Jauni menininkai, rinkti vienai ar kitai šalies scenai, „netikėtai“ praranda savo pirminį tikslą ir išvydę jiems uždarytas valstybinių teatrų duris buriasi į judėjimus, vieni „liūdi“, kiti „neigia“ teatrą ir koncentruojasi ties „Menų spaustuve“, kur pradedančių kūrėjų populiacija didžiausia. Tad štai kaip pasidalijusios kūrybinės jėgos šiandien: senstantiems profesionalams – valstybinių teatrų šiltnamis, jaunimui – alternatyvi „Menų spaustuvės“ erdvė.

Tokiame dabartinio Lietuvos teatrinio gyvenimo kontekste naujas Jaunimo teatro spektaklis atrodė vadinti išskirtinis dar iki premjeros – čia su aktoriais ėmėsi dirbti jaunas, ką tik magistrantūros studijas Vsevolodovo Mejerholdo teatro centre Maskvoje baigęs režisierius Tomas Jašinskas, o siužetiniu pagrindu buvo pasirinkta ne taip jau dažna Lietuvos scenoje menininko gyvenimo istorija, – poeto Kazio Binkio biografija.

Taigi spektaklyje iš jaunosios kartos perspektyvos pateikiamas ne tik paties Kazio Binkio portretas, keturvėjininkų veikla bei gyvenimo būdas, bet ir tarpukario meto motyvai, stengiantis chrestomatinį kostiumuotą inteligentą priartinti prie nūdienos. Atmetus sentimentus ir į pagalbą pasitelkus ironiją, spektaklio kūrėjai tapatinasi su keturvėjininkais ir su sarkastiška šypsenėle žvelgia į jau pripažintus literatūros klasikus. Kaip žinia, tokie išsišokimai būdingi kiekvienam į kūrybinį gyvenimą ateinančiam jaunam žmogui ir galbūt kaip tik dėl to Jašinskui, kaip naujausios teatro kartos atstovui, šis vėjavaikiškas požiūris artimas. Tarkim, maišto ir dar nesukaustyto jaunystės polėkio kupina scena Lietuvos radijuje, tinkanti ir anuometiniam, ir šiam laikui, kur Binkis (Nerijus Gadliauskas) ir jo bendramintis (Lukas Petrauskas) pasirodo dūmindami suktines ir kontrastuodami su pabrėžtinai susikausčiusiu Igno Ciplijausko radijo vedėju.

Analizuojant pastatymą labiausiai norisi išskirti režisieriaus darbą su aktoriais, tiksliau, pagrindinio aktoriaus darbą, kuriuo ir remiasi visas spektaklis. Jašinskas visą dėmesį sutelkia į Kazio Binkio individualybę, kiti vaidinimo dalyviai sudaro tik foną šiam personažui atskleisti. Vienas labiausiai vykusių režisieriaus pasirinkimų, nulėmusių spektaklio gyvumą – patikėti pagrindinį vaidmenį Nerijui Gadliauskui. Dažniausiai šiam aktoriui tenka antraplaniai personažai, bet šįkart jis puikiai jautėsi spektaklį kaip į priekį vedantis asmuo ir nustebino natūralumu.

Aktorius kuria Kazį Binkį pasitelkdamas švelnų humorą, su meile žvelgdamas į savo kuriamą personažą. Paradoksalu, bet binkišką maišto pradą aktorius perteikia supriešindamas santūrią savo laikyseną su vėjavaikišku kuriamo personažo charakteriu. Režisierius spektaklio dramaturgiją kūrė per repeticijas atsižvelgdamas į aktorių pataisas. „Keturiais vėjais“ patvirtina tokio principo efektyvumą – aktoriaus ir jo tariamų žodžių santykis labai artimas, scenoje organiškai kaitaliojasi tiesioginė kalba ir eilėraščių deklamacijos.

Būsimąjį lietuvių literatūros elitą režisierius apgyvendina vos keliais daiktais apstatytoje scenoje – visą rekvizitą sudaro eilė kėdžių, stalas, vonelė (dailininkės Agnė Kupšytė, Lauryna Liepaitė). Netvarkingi drabužiai atspindi keturvėjininkų maištą prieš ligtolines meno doktrinas, kurias jie buvo pasirengę drąsiai griauti iškėlę naujosios literatūros, klaidžiojančios ekspresionizmo ir futurizmo keliais, lozungus.

Per Binkio gyvenimo istoriją žiūrovus vedantis Simono Storpirščio Pasakotojas jungia Jašinsko montažo principu dėliojamas scenas. Scenografijoje ir muzikiniame spektaklio fone palikta nemažai ironiškų aliuzijų į skirtingų epochų meno kūrinius, užuominų apie kūrybinę revoliuciją – romantizmo dailininko Eugene’o Delacroix paveikslo „Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“ parafrazės, „Marselietės“ motyvai, Franzo Schuberto vokalinio-instrumentinio ciklo „Gražioji malūnininkė“ ištrauka – daina „Kelionėn“.

Kaip antagonistas pagrindiniam spektaklio veikėjų būriui iš žiūrovų salės viduryje spektaklio pakyla Sauliaus Sipaičio Adomas Jakštas, atstovaujantis tai kartai, prieš kurią maištauja Binkis su savo bendraminčiais. Sipaičio veikėjas taip ir neįgavo ryškesnių bruožų, jam būdingos tik kelios užkietėjusio konservatoriaus, ikiketurvėjininkų literatūros garbintojo, savybės. Vienu necenzūriniu žodžiu keturvėjininkai sugeba priversti Jakštą nulipti nuo pjedestalo, kur jis egzaltuotai deklamuoja Maironio eiles.

Pajuokiantis, švelniai ironizuojantis, provokuojantis, kaip savo laiku ir keturvėjininkų judėjimas, spektaklis pabaigoje įgauna šviesaus tragizmo. Nebaigtos Binkio pjesės „Generalinė repeticija“ sceną režisierius vykusiai sugretina su paskutinėmis rašytojo gyvenimo akimirkomis.

Kazio keliavimas į dangų (nors vizualia prasme padirbėta gerai) buvo per daug ištęstas, pritempta ir paskutinė Sipaičio scena, kurios tikrai būtų galima atsisakyti, kad neišblėstų visą spektaklį apibendrinanti Kazio kelionė į dangų su neišblėstančia šypsena veide.

Režisūriniu požiūriu spektaklis kol kas nėra labai stiprus – tai veikiau tvarkingai išdėliotos scenos, kūrinys balansuoja tarp poezijos skaitymo ir vaidybinio spektaklio, kai kurie sprendimai gana tiesmuki. Vis dėlto, nors ir neprisodrintas gilių filosofinių ar bendražmogiškų minčių, spektaklis yra gyvas. Jašinskas veiksmui scenoje suteikė laisvą nesuvaržytą formą, leido aktoriams improvizuoti, tad jiems lengvai pavyko pajausti ir suvaldyti publiką, nuo pat spektaklio pradžios prikaustyti žiūrovų dėmesį.

Ankstesniame darbe – monospektaklyje pagal Gogolio „Pamišėlio užrašus“ – Jašinskas pernelyg užsižaidė režisūrinėmis ir scenografijos prasmėmis, kurių nepavyko perteikti nepakankamai įtaigiam aktoriui, pasimetusiam režisieriaus interpretacijų gausoje. Tai buvo labai tirštos ir sunkios faktūros spektaklis, pripildytas daugybe vienodos svarbos detalių, –rodos, Jašinskas norėjo realizuoti kiekvieną jam apysakos sukeltą mintį. „Keturiais vėjais“ – lengvesnis, dinamiškesnis vaidinimas, o tai lemia natūraliai vaidinantys aktoriai ir tikslesnė režisūra. Ryškesnius ir bendresnius Jašinsko stiliaus bei krypties bruožus nusakyti dar sunkoka, bet naujuoju spektakliu jis parodė pretenduojąs tapti perspektyviu jauniausios kartos režisieriumi.

Šis spektaklis – žavus priminimas, kad ir dabartiniai klasikai buvo visa neigiantys maištininkai. Norisi tikėtis, kad išimtinis dėmesys pradedančiam kūrėjui Jaunimo teatre taps nuolatinis. Juk jauniesiems naujai kalbėti apie jaunus – paprasčiausia. Tik duokite tribūną.

„7 meno dienos“ Nr.12 (934), 2011-03-25