Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LIETUVIŲ FILMOTEKA

Pasižvalgymai „nuo pasaulio stogo“


Nuo pasaulio stogo


Auksė Kancerevičiūtė

Share |
„Nuo pasaulio stogo”
Režisierius Vytautas V. Landsbergis | Scenarijaus autorius Vytis Vidūnas | Operatorius Audrius Kemežys.
Taip pat filmą kūrė Laura Almantaitė, Tomas Rugevičius, Rugys Raimondas Rašpoliauskas, Kasparas Vidūnas.
2009, dokumentinis, 30 min. Studija A propos

Auksė Kancerevičiūtė


Sudėtingas tas mūsų pasaulis, čia neretai stipresnis skriaudžia silpnesnį, žiaurumas peržengia visus biologinės ir socialinės evoliucijos dėsnius, o visuotinai išpažįstama vertybe tampa nauda ir pelnas, pelnas ir dar kartą nauda... Tobulai veikiantys prievartos mechanizmai, karinės diktatūros Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, tautinis ir religinis genocidas prieš tibetiečius, kurdus, serbus, čečėnus, – protu sunku viską aprėpti, dar baisiau – suvokti, nes paprasčiausiai gali imti ir „nuvažiuoti stogas“... Šimtai tūkstančių nužudytų žmonių, milijonai suluošintų kūnų, o dar kiek išniekintų gyvenimų... Apie vienas problemas kalbama dažniau ir garsiau, apie kitas vos užsimenama, o apie daugelį jų tiesiog nutylima... Kinijos okupuotas Tibetas sulaukia bene daugiausia Vakarų pasaulio dėmesio, nors ir tas dėmesys apsiriboja politine retorika sąžinei nuraminti. Galingieji prisitaiko, o „marginalai“, įkvėpti dvasinio autoriteto, Jo Šventenybės Dalai Lamos tikėjimo, – ne. Kovos be ginklų priemonės yra paprastos: atviras žodis, moralinė pozicija, pilietinė iniciatyva. Prie jų ir priskirčiau naują Vytauto V. Landsbergio dokumentinį filmą „Nuo pasaulio stogo“, gimusį, pasak autoriaus, iš noro padėti kenčiantiems žmonėms. Kaip įprasta, pagrindiniais faktais ir skaičiais pradėdamas istoriją, režisierius dirbtinai nedramatizuoja ir taip dramatiškos situacijos, – naikinimo siaubas tik nujaučiamas, prie jo vos prisiliečiama kaip prie neseniai atsivėrusios žaizdos. Kad ji egzistuoja, parodo taupūs, fragmentiški kadrai, kuriuose Kinijos kareiviai iš peties daužo protestuojančius vienuolius, taip pat dviejų moksleivių, vaikino ir merginos, pasakojimai apie verčiamas ryti piliules ar bandymus bėgti nuo staiga kalnuose išdygusių persekiotojų. Stambiais planais filmuojami jaunuoliai savo karčiai patirčiai paaštrinti nenaudoja jokios retorikos, nepasigirsta jokių egzaltuotų žodžių ar prakeiksmų engėjams, tik mergina, neišlaikiusi slegiančio prisiminimų skausmo, pravirksta įsikniaubusi į savo alkūnę...

 

 „Aš esu tik viena žmogiška būtybė, tik vienas iš šešių milijardų žmonių“, – rimtoje Strasbūro konferencijoje prisistato budistų vienuolis, Nobelio premijos laureatas Dalai Lama. Įtakingų tarptautinių organizacijų bei institucijų atstovams jis taip pat kalba labai paprastai, – apie žmonių teisę į laimę ir sėkmę, nesvarbu, koks būtų jų tikėjimas, socialinis statusas ar odos spalva. Lyg ir „tarp kitko“, fragmentiškai režisieriaus dėliojamą medžiagą į vieną visumą sujungia poetiški Dharamsaloje gyvenančių Tibeto pabėgėlių kasdienybės vaizdai. Jie, spėju, autoriaus sąmoningai pasirinkti ir subtiliai operatoriaus Audriaus Kemežio nufilmuoti, yra kažkaip labai lietuviški, – gal dėl to baltais gumulais į padanges kylančio rūko, gal dėl ritmiškai pasikartojančių epizodų, kai žemę, asfaltą, medžius, namus ir visas gyvas būtybes merkia sodrus lietus, o gal dėl to, kad esminiai dalykai, net ir egzotiškiausiose kultūrose, susideda iš paprastų ritualų, tokių kaip malda, valgio gaminimas ar dairymasis „nuo pasaulio stogo“ žemyn...

 

 Vytautas V. Landsbergis, su filmavimo grupe lankęsis mitinėje vietoje 2008-ųjų vasarą, taikos simboliu laikomų Pekino olimpinių žaidynių metu, nesiima analizuoti priežasčių ir pasekmių grandinės, jis nesistengia gailėtis, kaltinti, kažką aktyviai keisti ar teisti. Kino kamera fiksuoja tai, ką mato prašalaičio akis, – neieškanti sensacijų, kartais nuslystanti daiktų paviršiumi, o kitąkart pastebinti tai, kas slypi jų gelmėje. Tuomet atskiros detalės: piala apkramtytais kraštais, drožinėjama iš tamsaus medžio Budos ranka ar kruopščiai tapoma thanka įgauna atpažįstamą prasmę, kuriai nereikia įmantrių intelektualinių išvedžiojimų. Kaip ir moksleivių piešiniai, kuriuose – ne šviečianti saulė ir žydinčios gėlės, o kareivių šaudomi, deginami vienuoliai. Tokia realybė.


„Kinas“ Nr.1 (309), 2010-03-01

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti