypatybė - jie dažniausiai rodo savo kūrinius ne geidžiamose, prestižinėse, o banaliose, ne visai „parodinėse“ erdvėse, nebūtinai specialiai pritaikytose ekspozicijoms ar gausiai lankomose. Tokį pasirinkimą esą lemia labai paprastos aplinkybės - čia nereikia mokėti už ekspozicinį plotą. Jų veikloje šiaušiamasi ir prieš kuratoriaus „savivalę“, ir nors tokia priešprieša (menininkas - kuratorius) atrodo sena kaip pasaulis, šie menininkai ją vėl atgaivina, aktualizuoja.

 

Kaip vertinti šią parodą? Kaip meno kūrinių visumą ar kaip reiškinį? Linkstu prie antrojo apibūdinimo. Eksponuojamų darbų vertė labai netolygi, kai kuriuose gali nujausti, kad menininkas paprasčiausiai „chaltūrina“, nepaisant deklaruojamo abejingumo komercijai, rinkai, pirkėjui ir t.t. Čia patogu pasinaudoti K. Šapokos aprašyta menininko marginalo sąvoka. Žinoma, marginalinės strategijos šiuo atveju gerokai skiriasi nuo to, kaip veikia, pavyzdžiui, Redas Diržys. Šie menininkai lyg ir neskelbia nieko revoliucingo, nebent - sąmoningą norą būti užribyje. Jų veikla nėra programinė, greičiau - stichiška, laisva. Tačiau bet koks struktūros, tvarkos, idealų neigimas taip pat yra pozicija.

 

Taigi, per deklaruojamą abejingumą jų kūryboje vis dėlto iškyla ir kritiškų pastabų. Kadangi daugelis jų nukreipti prieš konkrečias institucijas, veikėjus, t.y. mūsų amžininkus ir šiuo metu aktualius dalykus, tai būtų galima vadinti savotišku kritiniu XXI a. realizmu. Tokie yra Roberto Gritėno darbai, kuriuose šmėžuoja Kęstutis Kuizinas, Darius Mikšys, Arūnas Gelūnas, taip pat Jono Zagorsko kūrinys, kur vaizduojama kita Lietuvos šiuolaikinio meno ikona - Deimantas Narkevičius DAAD (Deutscher Akademischer Austausch Dienst) stipendininko amplua, „atsakinėjantis į korespondenciją“. Kur kas labiau „klasikinio“, ekspresionistine kalba išreikšto kartėlio kupini Dovydo Čiuplio darbai, Kristijono Miliūno, Rasos Noreikaitės-Miliūnienės tapyba.

 

Nors paroda įdomesnė kaip reiškinys, joje tikrai galima rasti kokybiškų, paveikių darbų. Vienas įdomesnių parodos dalyvių, ko gero, ir vienas iš žinomesnių - šiuo metu Lenkijoje gyvenantis ir kuriantis Jonas Zagorskas. Turint omenyje ankstesnius jo projektus, kad ir verkiantį Kęstutį Kuiziną, D. Narkevičiaus „portretas“ atrodo lyg dėsninga kūrybos tąsa. Beje, J. Zagorskas yra ne ką mažiau klibinęs tapybos vertinimo, paties tapytojo savivokos rėmus nei, pavyzdžiui, Andrius Zakarauskas (prisiminkime šmaikštųjį tapytoją, tapantį tapytoją, tapantį tapytoją, tapantį tapytoją). Tamsios, vos įžvelgiamos abstrahuotos Kristijono Miliūno kompozicijos ne tik koketuoja su abstrakčiojo ekspresionizmo tradicija, jau seniai „enciklopediniu“ reiškiniu, bet greta to, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, narsto realią socialinę tikrovę. Tai vos įžiūrimi niaurūs daugiabučių fragmentai („Tėviškė“), paveikslo paviršių užpildančios kruopos („Birūs ryžiai“), juodas bežadis tvoros siluetas („Tinklinė tvora“). Panašiai ir R. Noreikaitės-Miliūnienės tapyboje - čia ironiškai skamba jau vien darbų pavadinimai („retro“ tapyba), o ir maniera primena pastozinę, ekspresyvią, lietuvių dailėje ankstesniais dešimtmečiais itin populiarią išraišką. Ž. Dobilo darbų objektai ironiški patys savaime, kalbantys apie vartotojiškos kultūros plitimą.

 

Eklektiška tapytojų kompanija nesistengė parodos apibrėžti koncepcijos rėmais. Vadinasi, paroda „sąžininga“. Juntama ir tai, kad tapytojai negina vienas kito silpnesnių darbų (toks man pasirodė, pavyzdžiui, A. Lopo „Chameleonas“), nesistengia pagražinti tikrosios padėties, kaip kad neretai daroma rengiant koncepcija susaistytas grupines parodas. Taigi, kas šie menininkai - marginalai, nevykėliai (juk, pasak sparnuotos Vilmanto Marcinkevičiaus frazės, gero nekomercinio meno pasaulyje nėra, kuo geresnis menininkas, tuo aiškesnis jo meno įvertinimas piniginiu ekvivalentu) ar tiesiog laisvalaikio tapytojai? Galbūt laisvės nuo normų ir taisyklių siekis yra naivus iš principo, ir tokios pastangos iš anksto pasmerktos? Tiesa paprasta - laisvė turi savo kainą. Tačiau ji nebūtinai dramatiška, žalojanti, reikalaujanti aukų. Regis, ne tik „rimta“, bet ir laisvalaikio kūryba gali pasiekti neblogų rezultatų.

 

Paroda veikia iki vasario 12 d. Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos galerija (Konarskio g. 37/2) atidaryta pirmadienį-penktadienį 9-20 val.


 

 

 

 

Jonas Zagorskas. „DAAD stipendininkas D. Narkevičius atsakinėja į korespondenciją“. 2008 m.

 

 

Ekspozicijos fragmentas

 

 

„7 meno dienos“ Nr.3 (925), 2011-01-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Kristijonas Miliūnas, 2011-01-21 13:00

Patikslinimai:
1.Žvaigždutė*, panaudota plakate prie parodos pavadinimo, yra nuoroda į paaiškinimą plakato apačioje mikroskopiniu šriftu: *YRA IR PIEŠINIŲ.
2.Akcija „Be galerijos, be kuratorių“ vyko ne 2009, o 2008 10 19
3. Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos galerija (Konarskio g. 37/2) atidaryta pirmadienį-penktadienį 15:00-20:00, šeštadienį 10:00-16:00

nuj, 2011-01-21 12:55

gera recenzija

laisvalaikis, 2011-01-21 01:14

gerb. autore, nepaminejot reiksmingo "be reikalo" momento, kuri atidaryme minejo parodos organizatorius. aciu uz recenzija.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti