Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 28 (996), 2012 liepos 13 d. > Dailė > Verta legendos: Olga Švede-Dubeneckienė-Kalpokienė
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Verta legendos: Olga Švede-Dubeneckienė-Kalpokienė


Paroda Teatro, muzikos ir kino muziejuje


Giedrė Jankevičiūtė

Share |
Petras Kalpokas. O.D. portretas. Apie 1923 m.
Šiuo rašiniu įkandin kolegos Donaldo Strikulio, birželio pradžioje paskelbusio parodos „Spalvos ir šokio paviliota“ recenziją savaitraštyje „Literatūra ir menas“, norėčiau atkreipti „7 meno dienų“ skaitytojų dėmesį į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikiančią intriguojančią parodą, skirtą Olgos Švede-Dubeneckienės-Kalpokienės (1891–1967) 120-ųjų metų sukakčiai.


Ši menininkė reiškėsi įvairiausiose kūrybos srityse: dėjo pagrindus lietuviškam baletui pati šokdama ir mokydama būsimąsias balerinas, buvo viena pirmųjų Lietuvos teatro dailininkių, piešė šaržus, projektavo plakatus, dirbo monumentaliosios tapybos srityje (kartu su Vladu Didžioku, Jonu Januliu, Petru Kalpoku ištapė Lietuvos banko operacijų salės lubų kesonus ir dekoravo trečiojo aukšto reprezentacines patalpas). Įvairūs jos gyvenimo ir kūrybos faktai suregistruoti teatro ir dailės istorikų tekstuose, tačiau už jų iki šiol vis neišryškėdavo asmenybė. Kas gi ji, toji Olga Švede? Kokia buvo jos peterburgiškoji aplinka, kaip ji jautėsi nepriklausomoje Lietuvoje? Su kuo bendravo, kuo džiaugėsi, kuo bodėjosi, ką mylėjo, su kuo nesutarė, kodėl? Rasti bent dalį atsakymų gali padėti jubiliejinė paroda.

 

Teatro, muzikos ir kino muziejus suteikė mums progą pamatyti retai iš saugyklų ištraukiamus Dubeneckienės kūrinius teatrui ir net dailės specialistams nežinomus ankstyvuosius jos piešinius, įkvėptus pažinties su futurizmo meniniais principais. Didysis parodos atradimas – iki šiol viešai nerodytas, beveik netyrinėtas Dubeneckienės fotoarchyvas. Gražios, geros kokybės nuotraukos pristato menininkės tėvus – vokiečių kilmės peterburgiečius Schwede, jos baleto studijos veiklą, kolegas šokėjus ir abu vyrus: architektą Vladimirą Dubeneckį (1888–1932) ir tapytoją Petrą Kalpoką (1880–1945).

 

Tėvų nuotraukos aiškiai pasako: asmenvardis „Švede“ – ne slapyvardis, kaip tvirtina daugelio populiarių tekstų autoriai, bet mergautinė pavardė, kurios rusiška forma yra „Шведе“. Na, o įdomiausia fotoarchyvo dalis – Olgos portretai, kurių režisierė buvo ji pati. Studijos aplinkoje darytos kostiuminės fotografijos fiksuoja kai kuriuos Dubeneckienės sukurtus sceninius personažus, pristato mums ir jos siekiamybę – moters-vampo įvaizdį, atkeliavusį iš nebyliojo kino ir art deco epochos žurnalų iliustracijų, o ciklas iš pajūrio atskleidžia baleto sumoderninimo pastangas, greičiausiai įkvėptas Dubeneckienės 1920–1922 m. kelionių į Vokietiją.

 

Vokiškoms įtakoms knieti priskirti susižavėjimą mankšta gamtoje ir nudizmu. Gal net ir pats sumanymas fotografuotis pajūrio kopose charakterinio šokio pozomis, primenančiomis tais laikais madingos ritminės gimnastikos judesius, kilo stebint, pavyzdžiui, ekspresionistinio šokio pradininkės, modernaus baleto žvaigždės Mary Wigman, šokėjos karjerą pradėjusios laisvosios meilės, nuogo kūno, vegetariško maisto, bendros nuosavybės šalininkų kolonijoje, įsikūrusioje garsiojo Monte Verità (Tiesos kalno) pašlaitėse, spektaklius, kuriuos buvo galima pamatyti ir kino juostoje.

 

Saulės ir oro stichijų globai patikėtą nuogą Olgos kūną dar jai tebesant tik Dubeneckiene įamžino Petro Kalpoko fotoaparatas. Ne viena iš šių nuotraukų pasitarnavo įsimylėjusio dailininko tapytiems jo mūzos, vėliau gyvenimo draugės atvaizdams. Parodos anotacijoje rašoma, kad Kalpokas matė Olgą ir kaip amazonę, ir kaip bakchantę. Būtų galima pridurti, kad taip pat ir kaip modernią „moterį su kamuoliu“, o apie 1930 metus suteikė jos bruožus net kunigaikštienės Birutės imaginaciniam portretui, kurį nutapė Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu.

 

Teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuojamas 1923 m. Kalpoko sukurtas Dubeneckienės atvaizdas povo plunksnų fone iš M.K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Sunku patikėti, kad tarp Olgos fotografijų esanti nuotrauka, įamžinusi ją nuogą sustingusią prieš objektyvą tarp pajūrio kopų tokia pat poza, kaip tapytame portrete, būtų buvusi daryta vėliau, jau po to, kai Kalpokas sukūrė minėtąjį paveikslą, ypač kad tapytame atvaizde perteiktas ne tik judesys, bet ir tokie greitai besikeičiantys, laikui prabėgus sunkiai pagaunami bei atkartojami bruožai kaip veido išraiška ir šukuosena. Na, o jei Kalpokas fotografiją naudojo kaip portreto eskizą, tai reiškia: 1) jų santykiai su Olga 1923 m., o gal ir dar anksčiau turėjo būti labai artimi; 2) mūsų dailės klasikas, kaip ir jo kolega Adomas Varnas, pagal fotografiją nutapęs garsųjį autoportretinį paveikslą „Gyvenimo bangose“ (1912), kuriame pavaizdavo save su tuometine gyvenimo drauge Margarita Rikkers, vietoje pieštuko arba teptuko patikusiam motyvui užfiksuoti kartais pasitelkdavo ir fotokamerą.

 

Taigi parodoje pristatytos fotografijos skatina nuodugniau patyrinėti ir tarpukario dailininkų kūrybos metodą, ir Dubeneckienės bei Kalpoko santykių istoriją, tiksliau, jos sankirtas su 3-iojo dešimtmečio Lietuvos kultūros istorijos realijomis. Tarp kitų temų būtų įdomu atskleisti Dubeneckienės ir Kalpoko bendrų kelionių po lietuviškąjį pajūrį paskatas: kiek tas išvykas lėmė romantinis susižavėjimas vienas kitu ir Baltija, o kiek politinė užduotis dailės priemonėmis atskleisti tautiečiams pajūrio grožį ir priminti, kad Klaipėdos kraštas – lietuviška žemė.

 

Paroda paneigia įsitvirtinusią nuomonę, kad nepriklausomos Lietuvos kultūros ankstyvieji metai tiek, kiek leidžia skurdūs šaltiniai, jau išnagrinėti ir aprašyti. Tarp jos eksponatų – ne vienas naujas ir įdomus vizualinis dokumentas. Pavyzdžiui, 1919 m. rugsėjo 18 d. Kauno miesto teatre vaidinto spektaklio-koncerto „Black and White“ afiša. Pasak jos, Olga Dubeneckienė tą vakarą sušoko scenoje keletą charakterinių šokių. Ji turbūt atstovavo „baltajai“ (white) pusei. O pagrindinis „juodųjų“ (black) personažas buvo „Amerikos rag-times“ artistas Džoje Smailas. Kitaip sakant, Vladimiro Dubeneckio Peterburgo laikų kolega Josifas Levinsonas (1892–1967), atvykęs į Kauną kartu su Dubeneckių šeima ir palaikęs su jais draugiškus santykius.

 

Kaip ir Dubeneckiai, jis dalyvavo menininkų klubo „Vilkolakis“ veikloje, dėstė grimą šio klubo vaidybos studijoje. Nuo 1922 m. Levinsonas įsitraukė į žydų vaidybos studijos darbą, kūrė dekoracijas ir kostiumus, ėmėsi net režisūros: 1923 m. pastatė spektaklį pagal Carlo Gozzi pasaką „Meilė trims apelsinams“. Olga Dubeneckienė irgi bendradarbiavo su žydų trupe kaip scenografė. Siekdamas pritapti lietuviškoje visuomenėje Levinsonas 1923 m. pasikrikštijo. 1923–1924 m. jis (tuo metu jau žinomas kaip Juozapas Marija Benari) reiškėsi kaip Vytauto Bičiūno įsteigtos dailininkų draugijos „Šv. Luko cechas“ ir menininkų kooperatyvo „Gairės“ narys. Suprojektavo reklaminių skelbimų, plakatų, apipavidalino Fausto Kiršos redaguotą žurnalą „Pradai ir žygiai“ (1926–1927). Tačiau Kaune Benari buvo per ankšta. 1928 m. jis išvyko iš Lietuvos. Padirbėjęs Erwino Piscatoro teatre Berlyne, apie 1931-uosius persikėlė į Paryžių ir įsidarbino dekoratoriumi JAV kino studijos Metro-Goldwyn-Mayer filiale. Dubeneckiai pasiliko.

 

Mažai pagarsinti Dubeneckių bičiulio Levinsono-Benari biografijos faktai padeda kiek kitaip pažvelgti ir į Olgos Dubeneckienės bei jos pirmojo vyro ankstyvąją kūrybą, praplečia mūsų žinias apie kultūros gyvenimą 3-iojo dešimtmečio pirmos pusės Kaune ir jo veikėjus. Pasirodo, kad tie alkani ir chaotiški metai nebuvo tokie jau skurdūs kūrybine prasme. Įrodymas – puikūs futuristinio stiliaus Olgos piešiniai anglimi, eksponuoti jos jubiliejinės parodos salėse. Kai kurie, ypač undinę primenanti pusiau gulinti gražuolė, stilistiškai labai artimi 1919–1922 m. Elo Lissickio sukurtoms vaikų knygų, pavyzdžiui, „Baltarusių liaudies pasakų“ (išleistos 1923 m. Berlyne jidiš kalba), iliustracijoms.

 

Panašumas neatsitiktinis, nes Dubeneckiai, kaip ir Benari, Bičiūnas, Vilius Jomantas, „Keturių vėjų“ grupuotei priklausę literatai, 3-iojo dešimtmečio pradžioje kultūriškai gravitavo tarp rusiškojo ir vokiškojo avangardo, klasikos pamokas prisimindami tik primygtinai pareikalavus į radikalias naujoves įtariai žiūrėjusiai lietuviškai publikai. Dubeneckienė vėliau ilgėjosi šios epochos. Matyt, ne kartą perversdavo ir tų laikų piešinius, galbūt pati gėrėdamasi, kokia tvirta, energinga ir kartu jautria ranka jie atlikti.

 

Spėjimo tiesai liudytų 4-ojo dešimtmečio teatrinių kostiumų eskizai, kurių personažai beveik tiksliai kartoja futuristinių kompozicijų veikėjų pozas. Tai ypač gerai matyti sugretinus anglimi pieštas šokėjas su Dubeneckienės sukurtais kostiumų projektais Nikolajaus Rimskio-Korsakovo baletui „Šecherezada“, kurio premjera Valstybės teatre įvyko 1937 metais. Šie kostiumai, beje, liudija ir apie kitą šaltinį, formavusį Dubeneckienės individualų stilių, – Peterburgo simbolistų grupės „Meno pasaulis“ įtaką. Nors Dubeneckienės studijų metais „Meno pasaulio“ žvaigždė jau leidosi, atsiminimuose dailininkė rašė, kad scenografės pirmuosius žingsnius žengė tapydama dekoracijas pagal Ivano Bilibino eskizus. Dauguma jos sukurtų scenovaizdžių ir kostiumų projektų liudija, kad „Meno pasaulio“ pamokas ji išmoko stropiai ir atidžiai. Ištikimybę rusų simbolizmo tradicijoms, matyt, skatino ir nuolatinis sąlytis su vieno iš grupės narių Mstislavo Dobužinskio kūryba.

 

Aktyvi Dubeneckienės veikla baigėsi sulig Lietuvos nepriklausomybės netektimi. Politinio gyvenimo permainos, nepritekliai, radikalūs įprastos aplinkos pokyčiai atėmė stimulus kurti. Tuometines dailininkės nuotaikas perteikia jos dienoraštis. Jo puslapius persmelkia nusivylimas tikrove, praeities nostalgija, liūdesys dėl netekčių, grožio ilgesys ir galiausiai – kančia dėl slegiančios apatijos. Nykumos ir beprasmybės pojūtis dar labiau sustiprėjo po Petro Kalpoko mirties. Tas pasaulis, kurį Dubeneckienė suprato ir mylėjo, po karo išnyko kartu su jį kūrusiais žmonėmis. Skurdūs jo liudijimai sutelkti paskutinėje ekspozicijos salėje – muziejininkų instaliacijoje, atkuriančioje Dubeneckienės asmeninės erdvės kampelį su jos kambaryje stovėjusiais art deco baldais, ant tualetinio staliuko rūpestingai padėtais rausvais puantais, kostiuminėmis fotografijomis ir bičiulės bei kolegės Barboros Didžiokienės paveikslais iš „ano“ Kauno, iš „anos“ epochos. Instaliacija, kuriai trūksta stebuklingo teatrinio apšvietimo, bronzos dažus paverčiančio aukso pudra, graudi savo skurdumu, bet kartu jai pakanka įtaigos nuskraidinti lankytojo mintis į tuos laikus, kurie subūrė į Kauną margą įvairiataučių ir įvairiakalbių talentų būrį, palikusį mums nuostabius savo audringos ir kūrybingos jaunystės liudijimus.

 

Paroda veikia iki spalio 26 d.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41,Vilnius)

Dirba antradienį-penktadienį 11–18 val., šeštadienį 11–16 val.


„7 meno dienos“ Nr.28 (996), 2012-07-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti