Kaip atsidūrėte Sankt Peterburge?

Jaakko Edvinas Kiljunen: Man ilgai teko dirbti su mėgėjais, vėliau pasitaikė keli įdomūs režisieriai, vienas iš jų man ir pasiūlė šią mokyklą Rusijoje. Suomijoje vis dėlto esame arčiau Europos ir, žinoma, Amerikos kultūros, taigi buvo įdomu susipažinti su čia pat gyvenančia tauta, jos kultūra, išmokti kalbą. Būdami geografiškai labai arti, mažai ką žinome vieni apie kitus, tai, be profesinių rekomendacijų, man pasirodė įdomus iššūkis.

Antonio Villani: Mano istorija labai panaši. Tik pirmiausia labai norėjau išvažiuoti iš Italijos. Menas ten yra atsidūręs labai prastoje situacijoje tiek kūrybine, tiek galimybės gauti darbo prasme. Turi susirasti pažįstamų, kažkam gerintis. Žodžiu, dirbti esi priimamas ne todėl, kad kažką moki, o todėl, kad kažką pažįsti ar gali susimokėti. Tai matydamas supratau, kad turiu išvažiuoti bent norėdamas įsitikinti, ar tikrai Italijoje yra taip blogai, ar man tik taip atrodo. Be to, man regis, Italijos teatre svarbiausia gėrėtis savimi, o ne dvasiškai bendrauti su žiūrovu, trūksta pagarbos jam. Ieškojau mokyklų, galima sakyti, po visą pasaulį ir, matyt, likimas lėmė atsidurti Peterburge. Dar dabar pajuokauju paklaustas, kodėl pasirinkau ne Maskvą, – atsakau, kad čia esu arčiau vandens, jaučiuosi kaip namie.

Ar Suomijos teatras kitoks?

J. E. K.: Suomijos teatre yra kur kas daugiau improvizacijos, iš esmės viskas tik ja ir grindžiama. Rusijoje pirmiausia mokoma sistemos, profesijos pagrindų ir tik tuomet duodama šiek tiek laisvės, Suomijoje – atvirkščiai, pirmiausia turi išsilaisvinti, o tuomet įgyti techninių įgūdžių. Todėl labai ryškiai matyti, kur dirbama neatsikračius baimės, streso, stengiantis išsilaisvinti, o kur leidžiama laisvai bandyti ir atrasti pačiam, žaisti. Kitas skirtumas – studentų skaičius grupėjė. Čia rusų mokykla kiek pralaimi, nes grupėje gausus būrys studentų. Suomijoje jų perpus mažiau, taip kiekvienas gali gauti daugiau individualių pastabų, dėmesio.

Žinoma, labai jaučiamas tam tikras Rytų Europos bruožas – griežtas, beveik autoritarinis dėstymas. Tačiau ne blogąja prasme. Čia tavo dėstytojas yra autoritetas, kuris puikiai žino dėstomą medžiagą ir dirba su ja jau labai seniai, savo dalyką jis tikrai išmano, galima juo šimtu procentų pasikliauti. Visus studijų metus tavo dėstytojas yra tas pats, jis tampa tavo vedliu, o Suomijoje dėstytojai keičiasi kas dvi savaites. Mūsų mokymo programa sudaryta iš daugelio dirbtuvių, kas porą savaičių susipažįsti su vis nauja technika. Rusijoje visi dėstytojai vis vien diegia daugmaž panašų mąstymą.

Aišku, Rusijos mokykla labiau klasikinė, kaip ir didžioji teatro dalis. Labiau akcentuojama kalba, tekstas, mažiau – judesys. Pavyzdžiui, tai, ką daro Jonas Vaitkus, jau yra kitoks teatro modelis. Nors kai kuriems aktoriams spektaklyje vis vien svarbesnė kalba. Taip pat supratau, jog tai, kaip mokomasi vaidinti Rusijoje, yra kur kas arčiau kino vaidybos. Vidinės slinktys, smulkmenos, maži judesiai kartais vos matomi. Svarbu ne ekspresija, o tai, ką ir kaip tu galvoji.

Kas judu suvedė su režisieriumi Jonu Vaitkumi?

A. V.: Manau, visuomet suveda likimas. Baigdamas studijas pradėjau siuntinėti laiškus įvairiems režisieriams. Vaitkus buvo vienas iš jų ir man atsakė. Pakalbėjom, jog jam reikės italo (tiek mokiausi tam, kad vaidinčiau italą!), kai situacija jau tapo aiškesnė, susiskambinome, ir štai...

J. E. K.: O mano mama gyvena Vilniuje, prie pat Rusų dramos teatro. Ji turėjo kelias į rusų kalbą išverstas šiuolaikinių suomių pjeses ir nusprendė jas pasiūlyti teatrui. Pradėjusi kalbėtis su Vaitkumi, išsiaiškino, jog jis taip pat studijavo Peterburge, ir prasitarė, jog turi sūnų aktorių. Režisierius paprašė, kad atvažiavęs į Vilnių jam paskambinčiau. Taip viskas ir prasidėjo. Iš tokių lengvai priimtų sprendimų supratau, kad Vaitkus yra atviras naujiems ryšiams, pokyčiams, bendradarbiavimui.

A. V.: Bet kita vertus, tokie pokyčiai, skirtingų kultūrų suvedimas į bendrą erdvę vyksta jau seniai. Argi ne tai darė Peteris Brookas? Gaila, kad tai, kas atrasta, dažnai pamirštama.

Kaip jaučiatės Jono Vaitkaus spektaklyje ir simbolinėje Leonido Andrejevo pjesėje?

J. E. K.: Skaitydamas pjesę supratau ne visus žodžius, bet siužetą suvokiau. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl Vaitkus ėmėsi ją statyti, ji man pasirodė tokia tradicinė. Dabar, kai matau, kokiu fantastiniu karnavalu visa tai virto, suprantu, kad režisierius iš pat pradžių turėjo tokį sumanymą.

Buvo ir tam tikrų keblumų, tarkime, pastatymas užtruko, mes gyvename Vilniuje jau du su puse mėnesio. Bet tai suprantama – kiti spektaklyje vaidinantys aktoriai neturi tiek daug laiko repeticijoms, nes užimti kituose spektakliuose, pats Vaitkus irgi labai užsiėmęs. Kartais repeticijų metu atrodydavo, kad visiškai užstrigome. Vaitkus mėgsta, kai aktorius bendradarbiauja, kuria pats, bet kartais režisierius būna prastos nuotaikos, aktorius pavargęs nuo tos pačios ar pernelyg daug skirtingų medžiagų, ir dirbti tiesiog neįmanoma. Dėl to laikas išsitęsia. Be to, kartais sunku suprasti ir išgryninti visas režisieriui kilusias idėjas. Kažkuriuo metu turi užsikabinti, pajusti jo stilių ir tada vėl pasidaro įdomu.

Pavyzdžiui, mano personažas (jis lyg dvynys, kurį kuriame kartu su kitu aktoriumi) turėtų būti kažkoks mistiškas, sulėtintų judesių, mūsų kostiumai taip pat keisti, režisierius visuomet mūsų prašo kalbėti, lyg dainuotume. Mes suprantame, kad esame tarsi vizualioji spektaklio dalis, gyva dekoracija. Turime daug dirbti su kūnu, kas man yra labai įdomu.

A. V.: Aš labai pavydžiu tiems, kurie gali taip vaidinti. Mano nuomone, kelias į simbolizmą vis tiek veda per realizmą. Todėl aš vis vien keliu sau daug klausimų, keliauju į šį vaidmenį per save. Man nesuprantama, kaip aktorius gali tapti kažkuo šalia savęs, scenoje vis viena būsiu aš. Mano personažas yra italas žokėjus, sakoma, kad gražus. Vadinasi, aš turiu labai daug dirbti, paruošti kūną taip, kad jis taptų žokėjo kūnu. Ir dabar, patikėkit, apie arklius žinau viską! Ir mano personažas, – jis mąsto itališkai, netgi kaimiška tarme, tai taip pat labai veikia elgesį. Aš jau nebegaliu atsiriboti nuo išeitos mokyklos. Dėl to dabar aš ir ieškau tarpinio varianto tarp to, kaip dirba Vaitkus, ir savo mokyklos. Juk vis dėlto jei dirbtum tik pagal rusišką mokyklą, vargu ar galėtum suvaidinti Pirandello pjesę.

Ar teko matyti lietuvių teatro pavyzdžių? Koks jis jums pasirodė?

A. V.: Aš mačiau tik porą Nekrošiaus spektaklių. Sprendžiant pagal juos, galima pasakyti: simbolizmas. Tačiau tai nereiškia, kad jis manęs neveikia. Atsimenu, žiūrėjau jo „Hamletą“, o pats tuo metu ruošiau Klaudijaus vaidmenį, ir koks buvo Klaudijus Nekrošiaus spektaklyje! Žinoma, jo raiška labai skyrėsi nuo to, prie ko aš esu pratęs, tačiau man pasirodė, kad jos pagrindas yra ta pati mokykla. Galiu sėdėti keturias, penkias, šešias valandas ir man bus įdomu. Nes žmonės, esantys scenoje, spinduliuoja didžiulę energiją, ir aš jais tikiu.

J. E. K.: Nesu matęs daug lietuvių teatro, bet tam tikrą vaizdą susidariau. Antonio sakė – simbolizmas, pritariu, bet patikslinčiau, kad tai labiau fantastinis, vizualus teatras. Tarkime, Koršunovas man yra lyg koks pankas. Jis gali padaryti žiaurų, tamsų, drąsų spektaklį, nebūtinai kiekvieną kartą linksmą, juokinantį publiką. Ir kiekvieną kartą matai vaidinant labai gerus aktorius. Visų lietuvių aktorių darbuose, žinoma, jaučiama rusų mokyklos įtaka.

Dar esu matęs Cezario Graužinio, Eimunto Nekrošiaus, „Atviro rato“, „trupės liūdi“ spektaklių. Pastarosios jauni aktoriai mane labiau sužavėjo savo entuziazmu ir noru dirbti, kurti, net jei nėra tam sąlygų. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau – turite daug gerų skirtingo amžiaus režisierių.

Ačiū už pokalbį, sėkmės!

Kalbino Sigita Ivaškaitė  

„7 meno dienos“ Nr.16 (938), 2011-04-22