Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 9 (931), 2011 kovo 04 d. > Dailė > Kaip jis mane...
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kaip jis mane...


Agnė Narušytė

Share |
Kai šitaip perrašiau Alfonso Andriuškevičiaus esė pavadinimą, supratau - kito jau nebus.

 

Kiek neramu, kad tame daugtaškyje nutykšta įtartina, mano ketinimams prieštaraujanti prasmė. Teisinuosi tuo, kad ir paties Andriuškevičiaus esė pavadinimas „Kaip jos mane...“ kreipia mintis nekultūrinių reikšmių link. Tačiau autorius jas nubraukia pirmuoju esė sakiniu: „Žinoma, kad knygos.“ Aš, deja, šitaip nusikratyti dviprasmybės negaliu. Kas iš to, jei pasakysiu: „Žinoma, kad Andriuškevičius“? Bus tik dar blogiau. Bet ką padarysi, nieko negaliu pakeisti - šiandien turiu pradėti kalbą nuo šito pavadinimo. Net ir girdėdama Umberto Eco perspėjimą, kad „pavadinimas, deja, jau yra interpretacijų raktas“. Belieka tikėtis, kad tekstas nepabėgs pro juo atrakintas duris...

 

Taigi - kaip jis mane? Šita įvardžių migla vis dėlto gana tiksliai nusako Andriuškevičiaus „Vėlyvųjų tekstų“ poveikį. Pirmiausia - rašymui. Kaip aš rašau? Jis tikriausiai sakytų - „kandies judesiais“, kaip rašo moterys. Tebūnie. Nesiginčysiu. Juk beveik visada pradedu be jokio plano, tikėdamasi, kad iki teksto pabaigos tikslas kaip nors paaiškės. Bet štai atsiverčiu bet kurią šios knygos esė ir matau, kaip jos autorius grakščiu judesiu pagauna mano kandį. Vienatvė? Jų yra dvi: „vienatvė, kurioje jautiesi vienišas, ir toji, kurioje - ne.“ Malonumas? Jis, pasirodo, gali būti svaiginantis ir blaivąs, o pastarasis ypač geras tuo, kad padeda sutraukti per daug išsikerojusį „aš“. Koks būna melas? Sankcionuotas ir ne, puolamasis ir gynybinis, kaip ir tiesa. Ko reikia, kad pagamintum tekstą? Medžiagos, ideologijos ir stilistikos. O kad tobulai pasivaikščiotum, negalima pamiršti nė vieno ingrediento: neskubėjimo, betiksliškumo, benamystės, beprotystės ir rudeninio nusiteikimo. Andriuškevičiaus pasaulyje viskas išmatuojama ir suklasifikuojama - net ir beprotiškam nusiteikimui būdingas nematavimas ir neklasifikavimas. Tačiau keisčiausia tai, kad jo loginėmis skirtimis surantuota tikrovė ne miršta iš matematinio nuobodulio, o priešingai, atgyja naujomis formomis ir spalvomis, ima virpėti grožio ritmu. Visai kaip tie vaikystės lesyklėlėn sulekiantys paukščiai: „Tai zylės, tai sniegenos. Tiesą sakant, kur kas dažniau zylės, o kur kas rečiau - sniegenos, todėl teisingiau būtų sakyti: tai zylės, zylės, zylės, tai - sniegenos.“ Skaitydama išgirstu, kad čia kreipiasi pati būtis. Paklausykit dar kartą: „tai zylės, zylės, zylės, tai - sniegenos, tai zylės, zylės, zylės, tai - sniegenos...“ Abejoju, ar tai pasiekiama kandies judesiams. Ne, rašymas turi būti konstruojamas kaip snaigė. Kad įgytų griežtą, vis tuo pačiu principu pagrįstą, bet kaskart unikalią ledo kristalų struktūrą, debesies lašelis turi judėti tarp skirtingų temperatūros ir drėgnumo zonų, apaugdamas vandens molekulėmis, kurių susikaupia apie 1019. Spėju, kad kiekvienas būties skaidrumo kristalas, norėdamas virsti Andriuškevičiaus minties snaige, turi kelis kartus pereiti karščio ir šalčio, drėgnumo ir sausumos zonas, kad sukauptų pakankamą patirčių kiekį, kurį tegalima išreikšti skaičiumi su devyniolika nulių.

 

Kaip dar jis mane? Savo pastebėjimais Andriuškevičius padengė (ir pakeitė) mano kasdienybę. Pavyzdžiui, nuo šiol, jei lyja, tai jau lyja ne šiaip sau:

 

Visatoje lyja, ir niekas neklausia

kodėl.

Lietus šitai statmenas, šit įžambus;

čia stambėja, o čia susmulkėja;

jisai bado šviesą, vėl tamsą, vėl

šviesą; drumstėja, vaiskėja;

vaikėja, paskui vyriškėja ir vėlei vaikėja... Bet niekas neklausia kodėl.

Visatoje lyja ir lyja; ir lis; ir visatoj

nėra suvokėjo.

 

Bet yra suvokėja! Nekantriai priduriu. Nes kitaip - kodėl lietus tik vaikėja ir tik vyriškėja? Tiek to, žiūrėkim, kas toliau. Štai utėlės, kai vaikai jų prisirinks mokykloje, dabar man atrodys „nejudrios, matinės ir fatalistiškos“, rūkas - ne tik tirštas, bet ir lipnus, o žiūrėdama pro langą į gatvę dažniausiai matysiu, kad ten - ne Jeseninas, o Blokas. Tiesa, kai kurie pokyčiai gali būti ne į gera. Pavyzdžiui, jei užuot užsimiršusi vadinamajame aistros glėbyje imi klausytis, kaip „kartoninėje dėžutėje kelis kartus subarška saldainiai“, gerai tai ar blogai? Tuo tarpu pasivaikščiojimai jau tapo tikra problema. Dabar į juos žvelgiu kritiškai. Matau, kad beveik niekada nepavyksta teisingai pasivaikščioti, net jei lėtai einu ne tik palei Vilnelę, ne tik per Vilnių, bet ir per visatą. Mat neklaužada sąmonė ima ir išryškina Vilnelės slenkstėtu taku atgarmančią ryto šviesą, kitame krante žaidžiančio vaiko batu suspausto sniego girgždesį ar iš anties šnervių kylančių garų srovelę. Stingdama iš grožio suprantu, kad pasivaikščiojimas sugadintas. Bet reikalavimas solidarizuotis su benamiais praverčia kitur - pastebėjau, kad tai man padeda išguiti vienatvės baimę. Todėl pradėjau kolekcionuoti benamius. Ir tuos, kuriuos jau rado Andriuškevičius (paliktus likimo valiai tai kniūbsčius, tai aukštielninkus alaus butelių kamštukus, iš dėžutės iškratytus konservus, prie šaligatvių prilipusias išspjautas kramtomąsias gumas, ant bažnyčios bokšto smailės besistengiančius išsilaikyti saulės spindulius, baigiančias sniege ištirpti provėžas, tikslo nepasiekusius vyrų ir moterų žvilgsnius), ir tuos, kuriuos pavyksta rasti man (pamestą odinę pirštinę, geltoną šlapimo pjūvį sniege, lėktuvo išartą vagą danguje, virš apsnigto stogo iškišusį galvą debesį, tolumoje pravažiuojančio traukinio ta tamm, ta tamm, ta tamm, ta tamm...). Paveikti Andriuškevičiaus teksto, šie benamiai tampa vaistais nuo praeities, nuo ilgesio, nuo beviltiško „kaip būtų, jeigu būtų“. Jie padeda sustabdyti vienatvės norą žūtbūt susinaikinti, virsti nevienatve, kaskart ištrinant šiek tiek manęs kito intencijų glėbyje. Benamiai geriausiai išmoko mėgautis „pozityviąja“ vienatve, kur galima „atidžiai ir iki soties apžiūrinėti savo žibantįjį siūliuką“, nutiestą anapusybės link. Ir nesukti galvos dėl to, ar tai nėra tik paprasčiausias voratinklis, nušviestas rytinės saulės taip, kad nesimatytų jo galo, pritvirtinto prie kokio nors šiapusybės kamieno.

 

Jau gerokai anksčiau Andriuškevičius mane išmokė nesitenkinti gražiąja grožio puse. O tiksliau - suprasti, kodėl akivaizdžiai gražus objektas yra ne toks gražus kaip tas, kurio grožis dygsta iš žaizdų, permatomu sluoksniu aptraukia raupsus, skausmingai deformuojasi sprausdamasis į blogus darbus, svaigsta apsinuodijęs nuodėme ir taip toliau. Sakysite, kaip galima tokiais dalykais džiaugtis? Ar ne geriau gryninti grožį, nuplauti nuo jo nešvarumus? Ne, įtikina mane Andriuškevičius, grožio, kitaip nei pasivaikščiojimo, gryninti nereikia, tai grožiui kenkia. Nes grožis, nepatręštas kančia, yra banalus, kaip tas kalėdinis atvirukas iš tarpukario, meluojantis apie zylių ir sniegenų santykį gamtoje. Nes vien gražus ir geras grožis yra šleikštus kaip politinių partijų reklama, prieš rinkimus pasaldinanti gyvenimą, slepianti jo neapibrėžtumą. Nes grožio išgyvenimas neatsiejamas nuo tikrumo pojūčio, o tikrumas sudarytas iš neaiškių patirties gumulų, kuriuose sumaigyta viskas, ką į mus sudėjo evoliucija per aštuoniasdešimt tūkstančių susijungimų, pagaliau sukūrusių ir Andriuškevičių, ir mane. Iš kur žinau, kad tai tiesa? Matau žiūrėdama į jo tekstuose atvertas grožio bedugnes, kurių sukelto svaigulio stiprumas priklauso nuo atstumo tarp to, kas yra gražiai gražu, ir to, kas gražu gali būti tik tekste: To watch his woods fill up with snow - tarytum snigtų / į tamsią tamsią, bet nepiktą sielą, / (visai nekeista) tikinčią žibutėm...

 

Ak, dar alyvom... Šįkart jis pagaliau mane privertė į jas pažvelgti rimčiau: „Įmestas į žalią pavasario ryškalą / ryškėja rausvas alyvų krūmas.“ Šiame eilėraštyje man patinka stebėti, kaip laimės pažadais vibruojantis pavasaris aliteracijomis susegamas su akyse ryškėjančios fotografijos keliamu jauduliu. O kituose tekstuose - mintimis liesti alyvų „diržingus, beraumenius kamienus“, kai jos akimis klausosi gegutės. Anksčiau nežinojau, kad tai yra ne šiaip augalai, o būties laidininkai, anapusybės vietininkai šioje žemėje. Nes ką gi kita reiškia jų „dvilytis“ ir „dvikryptis“ kvapas, jungiantis tai, ką mūsų sąmonė linkusi atskirti vyriškumo ir moteriškumo, gyvybės ir mirties sąvokomis? Jos trumpam leidžia pamiršti gyvenimo, deja, vienkryptį judėjimą ir pajusti, kada pasaulis tampa tobulas: „Tą gegužės dieną ėjau pro benykstantį dzūkų kaimą. Pirmiausia pajutau kvapą, o paskui - žvilgsnį. Pakėlęs galvą pamačiau šalia buvusios sodybvietės žydintį alyvų krūmą. Mūsų akys susitiko. Buvo ketvirtadienis, Budhos gimimo diena.“ Argi neaišku, kad alyvos - tai pats Andriuškevičius, jų akimis žvelgiantis į save iš kažkur vis tebesitęsiančios visatos laiko pradžios. Tai įrodo kad ir šis eilėraštis: „Štai pakeliu ranką, štai raukšlės pribėga šešėlių. / Štai žydinčią šaką nulaužiu alyvų. / Visatos kvepėjimas tąją sekundę apmiršta.“

 

Ir dar jis mane moko, kaip susikurti blaivesnį santykį su laiku. Jis eina per visatą ar Vilniaus Jeruzalę kiek kitaip nei dauguma žmonių - ne galvodamas, kaip minutes paversti pinigais, ne kažko neapčiuopiamo ilgėdamasis, ne liūdėdamas dėl neišvengiamos laiko krypties, bet neskubėdamas: „Kur galėčiau skubėti, žinodamas, kad visata begalinė?“ - klausia jis. Į tą pačią laiko atkarpą mėgindama sutalpinti pasiruošimą paskaitoms, visų pažadėtų tekstų rašymą, biurokratinių popierių pildymą, sėdėjimą susirinkimuose, stovėjimą eilėje prie kasos, valgio virimą, šventes su artimaisiais, perskaitau Andriuškevičiaus klausimą ir sustoju: visata tai begalinė... Šis klausimas numaldo nerimo kirminą, kuris jau seniai graužia mano gyvenimo obuolį. Žinau, kad begalinei visatai nereikia ne tik pinigų, susirinkimų ar tekstų, bet ir manęs. Todėl trumpam viską išmetu iš galvos, kurį laiką niekur neskubu kartu su Andriuškevičiumi. Žiūrime į mėnuli: „Ak, tas mirtinas Li Po draugužis mėnulis! Jį išvysti M. kaime nė jokios prizmės nereikia. Taigi mato, kad čia ne Kinija, o dzūkų tėvynė - vis vien švieste šviečia. Regi, kad jau ne aštuntasis amžius, o šių metų pavasaris - spindi, ir tiek. Neabejotinai įžvelgia sidabruojąs ne kokią Jangdzę, o tik šaltiniuotą Ūlą - žeria tą savo sidabrą nesusimąstydamas. Negi dabar nepastebi, kad aplinkui ne bambukai, o šilo pušys? Kas iš to - plieskia kaip niekur nieko ir gamina sau ne anų, o šių šešėlius... Galiausiai juk suvokia, kad čia aš, o ne Li Po - vis tiek žibina taip, lyg žibintų jam...“ Pamatau, kad visatos begalybė paklota visuose Andriuškevičiaus tekstuose - jis rašo taip, tarsi laikas neegzistuotų, tarsi jo dabar būtų begalinis.

 

Taip jis mane moko užsibūti tekste. Dar 2004 m. pastebėjau, kad negaliu rašyti apie jo esė knygą „Rašymas dūmais“, nes ji vis įtraukia atgal, versdama vėl iš naujo skaityti. Čia - lygiai tas pats. Nuo pirmo sakinio, net žodžio, tekstas tempia gilyn: „Meluoju nuo pat kūdikystės. Ak, ak...“ Kur nuves tas daugtaškis? Ką dengdamas atidengia tas kapotas „ak, ak“? Apgailestavimą, gėdą ar šypsnį savo klaidoms? Neskubaus pasivaikščiojimo ritmu dėliodamas žodį po žodžio, tvirtai paėmęs už minties rankos, jis mane veda teksto pėdsakais, kiekvienu žingsniu įmindamas į netikėtumą. Taip jis, Andriuškevičius, mane verčia klausytis ir savo pačios žingsnių, ištrinti kiekvieną nustipusį sakinį ir nusilenkti teksto nežinomybei. Ar eis kas nors su manim pasivaikščioti?

 

Taip jis mane... Ar turiu teisę sakyti, kad nuo pat pradžių jis mane mokė atpažinti, iš kur gimsta tekstai? Juk, tiesą sakant, tas pamokas pasivogiau. Ir vagiu toliau. Pavyzdžiui, niekada nebūčiau pamaniusi, kad triušiuose gali slypėti vadinamojo „augimo romano“ užuomazgos, kai nuo vaikiško grožėjimosi jų snukučiais, kurie kramtant „krutėdavo taip greitai, jog atrodydavo, kad jais bėginėte bėginėja skruzdės“, ir mėginimo triušių pavyzdžiu vieną ausį pastatyti, o kitą nuleisti, pereinama prie daug brandesnio požiūrio į gyvenimą, išmokus elegantišku judesiu „versti triušius triušiena“. Šiaip ar taip, didžiausią įtampą išgyvenau šio pasakojimo pradžioje, su siaubu skaitydama, kaip triušius jis šėrė pienių lapais, dobilais, burokais ir morkomis. Mat visą gyvenimą nešiojuosi kaltę dėl savo prosenelės Agnietės triušio mirties. Jis gyveno Šiauliuose ir buvo beveik didesnis už tuometinę mane. Iš meilės pavaišinau jį braškėmis. Kitą dieną jį rado negyvą. Aš nutylėjau. Todėl dabar nedrįsčiau pašerti jokio triušio - niekuo, net dobilais, o juo labiau - pienių lapais.

 

Tai va. Bet grįžkime prie Andriuškevičiaus. Grįžkime prie „Vėlyvųjų tekstų“. Pradžioje mėginau išsiginti pavadinimo užmintos dviprasmybės - kaip jis mane... Ir vis dėlto tame daugtaškyje yra tiesos. Žinoma, tekstinės tiesos, ne grubiai gyvenimiškos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad santykis su šių tekstų pasakotoju yra vien bešališkai intelektualus, kad skaitymo laiką praleidžiu vien grožėdamasi iš žodžių sukonstruotomis snaigėmis. Juk yra dar kažkas - tekste veikia ir kūnas, kartais aprašytas labai detaliai. Esu tikra, kad be jo nusidėjimų žvilgsnis į dangų taip nepriartintų žvaigždžių, o mano dėmesys nubėgtų kalbos paviršiais. Tekstai, kuriuose nejaučiu galynėjimosi su baime pasakyti per daug, pasakyti negražiai, lieka bergždi. Čia tokių nebuvo. Bet palauk, sakau sau. Ramiau. Paklausyk, apie ką perspėja eilėraštis: „Lelijos baudėsi oranžine ugnim / įdegt sudrėkusį pilkos dienos kamputį; aš mačiau tą naivų veiksmą, ir pirma kvaila mintis, / atėjusi į galvą, aišku, buvo apie meilę; bet netrukus / pasislinkau pastovesnių dalykų linkui ir ėmiau kartoti: / Winter for a moment takes the mind... Tai taip ir kartojau. Lyg užkeikimą. Kad nereikėtų prisipažinti...

 

Tai taip jis mane...


 

 

„7 meno dienos“ Nr.9 (931), 2011-03-04

Versija spausdinimui

Komentarai

V2D1xEzW, 2016-05-02 11:49

At last! Someone who unddrstanes! Thanks for posting!

sfDaoGZiATXFxz, 2011-06-23 19:27

Thanks guys, I just about lost it liokong for this.

hudoznik, 2011-03-08 13:02

taip gražiai davė mokytojui, taip gražiai jį padarė, tiesiog tobula karma... o samsara... jaunatviškai įkvepiantis rašinėlis, taip ir norisi nutapyti mokinę su guru po alyvų krūmais skaitančius "augimo romaną"...

gedas 13, 2011-03-07 16:30

Jei geri tekstai būtų tik "geri tekstai", kam jie bebūtų reikalingi.

Tomateo K., 2011-03-04 21:51

jeigu kasdieniuose rašymuose ir pasitaiko absoliučios prasmės krislų, tai kaip tik tokiuose, kai šis Agnės. Laikai kinta į gera dar ir tuo, kad nūn į rafinuotas materijas įnikusio minties/jausmo toksai viešas skambesys savaime išvengia ne tik pasąmonėje tūnančio tunto popierinių žiurkių cenzūros, bet ir nepaiso visa reginčios kosmogininės davatkos riktelėjimo "šiukštu!" Laikai kinta į gera, kadangi vakar dar nebuvo tokio Agnės teksto, o šiandieną jau - štai jis, yra...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti