Apie ką. Apie tai, kaip Pieteris Bruegelis kuria paveikslą „Kelias į Kalvariją“. Apie tai, kaip dailininkas įžvelgė XVI a. ispanų okupuotos Flandrijos ir Kristaus kančios paraleles. Režisierius Lechas Majewskis pakvietė žiūrovus į paveikslo vidų – Bruegelio pasaulį, susipažinti su dailininko personažais ir jų priešistorėmis. Majewskis nesitenkino materialiosios epochos pusės rekonstrukcija, jis atskleidė filme ir anų laikų žmogui būdingą pasaulėjautą. Režisierius teigia, kad svarbiausia Bruegelio pamoka yra ta, jog paveiksluose dailininkas visada paslepia pagrindinę temą ir herojų, bet „apnuogina dabarties akimirkos bejėgiškumą“.

Kas. Lechas Majewskis – kino režisierius, dailininkas, rašytojas, jis stato operas (Lietuvoje – „Karmen“) ir kuria instaliacijas. Majewskis nuolat eksperimentuoja ties įvairių menų riba – „Vojačeko“ herojus buvo „prakeiktas“ lenkų poetas Rafałas Wojaczekas, „Angeluso“ – Silezijoje XX a. pradžioje veikusi okultistų grupė.

Kodėl. Vienas originaliausių pastarųjų metų kino eksperimentų. Specialiai filmui buvo sukurta 500 kostiumų, atkurtos net autentiškos epochos audinių spalvos ir jų dažai.

Kam. Dailės entuziastams, Bruegelio gerbėjams, besidomintiems, kaip galima išnaudoti naujausias kino technologijas, Luvro ir kitų garsiųjų muziejų, kur buvo rodomas „Mėnulis ir kryžius“, lankytojams.

2. „Juodasis ketvirtadienis. Janekas Višnevskis krito“ („Czarny czwartek. Janek Wiśniewski padł“, 2011)

Apie ką. Apie 1970 m. gruodžio 17 d. įvykius Gdynėje, kai valdžia žiauriai numalšino darbininkų demonstracijas, kurias sukėlė nepasitenkinimas išaugusiomis maisto kainomis. Filmo herojai – paprasta šeima. Jos vyras ir tėvas Brunonas Drywa – vienas iš milicininkų nušautų 18 žuvusiųjų, kurie buvo palaidoti slapta, naktį, stebint saugumui.

Kas. Janekas Višnevskis nėra istorinė asmenybė. Populiarios baladės autorius nežinojo žuvusiojo Zbigniewo Godlewskio, kurio kūną nešė Gdynės gatvėmis, pavardės, ir pavadino jį Janeku Višnevskiu. Filme šis gruodžio 17-osios epizodas rekonstruotas istoriškai tiksliai.

Kodėl. Režisieriui Antoniui Krauzei pavyko išvengti patoso ir supaprastinimų, būdingų panašiems filmams. Pasakojimo autentiškumą pabrėžia ir pagrindiniai filmo herojai – kuklūs, visai nedidvyriški žmonės, ir meistriškas operatoriaus Jaceko Petryckio darbas.

Kam. Mėgstantiems istorines rekonstrukcijas. Besirengiantiems kurti filmus apie sausio 13-osios įvykius.

3. „Joana“ („Joanna“, 2010)

Apie ką. Kameriškas filmas apie jauną moterį Joaną, kuri karo metais priglaudžia žydę mergaitę. Joana nuo karo pat pradžios laukia žinutės iš dingusio vyro, ji jaučiasi vieniša, sutrikusi. Priversta rūpintis mergaite, Joana vėl atranda prisirišimą, meilę. Tačiau jos elgesys įtartinas ne tik naciams, bet ir lenkų pasipriešinimo dalyviams.

Kas. Vienas svarbiausių lenkų „moralinio nerimo kino“ kūrėjų („Baliaus tvarkytojas“, „Antstolis“) režisierių Feliksą Falką visada domino pasirinkimo problemos.

Kodėl. Joanos tragedijoje Falkas atveria naujus Holokausto temos aspektus – tradicinio patriotizmo ir krikščioniškų vertybių žlugimą. Joana pasielgia teisingai, bet sulaukia kaltinimų kolaboravimu su vokiečiais, jos išsižada net tėvai. Aktorė Urszula Grabowska pelnytai gavo svarbių apdovanojimų – psichologiškai tiksliai jos suvaidinta Joana atskleidžia herojės dvejones ir begalinę neviltį.

Kam. Norintiems patirti katarsį. Ieškantiems kine sudėtingų klausimų ir psichologizmo.

4. „Roželė“ („Różyczka“, 2010)

Apie ką. Apie universiteto sekretorę Kamilę, kurią jos meilužis saugumietis Romanas įkalba šnipinėti dėstytoją ir įtakingą rašytoją Janušą. Tapusi agente „Rožele“, Kamilė suartėja su pagyvenusiu rašytoju, išteka už jo, bet ir toliau rašo ataskaitas saugumui. Tačiau netikėtai ir jai, ir Romanui Kamilė pamilsta savo vyrą. Tai sukelia Romano pavydą. Situaciją dar labiau paaštrina 1968-aisiais valdančiųjų komunistų inicijuota antisemitinė kampanija, kurios auka taps ir Romanas.

Kas. Filmo pasirodymą Lenkijoje lydėjo skandalas: vieno iš Janušo prototipų – Vilniuje universitetą baigusio, tarpukariu Vilniaus radijuje ir spaudoje dirbusio, „Armija Krajowa“ gretose Vilnių vadavusio rašytojo Paweło Jasienicos duktė teisme reikalavo uždrausti jį rodyti.

Kodėl. Roberto Więckiewicziaus suvaidintas baisus ir savaip tragiškas Romanas – aukščiausio lygio kino aktorystė. Reta proga šių dienų kine pamatyti meistriškai sukurtą meilės trikampio istoriją, rutuliojamą epochos lūžių fone.

Kam. Ambicingo kino ir autentiškų istorijų gerbėjams. Besidomintiems totalitarizmų kasdienybe.

5. „Italiani“ („Gli Italiani“, 2011)

Apie ką. Apie jaunuolį, kuris Mussolini valdymo metais grįžta į gimtuosius namus. Tėvą nužudė motina ir jos meilužis – tėvo brolis. Po namus klaidžioja tėvo šmėkla, o jaunuolis vis labiau užsidaro savyje. Jis ieško nusikaltimo pėdsakų, įtaria motiną, su kuria vaikiną taip pat sieja keisti santykiai.

Kas. Laisva Hamleto parafrazė tiesiogiai susijusi su jaunuolį suvaidinusiu Krzysztofu Warlikowskiu – dabar didžiausia pasaulyje ir namuose pripažinta lenkų teatro režisūros žvaigžde. 1999 m. jis nustebino „Hamleto“ pastatymu, kurio atgarsiai matyti ir filme.

Kodėl. Režisierius Łukaszas Barczykas nutolo ir nuo lenkų kino tradicijų, ir nuo pasakojančio, kalbančio kino apskritai. Jis stengiasi peržengti šių dienų kino tabu, atsisako žodžių, materializuoja vaizdais prievartos, geismo, italų peizažo grožio ir muzikos prisodrintą filmo atmosferą, kupiną psichoanalitinių poteksčių. Filmas balansuoja tarp atviro teatrališkumo ir kičo, jame gausu nuorodų į Thomo Manno, Luchino Visconti, Piero Paolo Pasolini kūrybą.

Kam. Teatralams. Kitokio kino gerbėjams. Norintiems pamatyti Krzysztofo Warlikowskio striptizą. Estetams. Snobams.

6. „Erratum“ (2010)

Apie ką. Apie trisdešimtmetį, kuris grįžta į gimtąjį miestą ir kuriam tenka stoti akistaton su jaunystės svajonėmis ir išdavyste. Tapęs benamio mirties kaltininku, Michalas ima ieškoti jo tapatybės, artimųjų. Klaidžiodamas benamio praeities labirintais, Michalas vėl suartėja su savo tėvu. Benamio daiktai, sutikti žmonės, priklydęs šuo tampa svarbiais šio simboliško sugrįžimo į save ženklais.

Kas. Marekas Lechkis yra ne tik režisierius, scenaristas ir prodiuseris, bet ir alternatyviosios muzikos kompozitorius bei atlikėjas.

Kodėl. Režisieriui pavyko suderinti gana dekoratyvų filmo vizualumą, psichologizmą ir netikėtus personažus.

Kam. Psichologinių dramų gerbėjams. Tikintiems, kad klaidas galima ištaisyti.

7. „Venecija“ („Wenecja“, 2010)

Apie ką. Apie dešimtmetį berniuką Mareką, kuris 1939-ųjų vasarą, užuot vykęs į tėvų seniai pažadėtą kelionę Venecijon, atsiduria tetos dvare, kažkur Lenkijos pakraštyje. Artėjančio karo nuojauta atveja į šeimos namus dalį didelės šeimos – motiną, tris jos dukteris, jų vaikus. Nuo karo nepavyks pasislėpti niekam, jis privers anksti subręsti, patirti pralaimėjimo ir Holokausto siaubą. Bet apleistų rūmų rūsyje ištryškusį mineralinio vandens šaltinį Marekas pavers savąja Venecija.

Kas. Vaiko fantazijos triumfas karo siaubiamame uždarame pasaulėlyje – dėkinga tema režisieriui Janui Jakubui Kolskiui, nuosekliai diegiančiam lenkų kine magiškojo realizmo dvasią. Poetiniuose Kolskio filmuose („Jančio vandenis“, „Grojantis lėkštėmis“, „Jasminum“ ir kt.) atsiveria folkloro, magiškų tikėjimų ir paprastų stebuklų paveikta kasdienybė.

Kam. Poetinio kino ir Jano Jakubo Kolskio, filmų apie pakraščius gerbėjams.

8. „Katinų Motina Teresė“ („Matka Teresa od kotów“, 2010)

Apie ką. Apie du brolius, nužudžiusius motiną. Apie absoliutų blogį, tūnantį viename iš jų. Apie yrančią šeimą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo normali.

Kas. Sukurtas pagal autentišką, žiniasklaidos plačiai aptarinėtą įvykį, teatralo Paweło Salos kino debiutas sulaukė palankių vertinimų. Režisierius nekuria detektyvinės istorijos. Jis stebi, kaip šeimoje įsigali susvetimėjimas. Veiksmas sukasi atgal – nuo tos akimirkos, kai broliai atsiduria policijos mašinoje, grįžtama atgal į laiką, kai motina dar buvo gyva.

Kodėl. Filmas nedidaktiškas, todėl atrodo neįprastas. Neįprastas ir blogis, kurį įkūnija meistriškai jauno aktoriaus Mateuszo Kościuszkiewicziaus („Viskas, ką myliu“) suvaidintas vyresnysis sūnus.

Kam. Psichologinių dramų mėgėjams. Mąstantiems apie blogį.

9. „Pinklės“ („Uwikłanie“, 2011)

Apie ką. Apie žavią prokurorę, tiriančią keistą žmogžudystę. Apie jos romaną su tą pačią žmogžudystę tiriančiu detektyvu. Apie buvusius saugumo pareigūnus ir agentus, kurie iki šiol siekia valdyti Lenkiją, regzdami nematomus intrigų tinklus ir manipuliuodami informacija.

Kas. Žmogžudystė įvyksta per grupinę psichoterapiją. Terapeutas naudoja Berto Hellingerio šeimų gydymo metodą, kuris vertinamas kontroversiškai ir ne vienoje šalyje yra oficialiai uždraustas.

Kodėl. Režisierius Jacekas Bromskis – tikras pramoginio kino meistras. Jam pavyko sukurti iki paskutinės minutės auginantį įtampą detektyvą ir suburti puikų aktorių ansamblį – filme vaidina Maja Ostaszewska, Marekas Bukowskis, Danuta Stenka, Olgierdas Lukaszewiczius, Krzysztofas Stroińskis, Krzysztofas Pieczyńskis, Andrzejus Sewerynas, epizodinį prokurorės tėvo vaidmenį sukūrė šį antradienį Anapilin išėjęs žymus režisierius Januszas Morgensternas.

Kam. Detektyvų mylėtojams. Įsimylėjusiems Krokuvą. Sąmokslų teorijų gerbėjams.

10. „Trys minutės. 21:57“ („Trzy minuty. 21:57“, 2010).

Apie ką. Su keturių novelių personažais – alkoholiku kino režisieriumi, paralyžiuotu dailininku, likimo persekiojamu vienišu tėvu ir desperatišku jaunuoliu – susipažįstame skaudžią jų gyvenimo valandą. Personažus supantis pasaulis yra siaubingas, žiaurus ir ciniškas. Bet, pasirodo, ir jame yra vietos ne tik atsitiktinumams, bet ir stebuklams.

Kas. 10-ajame dešimtmetyje režisierius Maciejus Ślesickis sukūrė filmus „Tėtis“ ir „Sara“, juose vaidino aktorius Bogusławas Linda, tapęs vyriškumo etalonu. Naujojo filmo veiksmo laiką režisierius susiejo su konkrečiu istoriniu įvykiu – popiežiaus Jono Pauliaus II mirtimi.

Kodėl. Įdomus bandymas „moralinio nerimo kino“ problematiką perkelti į naujųjų laikų realijas, sujungti komercinį ir filosofuojantį kiną.

Kam. Bogusławo Lindos gerbėjams. Tikintiems, kad žmonių likimai tarpusavyje susiję.

11. „Janosikas. Tikra istorija“ („Janosik. Prawdziwa historia“, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, 2009).

Apie ką. Apie garsiausią Tatrų plėšiką, „svieto lygintoją“, kuris dar būdamas gyvas tapo legenda. Apie jo meilę gražuolei ir artimiausių draugų išdavystę.

Kas. Filmas nustebins Agnieszkos Holland gerbėjus, nors ir ji, ir jos duktė Kasia Adamik tvirtino siekusios rekonstruoti epochą ir atskleisti vienos spalvingiausių Vidurio Europos legendų ištakas.

Kodėl. Filme keistai susipynė išnykusios kultūros rekonstrukcija, sakmės konvencionalumas ir istorinio kostiuminio filmo atributai.

Kam. Laukiantiems „Tado Blindos“ premjeros. Besižavintiems ukrainiečių poetiniu.

12. „Benekas“ („Benek“, Lenkija, Austrija, 2007).

Apie ką. Apie buvusį kalnakasį Beneką, kuris tapo bedarbiu restruktūrizuojant Silezijos kalnakasybos įmones. Benekas tiki, kad gauta kompensacija – pirmas žingsnis į naują, savarankišką gyvenimą. Jis nusiperka butą, bet greitai pasijunta niekam nereikalingas.

Kas. Režisierius Robertas Glińskis – garsaus filmo „Sveika, Tereska“ autorius – vėl sugrįžo prie paradokumentinio stiliaus ir gyvenimo paraštėse atsidūrusių personažų.

Kodėl. „Mažųjų žmonių“ dramos, jų kasdienybė vis rečiau pasirodo šių dienų kine be „privalomų“ atributų – prievartos ir bjaurasties.

Kam. Socialiai angažuoto, optimistiško kino mėgėjams. Roberto Glińskio kūrybos gerbėjams.

13. „Egzaminas“ („Mała matura. 1947“, 2010).

Apie ką. Apie gimnazistą Liudviką, kuris pirmaisiais pokario metais kartu su tėvais iš Lvovo persikelia į Krokuvą. Nauji draugai, keistuoliai mokytojai, pirmieji erotiniai susižavėjimai ir nenumaldomai šalyje įsigalinti totalitarizmo atmosfera – sudėtiniai šios patriotiškai nusiteikusio jaunuolio jausmų ugdymo dramos elementai.

Kas. Iš Lvovo kilęs vyresniosios kartos režisierius Januszas Majewskis sukūrė du filmus, tiesiogiai susijusius su Lietuva – „Epitafiją Barborai Radvilaitei“ ir „Lokį“ (pagal Prosperą Merimee).

Kodėl. Pokaris šių dienų kine vis dažniau tampa pretekstu apmąstyti anksčiau dažnai nutylėtus klausimus apie nematomus karo padarinius – prisitaikymą, konformizmą.

Kam. Tradicinių kino pasakojimų mėgėjams.

14. „Sparnuotos kiaulės“ („Skrzydlate świnie“, 2010).

Apie ką. Apie provincijos jaunuolį, kuris yra prisiekęs futbolo sirgalius. Oskaras niekaip negali subręsti, nuspręsti, kas jam svarbu gyvenime. Sulaukęs turtuolio pasiūlymo vadovauti jo įsigytos komandos sirgaliams, Oskaras gaus kelias svarbias gyvenimo pamokas.

Kas. Oskarą suvaidinęs Pawełas Małaszyńskis – vienas populiariausių lenkų jaunosios kartos aktorių.

Kam. Sirgaliams. Komiškų dramų apie provincijos gyvenimą mėgėjams.

„7 meno dienos“ Nr.31 (953), 2011-09-09