Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 20 (988), 2012 gegužės 18 d. > Teatras > Jaunieji teatro kūrėjai apie save
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Jaunieji teatro kūrėjai apie save


Ketvirtasis jaunųjų teatro debiutų festivalis „Tylos!” Vilniaus Mažajame teatre


Rima Jūraitė

Share |
„Lisistratë“. V.Buivydės nuotr.
Pirmiausia „Tylos!“ – tai galimybė pamatyti ateinančios jaunųjų režisierių kartos darbus, stebėti pirmuosius aktorių žingsnius teatro scenoje: kartais jau kaip svarias paraiškas ateičiai, kartais – dar tik kaip aktorystės pradžiamokslį.

Festivalyje atvirai deklaruojamas pamatinis aktoriaus profesijos principas: kiekviename aktoriuje glūdinti amžino mokinio ir savarankiško kūrėjo dermė. Visi „Tylos!“ dalyviai šiandien – dar jų kursams vadovaujančių režisierių ir aktorių mokiniai, kai kurie jų festivalio metu pirmą kartą įžengę į tikrą teatro sceną. Todėl neišvengta baimių, jaudulio, tačiau kartu įrodyta, kad debiutanto nerimas gali tapti keliu į sėkmę. Tad šį kartą apie tuos, kurie festivalio komisijos (LMTA teatrologijos studentų) buvo pripažinti geriausiais, įdomiausiais, ryškiausiais.

 

Festivalį pradėjo jauniausi jo dalyviai – LMTA II kino aktorių kurso studentai (vadovai – Viktorija Kuodytė ir Jonas Vaitkus). Vadovaujami aktorių Adrijos Čepaitės ir Aldonos Vilutytės jie parengė „Rusų klasikų monologus“, kuriuos veikiau galima pavadinti ne spektakliu, o aktorių susitikimu su publika. Jie pakvietė žiūrovus susėsti kartu prie balta staltiese užtiesto vestuvių stalo ir prisiminti sudėtingus, bet kartu labai gyvus ir žmogiškus rusų literatūros klasikų (Fiodoro Dostojevskio, Michailo Bulgakovo, Nikolajaus Gogolio, Levo Tolstojaus) herojus.

 

Monologo forma, rodos, mažiausiai sceniškas žanras, leido skleistis aktorių individualiai saviraiškai – kiekvienas pats rinkosi herojų ir temą. Ir nors spektaklio-susitikimo forma išoriškai itin statiška, daugeliui tai nesukliudė sukurti personažus ir rusų klasikų žodžiais byloti apie savo – aktoriaus bei jauno žmogaus – problemas ir būsenas. Tad nieko keisto, kad monologuose daugiausia nuskambėjo minčių apie meilę: tai ir meilės prisipažinimai, ir meilė be atsako arba sulaukus ne tokio atsako, kokio tikėtasi. Vienam parūpo vedybos, kitam nuoskaudas sukėlė pavogti kaliošai.

 

Didžiausias iššūkis aktoriui čia buvo iki minimumo sumažėjęs fizinis atstumas tarp jo ir žiūrovo. Sakydami monologus aktoriai ne vien leidžia pasijusti jų svečiu, jie tarsi tvirtina: „Tu – vienas iš mūsų“. Tačiau sėdint su aktoriais prie akinančia prožektorių šviesa nutvieksto stalo kartais tampa sunku stebėti tuos, kurie sėdi atokiau: šviesa iškreipia matymą, o didesnis atstumas trukdo išgirsti esančius tolimame ilgo stalo gale. Juolab kad pats monologo žanras skatina aktorių žodžiu ir žvilgsniu megzti asmeninį kontaktą su žiūrovu. Galbūt todėl šiame spektaklyje daug atsitiktinumų, ir vieną vakarą pirmaisiais smuikais griežia vieni, o kitą – visai kiti. Tačiau nė kiek nemažiau įdomu stebėti ne tik kalbantįjį, bet ir kitus: kaip jie vienas kito klauso!

 

 

 

Festivalio monologų vakaras buvo sėkmingas Justei Zinkevičiūtei – ji pripažinta geriausia festivalio aktore už Natašos monologą iš F. Dostojevskio romano „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Tik per žingsnį nuo geriausio aktoriaus vardo liko Edgaras Bechteris – to vakaro Myškinas iš F. Dostojevskio „Idioto“. Šiems antrakursiams puikiai pavyko balso intonacijomis interpretuoti monologo tekstą, buvo justi jaunų žmonių būtinybė išsikalbėti savo kuriamų personažų žodžiais.

 

Festivalio programa atskleidė aktorių mokymosi raidą – nuo trumpų antrakursių parengtų rusų klasikų monologų iki IV vaidybos kurso studentų dviejų valandų trukmės spektaklio „Broliai Karamazovai“ pagal F. Dostojevskį (režisierė – Silva Krivickienė). Ketvirtakursių darbas apdovanotas kaip geriausias „Tylos!“ spektaklis, o Ivano vaidmens kūrėjas Vygandas Vadeiša – kaip ryškiausias festivalio aktorius. Ir antrakursių užduotis buvo kalbėti po vieną, o bakalauro studijų diplomantai spektaklyje džiugino ne tik individualiais aktoriniais darbais, bet ir itin sėkmingais duetais: gebėjimu atsiliepti į partnerio tariamus žodžius, reikiamą akimirką atsitraukti ir neužgožti kito. Būtent tokie tą vakarą buvo Lizos (Milda Noreikaitė) ir Aliošos (Pijus Ganusauskas) bei Ivano (V. Vadeiša) ir Smerdiakovo (Justas Valinskas) duetai.

 

Šiame spektaklyje aktoriai taip pat siekė griauti atskirtį tarp scenos ir žiūrovų salės, todėl vaidybos aikštele tapo ne tikra scena, bet ir Mažojo teatro fojė bei visa žiūrovų salė: savojo pasirodymo aktoriai laukdavo sėdėdami tarp publikos.

 

Džiugino puiki visų kurso aktorių dikcija, branda ir emocionalumas, leidęs pasinerti į dostojevskiškos minties gelmes. Šis talentingų aktorių kursas „Brolių Karamazovų“ spektakliu jau yra pasirengęs susitikti su žiūrovais nebe akademinėje aplinkoje, o profesionalaus teatro scenoje.

 

Už ansambliškumą komisija vienbalsiai pripažino geriausiu I vaidybos magistrantūros kurso studentų ansamblį „Degam“ (kurso vadovas – Juozas Javaitis), pristačiusį žaislų veiksmo trilerį „Pupi pipa pupi“ (režisierė – Eglė Mikulionytė). Fantazijos kupino pantomimos spektaklio aktoriai nuo pirmos akimirkos pasiūlė žiūrovams pasitelkti vaizduotę ir pasiduoti gestu, judesiu, tiksliais sinchronais pasakojamai istorijai. O ir jų istorija šiandien aktuali: apie Mažojo vadovaujamų senųjų tradicinių žaislų varžybas su Didžiojo suburtais naujais elektroniniais žaislais. Ir kaip jos tampa nebe žaidimu, o žiauria kova. Greitas tempas, judesio technika, lengvas humoras, valiūkiškumas ir ansamblio narių susiklausymas, leidžiantis jiems vaidinti „nata į natą“, sukuria labai gyvą, šiuolaikišką ir išjudinantį spektaklį.

 

Festivalio konkursinę programą užbaigė Vilniaus kolegijos III pramoginio scenos meno (miuziklo) kurso studentai (kurso vadovė – Eglė Gabrėnaitė). Jie vieninteliai festivalyje pristatė du spektaklius – aktoriaus Ramūno Cicėno režisuotą vien iš lietuvių liaudies dainų supintą „Lietuvišką istoriją“ ir muzikinį spektaklį „Lisistratė“ pagal to paties pavadinimo Aristofano komediją, už pastarąjį pelnė apdovanojimą nominacijoje „Žaidybiškiausias pasirodymas“. „Lietuviškoje istorijoje“ atsiskleidė šio kurso muzikalumas, balso tembrų įvairovė; lietuvių liaudies dainas jie atlieka taip, kaip jas jaučia ir supranta šiuolaikiniai jaunuoliai – nesendindami balsų, nemėgindami imituoti archajiško šios muzikos skambesio ir labai sėkmingai išvengdami pseudoetnografinio ansamblio įvaizdžio. Tiesa, kartais trikdė pernelyg iliustratyvi vaidyba ir atrodė, kad spektaklyje užvis labiau jiems norisi dainuoti. „Lisistratėje“ intriguoja žanro transformacijos – antikinė komedija virto žaismingu muzikiniu spektakliu, kuriame vaidybos kur kas daugiau nei muzikos.

 

Visus festivalio dalyvius vienija tai, kad jauniausioji aktorių karta nori kalbėti savo balsu ir, žinoma, būti išgirsta žiūrovų. Nė kiek ne mažiau jiems bei jų kursų vadovams rūpi atrasti ir spektaklio formą –susitikti akis į akį su publika, griaunant scenos ir salės atskirtį. Kaip ir plėsti žanro ribas, aktualizuoti klasikinę medžiagą ir... žaisti, žaisti, žaisti.


„7 meno dienos“ Nr.20 (988), 2012-05-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti