Kaip teigė parodos kuratorė Laura Grybkauskaitė, menininkę ji atrado netikėtai. Lietuvoje žinoma kaip žurnalistė, Simona Žemaitytė jau buvo pastebėta ir įvertinta tarptautinėje meno arenoje. Ji buvo apdovanota 15-oje Talino grafikos trienalėje, kurioje pasirodė su videokūriniu „Išėjimas“ („Exit“, 2011 m.). Šį darbą bus galima pamatyti birželio 5–23 d. Vilniaus grafikos meno galerijoje „Kairė–dešinė“ vyksiančioje parodoje „Sezonas“. Autorė yra įtraukta ir į „Kino pavasario“, Kauno kino festivalio bei kai kurių užsienyje vykstančių dokumentinio kino renginių programas. Šiuo metu S. Žemaitytė gyvena ir kuria Londone.

Pasakojimas „Apie grožį“ susideda iš trijų dalių. Pirmoje pateikiama Stambulo aktorės transseksualės Deniz išpažintis. Pasakodama apie save, ji aptaria savo moteriškumą ir jo priimtinumą visuomenėje. Matome „kitokio“ individo būseną mėginant pritapti. Kaip teigia S. Žemaitytė, „tai interviu su savuoju aš, tam tikra refleksija ar mažytis pokalbis su ego“. Antroje dalyje pasakojama istorija apie dvi moteris, atliekančias bausmę kalėjime. Nuteistosios mano, jog visai nesvarbu, kur esi, tol, kol esi moteris, būtinai turi rūpintis savo grožiu. Trečia dalis – apie kūno balzamavimą morge. Tai pasakojimas apie grožio procedūrą, kuri viešai neaptariama, su ja gyvam esant netenka susidurti. Išties drąsią temą S. Žemaitytė pateikia subtiliai – filmuojama atsargiai, parodoma ne daugiau, nei reikia. Pagarbos rimčiai riba nėra peržengta, miręs kūnas nufilmuotas estetiškai. Todėl galima susidaryti įspūdį, kad siekis brutaliai priblokšti ar šokiruoti čia nėra tikslas. Lakoniški filmavimo rakursai, kartais naudojami sulėtinti kadrai (slow motion efektas) sukuria keistą, netgi mistifikuotą nuotaiką. Pristatydama darbus S. Žemaitytė sakė, kad dėl perdėto grožio poreikio visame kame atsiranda nostalgija tikrovei. Sufabrikuotas grožis, kurį matome kiekvieną dieną – spaudoje, televizijoje, – sukuria tarsi kitą dimensiją, kur visi gražūs ir tvarkingi. Todėl Simona savo darbuose siekia parodyti tai, kas tikra ir nesumeluota.

Antras videodarbas „Portretai“ pasakoja apie Stambule esančio „Barun Yurt“ pensionato gyventojus. Garbaus amžiaus ir negalę turintys žmonės pasodinami prieš kamerą ir filmuojami. Vieni tiesiog spokso į objektyvą, kiti kažką veblena. Visuma paaiškėja vėliau. Pasirodo, šie žmonės yra žydai, o pensionatą griežtai prižiūri žydų bendruomenė. Pastatas aptvertas tvoromis ir neįsileidžia išorinio pasaulio, matyt, todėl, jog musulmoniškame mieste žydais geriausiai pasirūpinti gali tik patys žydai. Religiniuose skirtumuose užkoduota priešprieša, miesto specifika (kontekstas) paaiškina, kodėl pensionas toks uždaras. Paskui seka labai įdomi šio darbo dokumentacija, nes kūrinys buvo sukurtas konkrečiai vietai. S. Žemaitytė nufilmuotus pensionato gyventojų portretus rodė ant pensiono langų iš kambariuose pastatytų projektorių, taigi iš vidaus į išorę (projektas vadinosi „Inside Out“). Taip uždarą gyvenimą gyvenanti žydų bendruomenė bent trumpam buvo sujungta su ją supančia aplinka.

Apsilankius šioje parodoje mane apėmė nuojauta, jog šiuos vaizdus jau esu kažkur matęs: „Apie grožį“ priminė Eglės Rakauskaitės „Mano Amerika“ („My America“, 2003 m.), kuriame rodomas neįgalus kūnas ir tai, kaip menininkė jį slaugo: prausia, vysto, kerpa nagus ar plaukus. Tai kažkiek priminė kūno balzamavimo procedūrą, tačiau E. Rakauskaitės darbe labiau akcentuojama pati menininkė, emigracijos problematika. E. Rakauskaitės darbas „Kitas kvėpavimas“ („Another Breathing“, 2001–2003 m.) kaip ir „Portretai“ – interviu su senyvo amžiaus žmonėmis, kurie kalba apie senatvę, praradimus ir mirtį. Tenka pripažinti, kad kūriniuose nemažai analogijos. Tačiau panašumų turi tik vaizdai, o perteikiamos idėjos ir jų įgyvendinimo strategijos skiriasi iš esmės. S. Žemaitytė daug dėmesio skiria kadro estetikai, kruopščiai apgalvoja net smulkiausias detales. O tai rodo, jog autorei svarbi kino kalba.

Paroda veikė gegužės 17–23 d.

„7 meno dienos“ Nr.21 (989), 2012-05-25