„Ar gyvename mieste?" maždaug prieš metus viename savo tekstų klausė filosofas Nerijus Milerius („7 meno dienos", 2008 06 06). Autorius kalbėjo apie sovietmečiu skiepytą visomis prasmėmis neviešą viešųjų erdvių gyvenimą, tikriau, jo nebuvimą, tik kitais pavidalais tarpstantį ir mūsų dienomis. Tačiau į dabartinę situaciją galima žvelgti ir kitaip. Kartais gali imti ilgėtis net to N. Mileriaus aprašyto sovietinio milicininko, kuris vis dėlto simbolizuoja tvarką, nors represinę ir iš esmės neteisingą. Nes jei mūsų dienomis pradėsi elgtis „keistai" kai kuriose viešose vietose, tuo greičiausiai susidomės ne tvarkos saugotojai, o treninguoti skustagalviai vyrukai.

Šis klausimas tampa dar aktualesnis žvalgantis po viešąsias erdves, nutolusias nuo miesto centro, atsidūrusias neprestižiniuose miesto pakraščiuose. Konkretus pavyzdys - ilgos sostinės Žirmūnų gatvės trajektorijoje, keliaujant ja nuo miesto centro, aiškiai grupuojasi socialiniai ir estetiniai kontrastai. Kairėje - naujas, tviskantis Šiaurės miestelis, Dalios baldų ir interjero salonas bei galerija su tvarkingai apželdintu skvereliu ir reklaminį stendą imituojančia Kazio Venclovo skulptūra „Kilimėlis". Dešinėje - aptriušusių blokinių namų raizgalynė. Vienas meninių mikrorajono akcentų - buvusio „Žirmūnų" prekybos centro aikštės skverą formavusi Kazio Kisielio dekoratyvinė skulptūra „Džiaugsmas" - šiandien stovi apleista ir nyki: sueižėjęs betoninis diskas, tuščia fontano duobė. Seniai nebėra ir mielo skulptūros personažo - bronzinės berniuko figūrėlės, kurią dirbtuvėje saugo pats skulptorius, norėdamas išvengti galimo vandalizmo. Šiuo metu neveikiantį prekybos centrą nuolat siaubia asocialūs asmenys, o vakarais šalia būriuojasi skustagalviai smarkuoliai, besidairantys, kam išmalti fizionomiją. Ši vieta tapo valkatų tranzitinio maršruto Šnipiškės - Šiaurės miestelis - Žirmūnų g. - Kareivių g. sankryža, tarpine stotele.

Dėl objekto meninės vertės galima diskutuoti, daug kam jis pagrįstai kelia asociacijas su „brandžiojo socializmo" laiku. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje sukurta dekoratyvinė kompozicija „Džiaugsmas" primena tuos laikus, kai stambesni prekybos ir paslaugų centrai, ugdymo, gydymo įstaigos bei kt. ir jų teritorijos buvo puošiamos skulptūromis, fontanais. Šiandien tai galbūt nežadina nostalgijos - sovietiniuose fotografijų albumuose tokios miegamųjų miesto rajonų puošmenos įamžintos su deramu laimės, pakilumo patosu - žydi gėlės, skaisčiai šviečia saulė, praeivių veidai švyti šypsenomis, o fontanų pursluose krykštauja laimingi vaikučiai. Tačiau dabar svarbiau ne anuomet simuliuotas gyvenimo džiaugsmas, o tai, kad erdvės buvo gyvos, kupinos žmonių, judėjimo, taigi bent šiokia tokia „normalaus" miesto kasdienybės iliuzija. Meninė, išliekamoji skulptūrinio ansamblio vertė šiuo atveju tampa tikrai ne pirmo svarbumo dalyku. Viena vertus, ši vieta gerai matoma iš įvairių žiūros taškų, ypač - iš tolimos gatvės perspektyvos. Kita vertus, dabartinė jos būklė - tikras akibrokštas Vilniaus miestovaizdyje, tarsi gangrenuojantis gabalas miesto kūne, kurio niekas nesiryžta nei gydyti, nei radikaliai pašalinti.

Atrodytų, tarp miesto viešųjų erdvių būklės, estetikos ir socialinės atmosferos, nusikalstamumo nėra jokio tiesioginio ryšio. Tačiau daugelis civilizuotų valstybių seniai įsisąmonino, kad meniškumo apraiškos, estetika, grožis mieste yra chaoso, nusikalstamumo, nesaugumo antonimas. Čia galima prisiminti kad ir buvusio Niujorko mero Rudolpho Giuliani politiką „švarinti" pavojingus, skurdžius marginalinio Harlemo užkaborius - stengtasi gražinti, puoselėti viešąsias erdves. Mintis aiški ir neginčytina - taip skatinamas pozityvus socialinis elgesys, ugdomas tam tikras visuomenės požiūris į savo aplinką, o tamsieji „gaivalai", kuriems tarpti patogiausia betvarkėje, tiesiog natūraliai išstumiami, traukiasi. Beje, aptariamai Vilniaus viešajai erdvei toks „valymo" procesas tikrai nepakenktų - visai greta buvusio skulptūrinio ansamblio taip pat galime aptikti mažutį sostinės „harlemą" - čia pat garsieji „bendrabutiniai" devynaukščiai (viename kurių žuvo Remigijus Audiejaitis ir Mantas Gimžauskas). Didelę jų gyventojų dalį sudaro skurdo kamuojami, asocialūs asmenys.

Šiuo konkrečiu atveju kaltų tarsi nėra, jų ieškoti beprasmiška. Daugiau nei prieš metus sklypo Žirmūnų gatvėje ir jame esančio nekilnojamojo turto savininkai buvo numatę šioje vietoje daug grandiozinių darbų - sovietmečiu statyto prekybos ir paslaugų komplekso rekonstrukciją. Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Miesto estetikos poskyrio vedėjos Beatričės Raguotienės, jie buvo itin ryžtingai nusiteikę išsaugoti K. Kisielio skulptūrą. Ketinta ją iš pagrindų restauruoti - išlieti naują betono diską, užlyginti giloką buvusio baseino duobę, „atnaujinti" berniuko skulptūrėlę, o visą ansamblį autoriaus pageidavimu patraukti dar kiek arčiau gatvės, kur jos siluetas įdomiai derėtų su šioje vietoje suformuotu plastišku gatvės vingiu. Deja, šiandien jokiais darbais čia nė nekvepia. B. Raguotienė minėjo, kad savivaldybė neturi teisės kištis į privataus nekilnojamojo turto savininkų veiksmus arba neveiklumą ir tegali raginti tvarkytis, teikti bendras rekomendacijas. Be to, valdininkė išvardino ir daugiau pavyzdžių, kai iš gražių planų teliko šnipštas - vietoje didelio masto statinių ir viešųjų erdvių rekonstrukcijų pačiame miesto centre gali pamatyti skelbimus su pasiūlymais pirkti investicinius projektus. Krizė...

Tačiau ar vien ekonominė krizė lemia tokią situaciją? Kaip visada, patogiausia kaltinti „valdžią" - nemato, nepastebi, nesiima priemonių... Bet, paprasto miestiečio akimis žiūrint, savivaldybėje nuo seno veikiančios atitinkamos tarnybos tikrai turėtų su tuo rimtai dirbti. O pasiteiravus apie konkrečios vietos situaciją, paaiškėja, kad savivaldybės darbuotojai jos nė nežino. Vadinasi, viešųjų erdvių puoselėjimo mechanizmai, normos, reglamentuojančios jų būklę, neveikia arba tiesiog neegzistuoja, o miesto estetikos specialistai vargu ar kaupia bent elementarią statistiką, domisi šių erdvių, jų meninių akcentų būkle, numatytų projektų įgyvendinimu. Dirstelėjus į Vilniaus savivaldybės tinklalapį, galime rasti ir gražių pilietiško elgesio raginimų - pavyzdžiui, idėjų bankas pilietinei iniciatyvai „Vilnius - tai mano namai", iniciatyvos tikslas: „ieškoti ir surasti priemonių, būdų, kaip pakeisti gyventojų mąstymą, kaip auklėti jaunimą, kad ši mintis augtų iš vidaus kartu su vaiku, kad nuo mažiausio vilniečio iki brandaus piliečio suvoktų - mieste, kaip ir namuose, reikia laikytis švaros ir tvarkos". Visa tai skamba kaip puikiai žinoma sovietinė retorika - juk gražios iniciatyvos be pagrindo negali išaugti. Kaip paaiškinti vaikui, kad štai čia reikia laikytis švaros ir tvarkos, o ten geriau nežiūrėti, nekreipti dėmesio. Jei miesto peizažas - tarsi sulopytas elgetos drabužis, kuriame pasitaiko ir gražesnių, ir visai prastų lopinėlių, skambios frazės virsta tuščia demagogija.

Kol kas teko girdėti tik apie vieną pozityvų judesį, aktualizuojantį kuklesnes, „miegamųjų" rajonų viešąsias erdves - meninį projektą, dedikuotą Žirmūnams. O atsakymas į Nerijaus Mileriaus klausimą aiškus - mieste gyvename tik pusiau, o viešosiose erdvėse tarpsta visai neviešas gyvenimas.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.21 (850), 2009-05-29