Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 41 (963), 2011 lapkričio 18 d. > Dailė > Atminties dabartis
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Atminties dabartis


Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą" LDS Pamėnkalnio galerijoje


Laima Kreivytė

Share |
Kęstučio Grigaliūno instaliacija „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą" LDS Pamėnkalnio galerijoje. G.Jucevičiaus nuotr.
Kęstutis Grigaliūnas yra menininkas, kurio dirbtuvė jau ne vieni metai yra Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondai.

Pasakyti, kad jis eina ten kasdien „kaip į darbą" būtų netikslu - nes tai ir yra darbas, tik šio meninio tyrimo objektas peržengia archyvo sienas. Grigaliūnas nėra archyvaras ar specializuotų dokumentų vertėjas į masinę sąmonę. Net jei teisiškai būtų įmanoma tiesiog perkelti bylas iš archyvų į galeriją, pats veiksmas nepakankamai atskleistų tai, ką pamatai atėjęs į parodą. Tiksliau - ko nepamatai. Nes būtent nematomi komponentai sudaro didžiąją, sunkiąją, sudėtingų emocijų prisodrintą Grigaliūno instaliacijų dalį. Žiūrovas atsiduria ant pavojingai dreifuojančio ledkalnio -reikia ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir pamatyti ar bent nujausti milžinišką povandeninį masyvą.

LDS Pamėnkalnio galerijoje Kęstutis Grigaliūnas eksponuoja jau ketvirtą instaliaciją, išaugusią iš istorinių dokumentų - bylų, fotografijų ir už jų slypinčių išgyvenimų. Anksčiau skirtingose erdvėse (ŠMC, „Kairės-dešinės" galerijoje) matėme parodas „Apie MEILĘ", „Mirties dienoraščiai" ir „1941". Man imponuoja santūri, sąmoningai neemocinga autoriaus kalbėsena. Parodos „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą" pristatyme lakoniškai skelbiama: „Instaliacija skiriama visų represuotų šeimų atminimui. Išeities tašku tapo generolo Stasio Raštikio šeimos tragedija. Ekspozicijoje kalbama apie Lietuvos kariuomenės kariškių (15 generolų, 102 pulkininkų, 62 majorų, 120 kapitonų, 452 leitenantų) ir jų šeimų likimus."

Visos Grigaliūno instaliacijos sudaro vieną laike ir erdvėje besitęsiantį ir vis daugiau jėgos įgaunantį patirties masyvą. Ši instaliacija nuo ankstesnių skiriasi didesniu dėmesiu nematomai dokumentų pusei. Instaliacijos struktūra ne tik išryškina baltas istorijos ir atminties dėmes, bet ir parodo, kad išnykę ar turėję išnykti gyvenimai niekur ne dingsta - tik pakeičia formą ar mediją. Pritemdytos galerijos patalpos primena žeminę ar rūsį, kuriame žiūrovas tampa ne tik stebėtoju, bet ir tarpininku, atminties saugotoju. Jis varto bylas (kaip tardytojas? auka? giminaičio likimą norintis sužinoti artimasis? smalsuolis?), stebi nuotraukas, bando susieti tai, kas iš esmės atskira, individualu - nes neįmanoma tiesiogiai patirti kito skausmo. Tačiau galima ieškoti paralelių savo ir kitų gyvenimuose - įsijaučiant ir kartu suvokiant savų išgyvenimų menkumą.

Galerijoje ant stalo guli albumas mediniais viršeliais. Šioje sunkioje knygoje šilkografijos technika atspaustos represuotų Lietuvos karininkų šeimos fotografijos. Jose matome pasitempusius žmones, įkūnijančius gyvenimo pilnatvę. Tačiau ji daug trapesnė, nei kas nors galėjo numatyti - istorijos krumpliaraščiai šeimyninę idilę sumalė į šukes. Ant vienos galerijos sienos - karininkų žmonų fotografijos. Ant kitos - jų vaikų. O vidury nėra jungiančios grandies. Vietoj vyrų ir tėvų atvaiz dų - nespalvotos degančių žvakių nuotraukos. Kariškių biografijos sudėtos į bylas, kurias ir galime vartyti susėdę prie medinių stalų, po senais vienos lempos šviestuvais.

Aprašyti nematoma - ne lengviau, nei parodyti. Žiūrėdami į Lietuvos karininkų žmonų ir vaikų veidus bandome iš vieno kadro nuspėti visą gyvenimo filmą. Nors jo scenarijus protokoline kalba surašytas prie nuotraukos, svarbus ne siužetas, net ne tragiška baigtis ar bejėgiškas (nes nieko negalima pakeisti) neteisybės pojūtis, o virš jų pakibęs nežinojimo debesis. Jie šypsosi, nes nežino, kas laukia? Dar daugiau nesišypso, nes tuomet žmogaus orumas reiškė daugiau, nei noras patikti. Dar neišmokti „fotogeniški" judesiai, ir nėra to makabriško jausmo, kaip žiūrint į sušaudyti pasmerktų Budapešto žydų fotografijas - nes už akimirkos jų nebebus, bet čia, išrikiuoti prie Dunojaus, jie nevalingai šypsosi, lyg bandydami permaldauti neišvengiamą lemtį. Tai, ką bandome įžvelgti pro nevienodos kokybės - pageltusius, apibraižytus ir puikiai išliku sius - atvaizdus, yra patirtis. Laukimo, nežinios, baimės, akimirksniu prabėgusio laiko patirtis. Portretai neatsako į klausimą, kaip šie žmonės ištvėrė, kaip gyveno su savo gėla. Ar ji silpnėjo, ar augo, ar dusino priepuoliais? Veidų daug, jie lyg spiečius nutūpia ant baltos galerijos sienos dar kartą patvirtindami gyvenimo pranašumą prieš meną.

Bet kam iš viso reikia galerijos, kodėl istorija ir atmintis atsiduria tokioje neapibrėžtoje erdvėje, kuri po Duchampo gali legitimuoti bet ką? Kurioje net rimčiausi dalykai gali tapti dviprasmiški (ir beprasmiški), kur tikimės intelektualių, estetinių, provokuojančių, netikėtų patirčių? Būtent dėl galerinės erdvės imlumo ir verta stengtis - išskleisti tas pauzes ir nutylėjimus, atidengti laiko nuošliaužas sluoksnis po sluoksnio. Laikas čia svarbiausias veikėjas. Šioje laiko laboratorijoje kiekvienas gali patirti istorinio, konkrečiais įvykiais matuojamo laiko transformacijas į mitologinį - nuolat pasikartojantį, niekada nesibaigiantį. Įžengi į galeriją iš dabarties, imi bylą ir keliauji į karo metus ar pokarį. Keli lakoniški sakiniai, apklausos protokolas, fotografija - ir „nuosprendis įvykdytas". Tačiau žmogus iš fotografijos vis dar žiūri tau į akis - akių kontaktas visada dabartinis. Ir tada filmas pradeda suktis atvirkščiai. Iš dabarties bandai išgliaudyti istorijos transformacijų paliestas biografijas. Į bendros patirties laiką įskaičiuojama ne tik gyvenimo trukmė, laikas, praleistas žiūrint ir skaitant, bet ir įsivaizduojamas tardymų, kankinimų, laukimo laikas bei menininko laikas archyve fotografuojant, rašant, spaudžiant šilkografiją. Laikas kaupiant, rūšiuojant, apmąstant, dėliojant biografijų fragmentus. Prisiminimo ir jo atkūrimo trukmė. Toks laiko tankis sunkiai įsivaizduojamas kokioje nors kitoje erdvėje ar situacijoje. Abstrakčią istoriją galima sutalpinti į plokštumą, bet joje niekaip neišsiteks su kiekvienu žiūrovu didėjanti patirčių suma.

Ką reiškia tyrinėti atmintį - juk ją nuolat perrašome iš dabarties perspektyvos? Grigaliūnas ne šiaip tiria, o sudabartina istoriją, paverčia ją gyvu procesu: perfotografuoja kiekvieną nuotrauką, atspaudžia šilkografijos technika, užrašo pieštuku žmogaus biografiją, surengia parodą, išleidžia knygą. Kiekviena nauja paroda dar sustiprina čia ir dabar vykstančio proceso įspūdį. Blogiausia, kas gali nutikti, tai ne skausmingas praeities įvykių išgyvenimas, o atminties praradimas. Tačiau trauminės patirtys - trėmimai, kankinimai, žudymai - nėra lengvai kontempliuojami, juos paprasčiau paslėpti po brangiais paminklais, kurie ne primena, o padeda užmiršti. Grigaliūnas nepadeda. Jis surengia žiūrovo ir kiekvieno nužudyto, nukankinto, ištremto žmogaus akistatą. Man iki šiol atrodo, kad atsivežti į Venecijos bienalę savo mirusiuosius - ne archyvo metaforą, o tikrus gyvenimus - yra daug prasmingiau už menamą „valstybės kaip kuratoriaus" pasistaipymą už baltos užuolaidos. Niekas už tai, žinoma, neduotų jokių diplomų - bet ką reiškia tie konjunktūriniai paminėjimai prieš tikros biografijos puslapį? Stipriausi dalykai atsitinka neprognozuojant, ir jų poveikis būna neišmatuojamas. Kaip tas Islandijos ugnikalnio išsiveržimas, nutupdęs visos Europos lėktuvus.

O svarbiausia, kad tai - nesibaigiantis projektas. Kad kiekviena pražuvusi biografija gali būti prikelta kaip nutylėtas žodis ar nublukęs atvaizdas, įkūnijantis tikrą patirtį. Toks Grigaliūno darbas su archyvu primena Freudo darbą su pasąmone, tas darbas, pasak Kristevos, „paprasčiausiai reiškia psichoanalizės galimybę pasiekti archaiką: išversti į kitą pusę sąmoningąją prasmę" (Julia Kristeva, „Maišto prasmė ir beprasmybė"). Todėl neutralaus Hado keltininko Charono vaidmenį įkūnijančio Grigaliūno instaliacijos yra daug revoliucingesnės, nei norėtume matyti.

Paroda veikia iki lapkričio 26 d.
Galerija dirba antradienį-penktadienį 10-18 val., šeštadienį 10-16 val.



„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

dar objektyviau, 2011-11-27 15:43

tikrai verta nac premijos ir pasakyciau daugiau: vertas venecijos liuto, berlyno meskos, amerikonisko oskaro, ir tarpgalaktinio ordino uz nuopelnus zemes gyventojams.

objektyviai, 2011-11-25 17:16

Kęstutis Grigaliūnas vertas Nacionalinės premijos, ir ne tik už šią instaliaciją. Jei kas nors ir kuria rimtą, ne konjunktūrinį ir ne oficiozinį projektą, tai būtent šis menininkas.

tikrai, 2011-11-25 12:36

na taip, dailininkas akivaizdziai taiko i kokia premija, net nacionaline. slykstu

tik paminklas, 2011-11-25 10:57

cia tiks tik paminklas dailininkui

nuomone, 2011-11-25 09:24

premija per mazai - cia ne tik menas, bet rimciausi istorijos tyrimai. turetu skirt uz tokia veikla stipendija iki gyvos galvos

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti