Projekto mintis buvo suburti skirtingus filmų kūrėjus iš įvairių Europos šalių dirbti prie to paties projekto ir gauti per aštuonis šių metų mėnesius vieną galutinį rezultatą - meninį filmą. Kiekvienos šalies (jų buvo penkios: Lietuva, Belgija, Danija, Didžioji Britanija ir Italija) filmavimo grupės iš pradžių dvi savaites filmavo savo šalyse ir tik po to susirinko Lietuvoje, Taujėnų dvare. Pasak projekto idėjos autoriaus Allano van O.T. Anderseno, svarbiausia buvo išbandyti naujus filmo kūrimo metodus ir skatinti tarptautinį ir tarpkultūrinį bendradarbiavimą. Skamba gražiai ir optimistiškai. Kaip ir daugumos projektų idėjos bei vizijos.

Naujas filmo kūrimo metodas buvo noras labiau paeksperimentuoti ne su filmo forma, bet su jo kūrimo procesu. Tai priminė šiais laikais tokį populiarų realybės šou formatą, pavyzdžiui, kad ir ne taip seniai vykusį menininkų „Art-o-tloną“, kurio priešakyje buvo „Žmonių“ veidas Egmontas Bžeskas.

Taigi, didžiausia visų komandų laukusi intriga - scenarijaus nebuvimas. Vietoj jo - kasdien gaunama vis nauja užduotis, tad režisieriai iki pat pabaigos nežinojo, kaip ir kiek keisis personažų charakteriai, to nežinojo ir aktoriai.

Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad dokumentinis filmas apie projekto kūrybinį procesą buvo parodytas prieš „PARC-79“, taip bent jau buvo galima šiek tiek susigaudyti, kas, kaip ir kodėl. Beje, manau, kad dokumentinis filmas net labiau vykęs. Iš jo sužinome, kaip visos komandos iš peties ėmėsi darbo, bandė įsijausti į situacijas, nors ir būgštavo, kad iš to nieko gero neišeis, nes niekada nedirbo ekspromtu.

Galbūt dėl šių pareiškimų ir filmą dauguma žiūrovų vertino atlaidžiai. Pradžia nukelia į skirtingas šalis. Pagrindinis veikėjas iš Belgijos su draugais geria alų ir serga už vietinę futbolo komandą, aikštingas danas desperatiškai ir nesėkmingai bando susisiekti su mama, britė dalyvauja fotosesijose, o italas fotografuoja. Žodžiu, veikėjai nelabai turi kuo užsiimti. Tada, vieną dieną, jie visi gauna paslaptingus laiškus nuo motinų, kuriuose taip pat ir bilietai į Lietuvą! Kiekvienas jų net nemirktelėjęs susikrauna daiktus. Kad ir kaip būtų keista, jie visi žino, kur yra ši šalis. Tik belgo draugas, sužinojęs, jog Lietuva yra šalia Baltarusijos, sakosi manęs, kad tokios šalies kaip Baltarusija jau nebėra...

Visų atvykėlių Vilniaus oro uoste laukia prabangi mašina, kurioje sėdi du nekalbūs a la „Matricos“ agentai (gal tas nekalbumas dėl anglų kalbos nemokėjimo) ir kiekvieną svečią veža į paslaptingą Taujėnų dvarą. Nors anotacijoje parašyta, kad svečiai linksmai leidžia pirmą vakarą, drįsčiau paprieštarauti. Danas, iškankintas kelionės, apsirengęs ir batuotas krenta į lovą, belgas savo kambaryje maivosi iš neturėjimo ką veikti, tik britė su italu pasilinksmina, t.y. nusigeria.

Kitą rytą vietoj pavogtų daiktų jie randa po failą su rusišku viršeliu „Äåėî Nî...“, kiekvienas šiek tiek bando pamaištauti, bet greitai aprimsta ir apsaugos lydimi nueina pas invalido vežimėlyje sėdintį senelį, vardu Vytautas Marcinkevičius. Pasirodo, sovietmečiu jis buvo KGB dirbęs mokslininkas, kūręs jiems agentus, t.y. visi šie keturi jaunuoliai, gimę 1979-aisiais, turi mikročipus galvose, mat jų motinos bendradarbiavo su KGB, o visų tėvas buvo vienas ir tas pats V. Marcinkevičius... Dabar jis, žinoma, apgailestauja, kad taip pasielgė, tad prieš mirtį siūlo jiems pašalinti tuos daikčiukus. Tačiau atvykėliams reikia apsispręsti (tai primena „Matricą“, kai Morfijus siūlo Neo dvi piliules): arba likti su mikročipu ir jausmais, arba pašalinti mikročipą, bet kartu su juo pasišalins ir jausmai...

Štai čia, įvykus filmo prodiuserės Ievos Norvilienės ir idėjos autoriaus Allano van O.T. Anderseno ginčui, kūrybinės grupės nebegauna jokių nurodymų ir pačios turi sugalvoti pabaigas. Prisiminkime dar pažadus, kad neva filme atsiskleis ir kiekvienos šalies kultūriniai ypatumai. Tad kas paaiškėja? Lietuvis - KGB agentas blogiukas, sudaužęs visų gyvenimus (gal tik ne belgo, nes tas išlieka ramus ir toliau geria alų...), britė grįžusi namo nusižudo (?!), mergišius italas atsiverčia ir tampa kunigu, o danas, pasirodo, yra pats pikčiausias: jis nužudo savo „tėvą“ ir pasigrobia visus KGB kodus, kad galėtų valdyti likusius. Tad prieš važiuodami į šias šalis rimtai susimąstykite - neduok Dieve, Danijoje jums galvoje ims spengti, ypač jei jūs iš Lietuvos (nes mes visi, matyt, turime mikročipus), o Anglijoje saugokitės nuo stogų krentančių merginų.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25