| LIETUVIŲ FILMOTEKA |
|
Šarka kart Šarka
Šarka 2
Laima Kreivytė
Scenarijaus autorius ir režisierius Mykolas Vildžiūnas. Operatorius Audrius Kemežys | Garso operatorius Algimantas A. Apanavičius | Montažo režisierius Valdas Misevičius. Vaizdo suvedimas Audrys Naujalis | Garso suvedimas Saulius Urbanavičius | Prodiuseriai Dagnė Vildžiūnaitė, Mykolas Vildžiūnas. 2010, dokumentinis, 28 min. Studija Just a moment.
Laima Kreivytė
Mykolo Vildžiūno filmą „Šarka 2“ žiūrėjau du kartus – pirmą per premjerą „Skalvijos“ kino teatre, antrą – po savaitės viešbučio kambaryje Budapešte, kompiuterio ekrane. Tikriausiai dvigubas žvilgsnis užkoduotas jau filmo pavadinime, kuris dėl nežinomų priežasčių pakeltas kvadratu – Šarka kart Šarka, toks šarkinis koncentratas. Primena autobiografinių knygų pavadinimus: „Roland’as Barthes’as apie Roland’ą Barthes’ą“. Iš tiesų tai filmas apie Beną Šarką, papasakotas Beno Šarkos. Bent taip man pasirodė pirmą kartą. Buvo įdomu, nes iki tol buvau girdėjusi tik vardą.
Antrą kartą žiūrėjau įdėmiau – juk kompiuterio ekraną reikia sekti (kitaip nei monumentalią kino teatro drobę, leidžiančią atsiduoti vizualiniams malonumams). Pamačiau aiškią struktūrą ir tikslius montažo sujungimus,kurių netreniruotas žvilgsnis nepastebėjo, nes režisierius nebandė sprogdinti filmo paradoksais. Jau pačioje filmo pradžioje padedamas atskaitos taškas – nuogas žmogus prie jūros neša kibirą su smėliu. Išsitepęs purvu jis guli ant žemės – dulke buvai, dulke ir pavirsi. Tačiau iš karto tampa aišku, kad ši gamtos ir žmogaus vienovė yra ne kokių mistinių-ekologinių avatarų „prarastasis rojus“, o kultūrinis konstruktas – žmogus išsitepė žemėmis ir taip „įsikūnijo“ į personažą. Tai ne grįžimas „atgal į gamtą“, bet gamtos atnešimas į miestą, sceną, „civilizaciją“. Dabar filme pamačiau ne tik Šarką, bet ir Mykolą Vildžiūną, sumaniai dėliojantį dokumentinio portreto štrichus.
Konstruodamas kadrą režisierius išryškina natūros ir kultūros sąveiką. Šarka renka pagalius prie jūros – smėlis ir vanduo apšviesti saulės. O tolėliau esantis švyturys ir pakrante vaikštantys žmonės skendi šešėlyje – jie žymi sukultūrintą, „poilsinę“ gamtą. Punktyru vedamos gamtos ir miesto, kūno ir technologijų paralelės. Šarka neapsimeta pirmykščiu žmogumi ar „naujuoju laukiniu“. Jis transformuoja gamtoje įgautą patirtį pasidarydamas tarpininku tarp gyvenimo ir scenos. Įsiminė epizodas, kai purvu išsitepęs Šarka kalba telefonu priešais veidrodį. Jis mato savo atspindį – performanso personažą, o pats žemėtomis rankomis suspaudęs mobilųjį tikslina spektaklio detales.
Filmo kūrėjams pavyko išvengti egzotizavimo ir „natūralizavimo“ spąstų – Šarka atrodo tikras, neidealizuotas. Sąmoningai pasirenkantis vaidmenis, bet nebrėžiantis ribos tarp jų ir gyvenimo. Tai miesto „laukinis“, kurio scena – gatvė ar kiemas. Kasdienes situacijas jis paverčia performansu ir atvirkščiai – performansą panardina į kasdienybę. Režisierius tiksliai fiksuoja meno ir gyvenimo susipynimą. Pamatęs besifotografuojančias merginas Šarka pasisiūlo nufotografuoti jas abi. Viskas baigiasi kone šeimyniniu vaizdeliu: mergina ir Benas Šarka, laikantis rankose jos sūnų. Kitas epizodas perkelia į teatro sceną, kur Šarka vaidina fotografą ir deklamuoja „Prie Puškino fotografuojasi šeimyna“...
Filmas neprikišamai veda paraleles tarp realybės ir reprezentacijos. Menininko figūra sujungia tikrovę ir atvaizdą. Tačiau menininkas – ne romantinis genijus, save ištrėmęs iš civilizacijos į pirmykštį būvį, o laisvas „šiukšlininkas“, rankiojantis kasdienybės atplaišas ir kuriantis laikiną, čia pat išnykstantį meną. Net nesinori vartoti šio dirbtines pastangas žyminčio termino – mat Šarka kuria ne tradicinių meno šakų ir žanrų kūrinius. Jo atliekami veiksmai labiau primena ritualus, o jis pats – kailiais apsigaubusi šamaną, buities ir gamtos „atliekas“ transformuojantį į koliažus bei muzikos instrumentus.
„Čia bus šviestuvas – be lempučių ir ganėtinai lengvas, – sako Šarka, dėliodamas pagalius. – Nebaisu, kad nukris, – niekas nesulūš.“ Ir čia pat atsitiktinai sudėti pagaliai pabyra. Kitame kadre jis jau traukia iš konteinerio išmestą lempą ilgiausiu kotu, džiaugdamasis jos svoriu (taigi tikrumu): „Tokios jaukios šiukšlės“...
Mykolas Vildžiūnas sukūrė filmą apie menininką, kuris renkasi – formą, erdvę ir trukmę, veiksmą, medžiagas ir aplinkybes. Renkasi taip, kad kitiems netrukdytų, – iš sugriuvusio, išmestų daiktų miesto. Radinius jungia su kūnu, kūną – su garsu. Vaidina nevaidindamas ir būna nebūdamas. Jis visada yra čia ir kartu – paralelinėje erdvėje. Kaip Wong Karwaiÿaus filmuose, į kuriuos nurodo Šarkos dėvimi juodi marškinėliai. Toks gyvenimas – pats tikriausias gruzinų filosofo Merabo Mamardašvili apibūdinto pašaukimo įsikūnijimas. Pasak filosofo, kai išgirsti šaukiant, turi viską mesti ir eiti – tuojau pat. Paklusti (vidiniam?) balsui. Ir Šarka eina. Brenda į jūrą, sukasi su dalgiu, barsto plunksnas. Tapo ant pagalių ir groja braukdamas smičiumi per stygą, ištemptą virš skalbtuvės.
Paskutiniai filmo kadrai sujungia visas temines linijas ir nukreipia jas į nesibaigiančią perspektyvą: leidžiantis sutemoms ant traukinio bėgių stovi vienišas keleivis ir šiūruoja kojomis, keldamas traukinio judėjimą primenančius garsus. Benui Šarkai nereikia niekur važiuoti – jo kelias veda į save.
„Kinas“ Nr.1 (309), 2010-03-01
|
|
|
Susiję numerio straipsniai
|
Skaityti visus 
Rašyti
