Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MIESTO VEIDAS

Apie kintančias modernizmo architektūros funkcijas


Julija Kšivickaitė

Share |
Nijolė Bučiūtė. Baldų parduotuvė „Baldai" Vilniuje. 1968 m.

Form Follows Function (Forma seka funkciją)

Nerijus Milerius teigia, kad kalbėdami apie santykį su miestu turime omenyje ne tik miesto pavidalą, kuris egzistuoja dabartyje, bet ir santykį su miesto praeitimi.

„Viena vertus, į miesto praeitį galima žvelgti per paveldosaugos prizmę. Tokiu atveju kyla klausimai - kas mieste saugotina, kokie praeities statiniai turi nepanaikinamą reikšmę, koks miesto praeities statinių santykis su dabartyje statomais kompleksais. Antra vertus, į miesto praeitį žvelgiama per memorialinius statinius ir paminklus. Tačiau praeities vertinimai nėra vienaprasmiai, todėl būtina klausti, kokia praeitis yra „įpaminklinama", kokia praeitis paverčiama „vertinga prisiminti", o kokia ištrinama ar bent nutylima."1 Šis tekstas yra tik nedidelis bandymas nubrėžti pokyčių modernizmo architektūroje per Nepriklausomybės metus gaires, prisimenant sparnuotąją Louis'o Sullivano frazę „Form ever Follows Function" (forma seka funkciją). Ši frazė gausiai kritikuota amžininkų dėl atvirai deklaruojamos, bet tik formaliai estetikoje įgyvendinamos formos ir funkcijos priklausomybės šiuo atveju laikoma vienu iš esminių laikotarpio architektūrą apibrėžiančių formantų.

Pokomunistinėse šalyse modernizmo architektūra paprastai siejama su okupacijos režimų laikotarpiu ir nėra vertinama kaip paveldo objektas. Anot Charles'o Jenckso, bendra dominuojanti architektūrinė aplinka sudaro apie 80 proc. asmens gyvenamosios aplinkos2 , tad ji tampa svarbiu aspektu identifikuojant save su vieta, miestu, šalimi. Galbūt todėl sovietmečio architektūros palikimas daliai visuomenės asocijuojasi su masine tipine statyba ir socialiniais režimais, atmetant nacionalinio identiteto paieškų, autorinio kūrinio ar stiliaus grynumo pripažinimą. Kita vertus, naikinant neseno istorinio periodo objektus iš visuomeninės atminties eliminuojamas penkiasdešimties metų laikotarpis, visa tuo metu užaugusi karta ilgainiui netenka su vieta susijusių prisiminimų, rizikuojame šiuolaikiniame mieste palikti tik senosios istorijos ir dabarties pėdsakus. Tuo tarpu modernizmo laikotarpiu žymus individualumo architektūroje neigimas (tarptautinis stilius) ir Le Corbusier siekiai pertvarkyti visuomenę keičiant jos gyvenamąją aplinką leistų architektūrą vertinti kaip laiko dvasios atspindį, nenuneigiamą istorijos dalį.

Toks tarsi savaime susiklostęs ir iš viršaus „nuleistas" požiūris (itin sėkmingai naudojamas ir žiniasklaidoje, visą laikotarpio palikimą, nepaisant stilistinių savybių, sėkmingai vadinant beverčiais „betoniniais monstrais") sukelia kartų konfliktą ir istorijos sluoksnių konkurenciją, kai vieni objektai laikomi istoriškai vertingi, o kiti paprasčiausiai pašalinami. Šiuo atveju architektūra laikoma politikos įrankiu, bet architektūra savaime nėra politiška, ji tėra politikos instrumentas, čia išryškėja Ch. Jenckso aprašytas architektūros metaforinio turinio lankstumas, kai architektūros kūrinio suvokimas radikaliai keičiasi priklausomai nuo kultūrinės patirties, nors forma išlieka ta pati.

Form Follows Fiction (Forma seka fikciją)

Pagal apibrėžimą vertybė yra ne savaiminė objekto savybė, o išankstinis subjekto nusistatymas tam tikru būdu reaguoti į asmeniškai reikšmingą dalyką, t.y. vertybėmis laikomos sudėtingos nuostatos, kurių turinį sudaro individualus supratimas apie reiškinio svarbą; tai santykio su galimybe panaudoti objektą žmogaus poreikiams išraiška. Architektūros erdvės egzistencija įprasminama santykiu su žmogumi ir patiriama per individo suvokimą. Tuo tarpu po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos komunistų partija stengėsi sukurti kontrolės mechanizmą visoms gyvenimo sritims, tarp jų meno ir architektūros sferoms, ir suteikti joms griežtus ideologinius rėmus. Trūko atvirų architektūrinių konkursų (kai netgi tarpukario Kaune jų buvo gausu), visi projektai turėjo būti derinami su valdžios institucijomis, kas „subiurokratino" visą architektūros, kaip meno reiškinio, mechanizmą, sumažino kūrybinę laisvę ir asmeninės atsakomybės laipsnį. „Svarbus momentas šiame periode yra dar ir tas, kad atsakomybė ir sprendimai, ką ir kaip statyti, buvo visiškai absorbuoti valdžios institucijų, kas lėmė pakitusią funkcinę pastatų tipologiją. Sovietmečiu neiškilo nė vienas sakralinis pastatas, tačiau tuo metu buvo pastatyta daug visuomeninių ar kultūrinės paskirties pastatų"3 (santuokų rūmai, kultūros namai ir pan.), kurie yra dažniausi modernizmo architektūros bruožų nešėjai. Kai kurie laikotarpio architektai buvo įkvėpti konstruktyvizmo idėjų, plėtojo racionaliąją kryptį, dažnam nesvetimos buvo funkcionalizmo ideologinės nuostatos. Daugiausia dėmesio būdavo skiriama visuomeninių pastatų architektūrai, jos formos ir funkcijos santykiui, įtaigiai, „laikotarpį atspindinčiai" estetikai.

Tačiau ne mažiau įdomus yra ir to meto Lietuvos architektūrai būdingas bruožas - užmaskuoti tipinį konstrukcijų karkasą imituojant tuomet „madingą" industrinės architektūros išraišką. Pavyzdžiui, darbininkai rankomis darydavo mechaniškai atliktų detalių imitacijas (horizontalios braukos ŠMC interjere). Tai rodo, kad Lietuvos architektai modernistai sekė europines tendencijas ir ieškojo modernistinės išraiškos būdų, bet dėl realizacinių galimybių stokos dažnai tai buvo tik estetinės pusės kopijavimas, atvaizdavimas, o ne technologiškai pagrįstas modernizmas... Taigi panašu, kad Lietuvoje sovietmečio ideologija paremtas modernizmas buvo greičiau fikcija, nei politinė nuostata.

Form Follows Fiasco (Forma seka fiasko)

Tačiau būtent modernizmo architektūros ideologinės nuostatos (istorinių stilių ir formų atmetimas, įsigalėjęs principas, kad medžiaga ir funkciniai reikalavimai lemia rezultatus) ir estetinės savybės (supaprastintos geometrinės formos, naujų, ypač sintetinių, medžiagų ir eksperimentinių konstrukcijų naudojimas) nulėmė sudėtingus šios architektūros paveldosaugos klausimus.

Didžiausia dalis modernizmo architektūros savybėmis pasižyminčių pastatų dėl konversijų ir renovacijų praranda modernizmo architektūrai būdingas savybes tiek tūrio, tiek planinės struktūros, tiek apdailos prasme. Kiti - negrįžtamai pakeisti ir visiškai praradę modernizmo architektūros bruožus pastatai - jau nebegali būti laikomi modernizmo architektūros pavyzdžiais. Keletas modernizmo architektūros pastatų jau nugriauti arba sugriuvę. Jie tiesiog keičiami arba rekonstruojami, ir akivaizdu, kad keičiant funkciją keičiama ir pastato forma. Čia galima išskirti keletą tokių pastatų grupių.

Kultūros (buvę) objektai. Po Nepriklausomybės atkūrimo akivaizdžiai sumažėjo tokių pastatų statybos ir (oficialiai) poreikiai. Tokie statiniai buvo apleisti arba staigiai suprivatizuoti tapo prekybos centrais. Galima pastebėti, kad labai šauniai šią padėtį išnaudojo UAB „Vilniaus prekyba", bene 80-90 procentų miestų ir miestelių kino teatrų ilgainiui virto „maximomis". Neatsižvelgiant į funkcionalistinės raiškos architektūrines formas dažniausiai sugriaunamas pastatų tūris, keičiamos apdailos medžiagos ir kartu architektūrinė išraiška. Pavyzdžiais galėtų būti kino teatras „Vilnius" (Jonas Kasperavičius, Ciprijonas Strimaitis, 1963 m.), kurio išliko tik pagrindinis fasadas, bylojantis apie modernistinę išraišką, o vidui būdingos atviros erdvės radikaliai pakito. Kino teatras „Planeta" Kaune, buvęs tipinis kino teatras su stambiu aklinu žiūrovų salės tūriu. Kino teatras „Aidas" Druskininkuose (Vykis Juršys, 1970 m.) ir kiti.

Kita pastatų grupė - tiesiog rekonstruoti pakitus savininkams ir nežymiai keičiant funkciją. Dažnai radikaliai pakeista šių pastatų išorė, galbūt siekiant atsikratyti „sovietinio" pastato etiketės, o kartais tiesiog plečiant prekybinį plotą. Čia būtina pabrėžti, kad originalių fasadų pakeitimas kiniška produkcija kažin ar lemia geresnę architektūrą. Pavyzdžiui, buvusi baldų parduotuvė Mindaugo gatvėje (Nijolė Bučiūtė; 1968 m., rekonstrukcija 1999 m.) - garsus paviljoninės architektūros pavyzdys, pirminių geometrinių, stačiakampių elementų kompozicija, pasižyminti stambiomis, aklinomis, nedekoruotomis plokštumomis, kontrastuojančiomis su stiklo sienomis, yra negrįžtamai prarasta. Tai ir Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė, rekonstruota 2003 m., kai funkcionalistinė pastato „dėžutė" suskaidyta stiklo intarpais, o tai sugriovė „aklą" tūrinį pastato sprendimą ir jis prarado modernistines savybes. Vienas skaudžiausių praradimų - buvęs restoranas „Vasara" Palangoje (Aleksandras Eigirdas, 1964 m.) - ypač ori

ginalus lakoniškas tūrinis ir konstrukcinis sprendimas su perregimomis „kabančiomis" stiklo sienomis, pakabintomis ant originalios tūriškai išreikštos centrinės kolonos - rekonstruotas deklaruojant architektūros vertybių išsaugojimą, bet iš grakštaus tūrio tapo aklu būgnu. Ir buvusi baldų parduotuvė „Klevas" Panevėžyje - kubo formos pastatas, kurį pagyvino originali apdaila - ant stiklo komponuojamas lietas betoninis ažūras, po rekonstrukcijos jo liko tik nedidelė dalis.

Trečioji grupė - dėl kintančios padėties atsiduriantys pavojuje, ant išnykimo ribos esantys pastatai. Tai ir Ryšių ministerijos objektų kompleksas (Justinas Šeibokas, 1978-1979 m.), kino teatras „Lietuva" (1959-1965 m.), alaus restoranas „Tauro ragas" (Eugenijus Gūzas, Antanas Mačiulis, 1974 m.). Su bene vienintele išimtimi - į paveldo sąrašus įtrauktais Vilniaus koncertų ir sporto rūmais (Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandsbergis, Jonas Kriukelis, 1971 m).

Apibendrinant galima teigti, kad posovietinėse šalyse požiūris į modernizmo architektūrą yra negatyvus dėl kelių veiksnių: a) architektūrai priskiriamo politinės potekstės negatyvumo, t.y. okupacinio laikotarpio palikimas nelaikomas paveldu, b) masinės, tipinės, unifikuotos statybos padarinių - architektūra nelaikoma originalia ir autorine, c) ekonominės santvarkos pokyčių nulemto pastatų funkcijos pasikeitimo ir iš to išplaukiančių rekonstrukcijų padarinių, d) nesenos praeities objektai neturi psichologinio ir istorinio krūvio, kuris suteiktų jiems papildomos (romantinės „aukso amžiaus") vertės.

Turbūt modernizmo architektūrai Lietuvoje lemta nuolat priklausyti nuo socioekonominės situacijos ir politinės valios. Pirma - valdant diktatui, antra - veikiant paprasčiausiam abejingumui.

1 Milerius N., pranešimas „Lietuvos miestai: kolektyvinė atmintis ir jos fiziniai ženklai" renginių ciklo „Rytų ir Centrinės Europos miestų kaita: sociokultūriniai, urbanistiniai, etniniai aspektai" seminare, 2008 05 24.

2 Jencks Ch., Modern Movements in Architecture, New York: Penguin books, 1985.

3 Petrulis V., City and ideology: Soviet Kaunas of 1945-1965, interaktyvus, prieiga per internetą:

„7 meno dienos“ Nr.41 (823), 2008-11-14

Versija spausdinimui

Komentarai

duMbgjyeJdlAyXy, 2012-01-09 05:14

That's the best answer by far! Thanks for contirbuting.

abc, 2008-11-16 20:45

Labai idomus straipsnis - ir informatyvus, ir analitinis. Gerai, kad 7md turi "Miesto veido" rubrika.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti