Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Mano užduotis - interpretuoti tekstą


Pokalbis su kantoriumi Josephu Malovany


Kamilė Rupeikaitė

Share |
Joseph Malovany. D. Matvejevo nuotrauka
Nacionalinė programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ ir Lietuvos žydų bendruomenė rugpjūčio paskutinę savaitę į Vilnių sukvietė iš Lietuvos kilusius žydus ir jų palikuonis į Trečiąjį pasaulio litvakų kongresą. Itin ryškiu akcentu kongresą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rugpjūčio 23 d. pradėjo kompozitoriaus, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Anatolijaus Šenderovo misterija-kadišas Holokausto aukoms atminti „Aš - pajuodus liepsna! Aš - miestas!“.

 

Kadišas (hebr. kaddish) yra viena svarbiausių giedamų judaizmo maldų, kuria šlovinamas Dievo vardas. Kartu tai - malda už mirusiuosius. A. Šenderovo kūrinyje kadišas įprasmina amžiams nutilusius praeities žydiškojo Vilniaus garsus - sinagogose vinguriuotas maldas, buitiškas dainas, klezmerių muzikos motyvus - ir tų garsų priminimu atskleidžiamą tuometinio gyvenimo aromatą. Misterijoje dalyvavo puikūs atlikėjai: kantorius Josephas Malovany (JAV), Liora Grodnikaitė (mecosopranas), Petras Vyšniauskas (šofaras, saksofonas), Liudas Mockūnas (saksofonas), Vladimiras Tarasovas (perkusija), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), ansamblis „Giunter Percussion“: Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas, Viktoras Mogilo-Žano, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), taip pat vyrų choras „Sakalas“ (vadovas ir vyriausiasis dirigentas Romas Makarevičius), skaitovai Rafailas Karpis, Andrius Bialobžeskis, Jolanta Olechnovič, Martinas Zoruba bei „Ąžuoliuko“ auklėtinis Martynas Stakionis.

 

A. Šenderovas, panaudodamas anksčiau žydiška tematika sukurtų kūrinių („Šma Israel“, „Iš užmirštos knygos“ ir kt.) fragmentus, lieka ištikimas svarbiausiems savo muzikos dramaturgijos ir skambėjimo principams ir misteriją laiko visos savo kūrybos, susietos su žydiškąja tema, reziumė. Tiesa, viena naujovė yra ta, kad kompozitorius pirmą kartą į su liturgine muzika susijusią kūrinio atmosferą įveda moterišką vokalą. Pagal žydų ortodoksų tradiciją, vyrai ir moterys turi melstis atskirai, tad du aspektai - religinis ir pasaulietinis, kurių kontrastu grindžiama misterijos dramaturgija, vizualiai (scenoje) atskirti simboline mechitza - pertvara, skiriančia vyrų ir moterų dalis. Vienoje scenos dalyje religinę tradiciją reprezentuoja kantorius ir choras, kitoje žemišką gyvenimą ženklina solistai ir orkestras. Kantorius ir choras gieda maldas tradiciniais tekstais, o linksmesnėse, buitiškesnėse solistų ir orkestro partijose skamba klezmerių muzikos motyvai, Vilniaus krašto žydų dainos. Misterijoje keturiomis kalbomis - lietuvių, jidiš, lenkų ir anglų - skaitomi žymaus litvakų poeto Mošės Kulbako poemos „Vilne“ fragmentai. Beje, M. Kulbako poemos fragmentai jidiš kalba greta Senojo Testamento raudų, Czesùawo Miùoszo poemų fragmentų, Adomo Mickevičiaus eilių, Vilniaus kapinių antkapių įrašų ir kt. įvairiakalbių tekstinių šaltinių taip pat skamba 1997 m. sukurtoje kompozitorės, Nacionalinės premijos laureatės Onutės Narbutaitės oratorijoje „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), kurioje senasis Vilnius jautriai, meistriškai ir daugiadimensiškai įgarsinamas kaip daugybės kultūrinių klodų miestas.

 

Du ryškiausi atributai į A. Šenderovo misteriją atkeliavo iš „Šma Israel“ (1997) - tai kantoriaus vaidmuo ir ritualinio rago - šofaro - panaudojimas kūrinio kulminacijoje. Kantorius A. Šenderovo kūryboje ženklina stabilią ir nekintančią dieviškąją dimensiją, taip pat ir žydų tautos istorinę atmintį, giliausią ir stabiliausią ryšį su prigimtinėmis šaknimis - juk kantorių rečituojami tradiciniai tekstai susiformavo prieš kelis tūkstančius metų. Kantoriaus vaidmens pasitelkimas simboliškas ir dar vienu aspektu - žvelgiant į litvakų kantorių, kurių žymiausi (Josifas Eidlsonas, Geršonas Sirota, Mošė Kusevickis, Michailas Aleksandrovičius ir kt.) buvo pagarsėję Europoje ar net už jos ribų, istoriją.

Misterijoje, kaip ir pastarųjų dešimtmečių kūryboje apskritai, A. Šenderovas daug dėmesio skiria spalvingiems mušamiesiems instrumentams - jie kūriniui suteikia rytietiško kolorito, sukuria tam tikrą atmosferą, atlieka tarytum „prieskonių“ funkciją. Iš kitų instrumentų orkestre išsiskiria tūba, klarnetas - ryškūs spalviniai akcentai, susiję su klezmeriškos atmosferos reminiscencijomis. Tembras A. Šenderovo kūryboje apskritai turi tam tikro semantinio ženklo funkciją. Itin gausiai į misterijos premjerą besirenkančius klausytojus pasitiko ne tuščia, ryškiai apšviesta scena, o paslaptingais mušamųjų garsais ir prislopintomis šviesomis jau sukurta vakaro atmosfera.

 

Trečią kartą Lietuvoje A. Šenderovo kūrinį dainuoti buvo pakviestas vienas iškiliausių žydų kantorių, daugybės organizacijų garbės titulais apdovanotas, visame pasaulyje koncertuojantis tenoras Josephas Malovany. Nors pagrindinės jo pareigos - dirbti Niujorko Penktojo aveniu sinagogos kantoriumi, J. Malovany yra Garbės profesorius prestižiniame Ješivos universitete Niujorke ir kitose mokslo institucijose, jam yra suteiktas Vilniaus choralinės sinagogos garbės kantoriaus titulas. J.kūrinį - ar tai kantata, ar oratorija ir pan.). Pirmasis jų buvo žinomo Izraelio kompozitoriaus Noamo Sheriffo oratorinė simfonija „Mechaye Hametim“ („Mirusiųjų prisikėlimas“, 1986). Kai pasaulis pamatė, kad aš žinau, kaip atlikti kūrinį, nes esu ne tik dainininkas, bet ir muzikas, mane ėmė kviesti kiti autoriai. Gaila, bet ne kiekvienas dainininkas yra muzikas ir ne kiekvienas dainininkas supranta muziką, nors turi gerą balsą ar yra muzikalus. Mano draugas Leonardas Bernsteinas, kuris lankė Niujorko Penktojo aveniu sinagogą, kartą savo paskaitoje pasakė, kad muzika yra ne natos, bet tų natų tarpusavio santykis; kiekviena nata turi potekstę, kuri prie kažko veda. Šenderovo muzika unikali tuo, kad jam, negyvenusiam Izraelyje ir neturėjusiam galimybės pažinti savo šaknis (taip, prieš karą Vilnius buvo žydų kultūros ir muzikos centras, tačiau po karo galimybė pažinti savo kultūrą, savo šaknis buvo atimta) itin gerai pavyko absorbuoti, išreikšti ir perteikti žydų muzikos esmę, tradicinius liturginės ir pasaulietinės muzikos motyvus, ir paversti juos menu. Šenderovas yra puikus simfonistas, supranta ne tik pavienius orkestro instrumentus, bet ir jų kombinacijas, taip pat tai, kokius efektus tos kombinacijos sukuria. Žydiškus motyvus Šenderovas naudoja labai protingai. Rašydamas kantoriui, kurio partija labiau rečitatyvinė, negu melodinė, jis rašo taip tobulai, tarytum būtų su tuo suaugęs. Šenderovas unikaliai kombinuoja tradicinius sinagogos muzikos motyvus, kuriuos mes, kantoriai, kildiname iš Mi Sinai - iš to laikotarpio, kai Dievas prieš 3500 metų davė Torą žydų tautai ant Sinajaus kalno - su šiuolaikine orkestro technika, sukurdamas efektus, liudijančius jo talentą ir meistriškumą.


 

A. Šenderovas savo kūriniuose palieka nemažai vietos improvizacijai, ypač kantoriaus partijoje. Gal galėtumėte daugiau tai pakomentuoti.

 

Šenderovas žino svarbų kantorystės meno aspektą - gebėjimą improvizuoti remiantis tradicinėmis maldų dermėmis ir motyvais, kurie priklauso toms specifinėms maldoms. Šenderovas duoda gaires, kaip turėtų plėtotis muzika, ir tam tikru metu nurodo, kad turėčiau ką nors daryti (improvizuoti). Atlikdamas misteriją, ypač „Šma Israel“ dalyje, aš improvizavau, tačiau remdamasis tradicinėmis dermėmis ir kompozitoriaus nurodymais. Mudu kaip broliai, labai gerai suprantame vienas kitą. Atsimenu, kaip pirmą kartą jį sutikau 1997 metais, per savo pirmąjį vizitą į Vilnių, kai atvykau paminėti Vilniaus Gaono mirties 200-ųjų metinių. Šenderovas rašo muziką išmanydamas, tuo jis man priminė mano buvusį liturginės muzikos ir improvizacijos meno mokytoją. Šiandien aš pats to mokau Ješivos universitete Niujorke, geriausiems studentams dėstau improvizavimą.

 

Tai atvedė prie kito klausimo - kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras kantorius?

 

Improvizacija nėra pirminis gero kantoriaus požymis. Sinagogoje turime pareigas, kurios vadinasi baal tefilah - maldos meistras. Tai yra žmogus, nebūtinai pasižymintis nuostabiu balsu. Bet jis talentingas. Daugeliu atvejų jis nėra muzikas, bet muzikalus, giedoti mokėsi iš savo tėvų ir senelių. Jis žino visas maldų dermes, ką mes vadiname nussah. Todėl pirmiausia, jei nori būti geru kantoriumi, turi puikiai žinoti visus nussah. Tai turi būti tavo gyvenimo dalis. Antra, turi gerai skaityti iš lapo ir turėti gerą balsą. Rytų Europos kantorių tradicijoje mėgstami tenorai; manoma, kad jų balsai įsiskverbia į žmonių širdis ir jausmus. Tačiau germanų (vokiečių, austrų) kantorinės muzikos stiliui labiau priimtini baritonai ir improvizacija dėl vokalinės raiškos ribotumo niekuomet nebuvo jų stiprybė. Kadangi šioje tradicijoje buvo svarbūs chorai, tai kantoriai tiesiog atliko solistų partijas; jie žinojo maldų dermes, bet nedaugiau.

 

Kitas dalykas, kad kantorius yra bendruomenės gyvenimo dalis. Jis ne tik gieda maldas sinagogoje, bet ir per įvairius įvykius, tokius kaip vestuvės, bar micva (iniciacijos ritualas), brit milah (apipjaustymas), laidotuvės, pamaldos už mirusįjį, nacionaliniai, kartais nebūtinai religiniai įvykiai. Jis turi mokėti jidiš ir izraelietiškų dainų; kantorius nebūtinai gieda tik sinagogoje; pavyzdžiui, jis gali būti pakviestas surengti koncertą bendruomenei Izraelio nepriklausomybės dienos proga; taigi kantorius turi daug žinoti, mokėti ir išmanyti. Jeigu dalyvauji bendruomenės gyvenime, tampi tarptautinės žydų bendruomenės gyvenimo dalimi ir turi žinoti, kokia žydų muzika yra kuriama šiuo metu įvairiose šalyse.

 

Kantorius pirmiausia yra garbintojas. Jeigu kantorius, kaip Jūs, turi nuostabų balsą, ar nėra pavojaus, kad žmonės labiau koncentruosis į balsą, negu į garbinimą?

 

Bibliniais laikais giedojimas ir muzikavimas apeigose priklausė vienai iš šešių svarbiausių valstybinių pareigų (teisėjas, tvarkos saugotojas, karalius, kunigas, levitas ir pranašas). Vienas šeštadalis valstybės tarnautojų buvo Šventyklos muzikai - tai iš tiesų daug! Ir sinagogos, kilusios vėlesniais laikais, kantorius yra bendruomenės pasiuntinys maldoje, atnešantis Dievui bendruomenės troškimus (dėl to aš jau minėjau, kad kantorius turi būti aktyvus savo bendruomenės narys). Teksto klausimas maldoje yra ypač svarbus. Tekstus kuriu ne aš. Tekstai yra sukurti didžiųjų mokytojų, rabinų, kai kurie maldų tekstai atkeliavę dar iš Jeruzalės šventyklos laikų, užrašyti prieš du tūkstančius metų. Jeigu pastebėjote, koncerte (o ir apskritai, kai giedu sinagogoje) ypač stengiuosi artikuliuoti, išryškinti tekstą; mano dikcija labai aiški, nes siekiu, kad žmonės suprastų, jog mano užduotis yra interpretuoti tekstą. Tai dar vienas kantoriaus tarnystės aspektas. Yra tam tikros maldų dermės, bet yra ir tam tikra laisvė išskirti reikšmingiausius žodžius, juos išryškinti, sustiprinti, suteikti jiems daugiau svorio maldoje. Jei žmogus sinagogoje seka maldų tekstus ir klausosi kantoriaus giedojimo, gauna du dalykus: estetinį pasitenkinimą ir peną intelektui.

 

Jeigu esi geras muzikas, gali suderinti kelias maldas panašiais motyvais. Taigi interpretuoti labai svarbu. Taip pat svarbu ir tai, kas aktualu žmonėms - tai, kas istoriškai reikšminga žydų ir apskritai žmonijos gyvenime galbūt įvyko šią savaitę. Nes nėra nieko svarbaus, ko nebūtų galima išsakyti maldoje. Kantorius, kuris gerai išmano Bibliją, maldas ir Talmudą, gali daug sėkmingiau interpretuoti tam tikrų maldų tekstus. Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, aš raginu žmones ne žiūrėti į mane, kai aš giedu, bet žiūrėti į maldaknygę ir sekti tekstą; mėgautis estetiškai ir taip pat mąstyti - kodėl kantorius pabrėžia būtent šią eilutę ar šį žodį? Kantorius ne tik nori išryškinti bendruomenei, ką kalba tekstas, bet nori, kad žmonės, melsdamiesi sinagogoje, taptų geresni vieni kitiems, ne tik žydams, bet ir apskritai visiems. Žydai turi maldų, kuriomis meldžiasi už visą žmoniją. Taigi aš, kaip kantorius, savo darbui suteikiau dar vieną aspektą - suburti įvairių religijų, įvairių kultūrų žmones, kad jie, pripažindami savo savitumą, gerbtų vieni kitus. Juk nekovoji su tuo, kurį gerbi.

 

A. Šenderovas ir „Šma Israel“, ir misterijoje naudoja tradicinį ritualinį žydų ragą - šofarą. Kaip pakomentuotumėte šofaro vaidmenį Šenderovo naujojo kūrinio dramaturgijoje?

 

Šofaras žydų liturgijoje skamba per Roš Hašana (Naujuosius metus) ir baigiantis Jom Kipurui - pasninko ir maldų dienai (Išpirkimo dienai). Tą dieną mes vilkime baltus drabužius (misterijoje, giedodamas apie tyrumą ir sielos apvalymą, aš taip pat vilkėjau baltai) ir klausomės šofaro garso, kad į naujus metus įžengtume švarūs savo mintimis ir siela. Pirmoji šofaro paskirtis yra skatinti širdį atgailauti, melsti atleidimo. Kai girdi šofaro garsą, galvoji apie tūkstančius praeities kartų. Žydų tradicija tiki ir moko, kad pats Dievas pūtė šofarą ant Sinajaus kalno, kai davė Dešimt įsakymų. Šofaras daromas iš gyvulio rago ir turi būti labai paprastas, natūralus - tam, kad primintų Abraomo tikėjimo istoriją, kai Dievas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką, o angelas paskutinę minutę sustabdė jo ranką, parūpindamas aukai aviną. Tad antroji šofaro paskirtis - originalaus, pradinio tikėjimo priminimas. Jeigu norime tapti tyresniais žmonėmis, turime išgirsti šofarą per Naujuosius metus, nes tai yra tikėjimo veiksmas. Taigi žydų gyvenime šofaras yra labai svarbus instrumentas. Šenderovas, panaudojęs šį instrumentą savo kūrinyje, tapo tos tikėjimo grandinės, besitęsiančios nuo monoteizmo įkūrėjo Abraomo, dalimi.

 

Tarpukario Lietuvoje kai kurie žymūs žydų kantoriai taip pat dainavo ir operos teatruose. Jūs, kiek teko skaityti biografiją, atmetėte pasiūlymus dainuoti operose. Ar, Jūsų įsitikinimu, šios dvi sritys nesuderinamos?

 

Pirmiausia, tikrai ne tiek daug kantorių dainavo operose. Jie gal būtų to norėję, bet, nepaisant gražių balsų, jiems trūko geros vokalo mokyklos. Taip, Mošė Kusevickis, kuris pradėjo savo karjerą Vilniuje, Taharat Ha Kodesh sinagogoje, dainavo operoje. Tačiau kai esi religingas žmogus, garbinimui skirtą muziką vertini aukščiau negu operą. Galima sakyti, kad opera populiaresnė, tačiau kantorinė muzika taip pat labai mėgstama, žmonės jos mielai klausosi visame pasaulyje - dėl to aš tiek daug keliauju su koncertais po įvairias šalis. Mano filosofija tokia: jei Dievas man davė balsą, turiu Jam tarnauti tuo balsu. Griuvus sovietiniam režimui, keliauju po visas Rytų Europos šalis, pelniau įvairių apdovanojimų. Teko būti netgi Makedonijoj, kur gyvena tik apie 200 žydų. Ten koncertavau operos teatre, kuris buvo perpildytas - žmonių buvo tikrai daugiau nei 200 žydų! Apsilankiusieji koncerte norėjo išgirsti nuostabią žydų muziką. Tai ir yra mano misija.

 

Būdamas religingas žmogus, negalėčiau dainuoti operos teatre per šabą, per žydų šventes. Jeigu reikėtų dainuoti „Aidą“ Jom Kipur dienos išvakarėse, tai būtų neįmanoma. Tektų ginčytis ir aiškinti, kodėl negaliu to daryti. Tokiu atveju kantorius susiduria su identiteto krize. Jei esi giliai tikintis, sunku dainuoti operos teatre ištisas operas, įsikūnyti į tam tikrą vaidmenį. Toks buvo mano pasirinkimas, dėl kurio nesigailiu. Žinoma, pasirinkęs operą, tikriausiai turėčiau kur kas daugiau pinigų, tačiau pinigai nėra viskas. Pasitenkinimas gyvenimu ir misija - galimybė veikti žmones per žydišką muziką - yra kur kas didesnė, negu dainuoti operoje. Tačiau operos mielai klausau ir labai mėgstu, nuolat lankausi Metropoliteno operos teatre, dažnai savo koncertuose pats daugeliu kalbų dainuoju arijas iš operų.

Kaip minėjau, esu giliai tikintis žmogus, tačiau esu ir pasaulio žmogus, mėgstu šiuolaikinio gyvenimo privalumus ir nekonfliktuoju su modernumu. Galiu klausyti Verdi „Requiem“ ir po to studijuoti Talmudą. Tai nekelia jokių problemų nei prieštaravimų, jei turi stiprius įsitikinimus. Skirtingi elementai ir priemonės papildo viena kitą. Aš galiu pritaikyti šiuolaikinės muzikos techniką, dainuodamas žydų melodijas. Svarbu, kad išliktų jų esmė.

 

Tiesa, muzikoje man reikalinga melodija. Modernios operos dialogai ir dainos manęs netenkina. Jeigu susitikčiau su Arnoldu Schoenbergu, pasakyčiau jam, kad jo opera „Mozė ir Aaronas“ labai įdomi, bet paklausčiau, kodėl joje nėra melodinės linijos. Pasakyčiau ponui Schoenbergui - „juk jūs žinote, kaip parašyti gražią melodiją, tai kodėl to negalėjote padaryti savo operose?“ Beje, šiandien pasaulyje grįžtama prie tonaliosios muzikos. Avangardas nesėkmingas, nes nekalba emocijoms. Manoma, kad avangardas politiškai korektiškas, tačiau, mano manymu, tai netiesa. Paimkim Richardą Wagnerį ar Richardą Straussą - pastarasis kūrė iki XX a. vidurio, bet kokios nuostabios jo melodijos, muzikos linijos, jomis sukurtos emocijos! Grįžtant prie žydų muzikos, emocija joje yra labai svarbi - ir kompozitorius Šenderovas tą labai gerai supranta. Jo kūryboje yra visa ko kombinacija - ir emocija, ir melodija, ir simfoniškai, itin efektingai panaudojami žydiškos muzikos elementai. Mes tikimės, kad šią misteriją pavyks atlikti Izraelyje ir vėliau Amerikoje. Ji tikrai to verta.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi

Kamilė Rupeikaitė

 

*  *  *

 

„7 meno dienos“ Nr.32 (861), 2009-09-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

MQhNeCEFEubgBU, 2013-06-10 13:17

Hi! I bought Casa Chic last week and ablsluteoy loved your works! since then I follow the blog, too!!Congratulations, you deserve this success ;)Bye from Italypaola

kMOLjlkbbceTZvKN, 2011-09-13 21:22

It's like you're on a msiison to save me time and money!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti