Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kaip netapti vidutinybe


„ARTscape“. Švedija


Santa Lingevičiūtė

Share |
„Sudie, Falkenbergai“
„ARTscape“ projektui bendradarbiaujant su Švedijos kino institutu, rugsėjo 9–13 d. pristatyti penki klasikiniai ir šių dienų kūrėjų vaidybiniai filmai.

Kaip ir visada, filmai rodomi „Skalvijos“ kino centre, nemokamai. Prieš pirmąjį seansą rugsėjo 9 d. 17 val. švedų kiną žiūrovams pristatė Švedijos kino instituto atstovas Janas Göransonas.

 

Programą pradėjo Roy’aus Anderssono melodrama „Švediška meilės istorija“ (1970). Nors režisierius laikomas vienu žymiausių Švedijos kūrėjų, per visą savo karjerą jis sukūrė keturis pilnametražius vaidybinius filmus. „Švediška meilės istorija“ – Anderssono debiutas, gavęs net kelis Berlinalės apdovanojimus. Filme pasakojama apie penkiolikmečio vaikino ir keturiolikmetės merginos meilę, ji supriešinama su dekadentišku suaugusiųjų pasauliu. Režisierius kuria nekaltų ir naivių jaunuolių, kurių dar nepasiglemžė brandžių vidutinybių gyvenimas, portretus. Tačiau Anderssonas perdėm nesupaprastina ir nesukarikatūrina suaugusiųjų – kiekvienas jų išgyvena asmeninę tragediją ir suteikia jaunuoliams vilties, kad jų gyvenimas nebūtinai turi baigtis taip pat. Kiekvienas gali rinktis.

 

Kitas programos filmas – Vilgoto Sjömano „Man smalsu – geltona“ (1967). 1968-aisiais jis buvo uždraustas JAV dėl neva per drastiškų sekso scenų. Tačiau filmas ne tik apie seksualumą ir 7-ojo dešimtmečio seksualinę revoliuciją. Tai labiau kapitalizmo kritika. Kurdamas tuometinės Švedijos portretą, režisierius pasitelkė dokumentinį stilių. Pasakojama jaunos merginos Lenos istorija. Ji smalsi, ieško savęs, maištauja, nori suvokti socialinę ir politinę savo šalies situaciją.

 

Kiti trys filmai – jaunosios kartos režisierių. Su Tomu Alfredsonu Lietuvos žiūrovai jau galėjo susipažinti pažiūrėję filmą „Įsileisk mane“. Režisierius savo šalyje išpopuliarėjo kartu su draugais įkūręs komikų grupę „Killingganget“, vėliau jie ėmė kurti ir televizijos filmus. Šįkart bus parodytas debiutinis Alfredsono filmas „Keturi rudos atspalviai“ (2003), kurio juodas humoras primins Ulricho Seidlio kiną. Filmo pavadinimas – aliuzija į Švedijos vėliavą, kurios mėlyna spalva padalinta į keturias dalis, tik režisieriaus perdažoma rudai. Pasakojamos keturios istorijos, švedų kultūrinės ypatybės narstomos lyg po didinamuoju stiklu. Pirmoji istorija nukelia į turtingo tėvo laidotuves. Susirinkus visai šeimai pamažu paaiškėja, kad vaikai turėjo priežasčių nekęsti savo velionio tėvo. Kitos novelės herojus – gyvūnų krematoriumo darbuotojas. Jis įsivaizduoja, kad yra sukūręs puikią šeimą bei griebiasi keistų būdų uždaram ir sudėtingo charakterio sūnui padrąsinti. Trečioji istorija nukels į Švedijos vakarų pakrantę ir supažindins su vieno viešbučio peripetijomis. Ketvirtos istorijos herojai suburia maisto gaminimo grupę ir renkasi kartą per savaitę, bet jie kalbasi visai ne apie maistą.

 

Režisieriaus Fredriko Edfeldto filmas „Mergaitė“ (2009) švedų kritikų buvo vadinamas geriausiu 2009 m. Švedijos filmu. Filmas neseniai buvo „Skalvijos“ repertuare, dabar bus proga pamatyti jį nemokamai. Veiksmas nukelia į Švedijos provinciją. Čia gyvena Mergaitė, kurios tėvai iškeliauja į Afriką, į humanitarinę misiją, ir palieka jauniausią atžalą nerūpestingai tetai. Mergaitė greitai pavargsta nuo nuolatinių tetos vakarėlių ir jos rytinių pagirių. Jai palengvėja, kai teta su vaikinu išvyksta. Pagrindinė herojė rami ir mėgsta stebėti aplinką. Nors netoliese gyvena draugai, ji greitai apsipranta su vienatve ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio.

 

Programą užbaigs Jesperio Ganslandto debiutas „Sudie, Falkenbergai“ (2006). Filmo herojai – penki Falkenberge gyvenantys jaunuoliai. Draugai jau įžengė į brandos amžių, atėjo laikas palikti gimtąjį miestelį, tačiau visi bando to išvengti ir gyvena praeitimi. Holgeris ir Davidas nė negalvoja palikti namų ir daugiausiai laiko leidžia vaikštinėdami miškuose bei kalbėdami apie vaikystę. Holgerio brolis Jonas depresuoja, Jorgenas kuria planus, kaip užsidirbti, o vienišius Jesperis vis grįžta į gimtąjį miestelį aplankyt savo ligoto tėvo, tačiau iš tiesų su juo nebendrauja. Filmo idėja kilo režisieriui ir jo draugams filmuojant vienas kito gyvenimus, beje, visi draugai ir įkūnija pagrindinius personažus.


„7 meno dienos“ Nr.31 (953), 2011-09-09

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti