Tikrasis vaidmuo dar priešaky

Rachel Weisz

Izolda Keidošiūtė

Rachel Weisz Izolda Keidošiūtė Šios aktorės filmografijoje rikiuojasi gerai atlikti vaidmenys labai vidutiniuose filmuose. Juos galėjo suvaidinti bet kuri kita mažiau talentinga aktorė. Tačiau yra keli deimančiukai, kurie kartais užima visai nedaug ekraninio laiko. Vien dėl jų verta rašyti apie riešutinių akių talentingą aktorę. Rachel Hanna Weisz gimė 1971 m. kovo 7 d. Londone. Jos seneliai, bėgdami nuo nacių persekiojimo, prieš Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Anglijoje. Tėvas George’as, vengrų kilmės žydas (Rachel visada pabrėžia, kad jos pavardė tariama Vais) yra medicinos įrangos išradėjas. Iš Austrijos kilusi motina Ruth – psichoterapeutė, nors kadaise svajojo apie sceną. Būtent ji užkrėtė dukterį scenos meile. Tačiau tam labai priešinosi tėvas, manydamas, kad reikia studijuoti rimtesnius mokslus. Namuose tėvai kalbėjo vokiškai, kartais vengriškai. Rachel vokiškai išmoko, o vengrų kalbos taip ir neįveikė. Mergaitei buvo keturiolika, kai ją pastebėjo kino žmonės ir pakvietė suvaidinti Richardo Gere’o personažo dukterį filme „Karalius Dovydas“. George’as Weiszas kategoriškai uždraudė, ir Rachel tęsė mokslus prestižinėje mergaičių mokykloje. Tačiau netrukus tėvai išsiskyrė ir Rachel neatsispyrė pagundai tapti „Vogue“, „Harpers“ „ID“ žurnalų modeliu. Bet į anglų filologijos studijas Kembridže įniko rimtai. Koledže mergina susidomėjo teatru. Tėvas ir toliau buvo pats rūsčiausias dukters kritikas. Pamatęs ją vaidinančią Federico Garcios Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, patarė užmiršti teatrą ir tęsti studijas. Tačiau Rachel nepasidavė ir subūrė eksperimentinę merginų dramos trupę „Kalbančios burnos“. Jos net pelnė prizą už geriausią studentų spektaklį Edinburgo festivalyje. Vėliau Rachel juokėsi: „Laikraščiai vadino mus „saviveiklos titanėmis“ ir tai mus juokino. Kokios titanės? Paprasčiausios basakojės merginos, improvizavusios spektaklį „Trapi procesija“. Blaškėmės po sceną kaip beprotės, versdamos viena kitą nuo kojų. Toks absoliutus natūralizmas.“ Baigusi studijas mergina kurį laiką dvejojo, ar rašyti disertaciją ir tapti mokslininke, ar stoti į aktorių mokyklą. „Beveik buvau užsitikrinusi vietą teatro mokykloje, bet paskutinę akimirką nutariau jos nelankyti. Kiek save atsiminiau, visą laiką mokiausi. Dvidešimt dvejų jau reikia dirbti. Ir darbas atsirado – televizijoje. Labai apsidžiaugiau, nors dabar suprantu, kad tai buvo visiški niekai.“ Tačiau tarp tų niekų pakliuvo ir kritikų išgirta Matilda de Mol 1993 m. ekranizuotame Stendhalio romane „Raudona ir juoda“, kur jos partneriu tapo Ewanas McGregoras. Netrukus ji debiutavo nedideliame Londono teatre, Noelio Cowardo pjesėje „Gyvenimo modelis“ („Design for Living“), ir šis vaidmuo atnešė jai teatro kritikų prizą už geriausią debiutą. 1995 m. Rachel debiutavo ir kine – režisieriaus Stepheno Norringtono filme „Mirties mašina“ („Death Machine“). Tada išblėso Rachel Weisz simpatijos avangardui, ji įsigijo agentą ir pasirinko tradicinį teatro meną. Agentas patarė pasikeisti britams sunkiai ištariamą pavardę, bet mergina griežtai atsisakė. Jos nuomone, tai būtų šeimos išdavystė. Jauną debiutantę pastebėjo žymusis italas Bernardo Bertolucci ir pasiūlė jai nedidelį vaidmenį filme „Pavogtas grožis“ („Stealing Beauty“). Tai buvo puiki mokykla puikus režisierius ir visas būrys talentingų aktorių. Vos baigusi filmuotis Rachel visai atsitiktinai (nes atsisakė filmuotis kažkuri garsenybė) atsidūrė filmavimo aikštelėje šalia Keanu Reeveso režisieriaus Andrew Daviso veiksmo trileryje „Grandininė reakcija“ („Chain Reaction“). Filmas patyrė visišką fiasko, nesudomino nei žiūrovų, nei kritikų, bet padėjo Rachel Weisz tapti dar viena „importine“ britų žvaigžde Holivude. 1997 m. ji suvaidino savo pirmą pagrindinį vaidmenį kostiuminėje melodramoje „Atplukdytas jūros“ („Swept from the Sea“) Josepho Conrado apsakymo motyvais. Graudi meilės istorija nukelia į XIX amžių, Rachel vaidina žmonių besišalinančią merginą Emą Foster, kurią visi laiko kvaištelėjusia ragana. Ji pamilsta iš jūros išgelbėtą rusų valstietį Janko, jiems gimsta vaikas, tačiau likimas šiems atskalūnams nėra gailestingas. Būtent po šio vaidmens, anot aktorės, net tėvas pirmą kartą ją pagyrė. Pažiūrėjęs filmą jis pasakė: „Manau, vieną dieną būsi gera aktorė“. Tais pačiais metais Rachel vaidino režisieriaus Marko Pellingtono komedijoje jaunimui „Paskutinė kryžkelė“ („Going all the Way“), o 1998-aisiais – žinomo britų režisieriaus Michaelo Winterbottomo filme „Trokštu tavęs“ („I Want You“). Čia ji – mažo miestelio kirpėja Helen, kaip magnetas traukianti priešingą lytį. Besifilmuodama televizijos komedijoje „Mano vasara su Des“ („My Summer with Des“), ji susipažino su aktoriumi Neilu Morrissey, juodu tapo pora ir apsigyveno Londone. Rachel net atmetė kelis Holivudo pasiūlymus, bet neatsispyrė pagundai suvaidinti Eveliną populiarioje režisieriaus Stepheno Sommerso nuotykių juostoje „Mumija“ („The Mummy“). „Pamaniau, kad tai puikus vaidmuo, – sako aktorė, – ir komiškas, ir su charakteriu. Paprastai veiksmo filmuose moterys tik šaukia „Padėkite!“. Rachel suvaidinta bibliotekininkė Evelina aktyviai padeda Brendano Fraserio herojui kovoti su pabaisa mumija. „Mumija“ smarkiai pakėlė Rachel žvaigždės statusą. o siaubo ir fantastinių filmų akademija ją nominavo „Saturno“ prizui. Tačiau į Amerikoje vykusią filmo premjerą Rachel nenuvyko, nes tuo metu buvo pasinėrusi į darbą populiariame Londono teatre „Almeida“. Beveik nedvejodama Rachel sutiko filmuotis ir antroje dalyje „Mumijos sugrįžimas“ („The Mummy Returns“), bet trečioji serija jos nebedomino. Po „Mumijos“ sėkmės žurnalo „Playboy“ leidėjai pasiūlė aktorei nusifotografuoti viršeliui. Rachel griežtai atsisakė: „Tai juokingiausias dalykas, kokį išgirdau gyvenime. Matyt, nuogą mane nori apžiūrėti kaip kokį egiptologo talismaną.“ Aktorė neslepia, kad jai įdomiau filmuotis nepriklausomų režisierių projektuose, bet kartais dėl honoraro ji sutinka pasirodyti ir brangiuose Holivudo projektuose. Epiniame Istváno Szabó 2000 m. filme „Saulės šviesa“ („Sunshine“) jos partneriu buvo Ralphas Fiennesas, suvaidinęs trigubą tėvo, sūnaus ir anūko vaidmenį. Tai pasakojimas apie tris vengrų žydų šeimos kartas, kurios patiria vengriškąjį, nacių ir pagaliau komunistų antisemitizmą. Už Gretos vaidmenį šiame filme aktorė buvo nominuota Kanados kino akademijos premijai „Genie“. Vėliau ji sakė, kad šis filmas padėjo jai geriau suprasti savo tėvo tragediją. Tais pačiais metais komiškame režisieriaus Billo Eagleso trileryje „Gražios būtybės“ („Beautiful Creatures“) Rachel Weisz suvaidino nuo vyro smurto kenčiančią moterį, o po metų – rusų snaiperę Tanią Černovą Jeano-Jacques’o Annaud karinėje dramoje „Priešas už vartų“. Šis vienas brangiausių Europos filmų, pasakojantis apie Stalingrado mūšį, buvo pasirinktas Tarptautinio Berlyno kino festivalio atidarymui. Filmo herojus snaiperis Vasilijus iš pirmo žvilgsnio įsimyli Tanią, jį jaudina nelaiminga merginos istorija: jos tėvai žydai jau ištremti į nacių koncentracijos stovyklas. Tačiau Vasilijus net neįsivaizduoja, ką jam teks išgyventi dėl savo meilės... Rachel Weisz sukurtos dramatiško likimo moterys iš išorės atrodo stiprios, tačiau viduje sugniuždytos, silpnos, pasimetusios. Jas mylintys vyrai netampa laimingi, atvirkščiai, kankinasi. Jos tampa lemtingomis moterimis greičiau dėl vidinio grožio, todėl ištikus krizei palūžta ir praranda pasitikėjimą. Vėliau buvo vaidmuo su Hugh Grantu komedijoje „Gyvenimas pagal jį“ („About a Boy“), o 2003 m. – su tokiais kino „asais“ kaip Johnas Cusackas, Gene’as Hackmanas ir Dustinas Hoffmanas teisiniame trileryje „Verdiktas už pinigus“ („Runaway Jury“). Rachel intensyviai filmuojasi, bet teatro neatsisako. „Scena man svarbesnė, nes teatras – tai sugrįžimas į ištakas, čia vaidini visa širdimi.“ Net tapusi žvaigžde ji ilgai laikėsi toli nuo Holivudo. Gyveno Londone ir nesiruošė iš ten išsikraustyti. Mėgo vairuoti savo jaguarą, buvo radikali feministė, laisvalaikiu klausėsi filmo „Fortepijonas“ muzikos. „Pasijuntu lyg karalienės Viktorijos laikų moteris, klaidžiojanti po viržynus, liūdna ir kupina didelių aistrų.“ Jos grožis, kuriame nėra nė lašelio manieringumo, nuginkluoja. Ji nuoširdžiai, beveik vaikiškai juokiasi. Rachel Weisz įsitikinusi, kad pelnyti statusą jai padėjo profesija: „Esu aktorė. Manau, būti žvaigžde yra vulgaru. Tapti įžymia labai lengva: vaikštai į vakarėlius, surengi šou, apsinuogini iki pusės. Tampi garsenybe, kuri neturi nieko bendra su vaidyba“, – apie pigų būdą išgarsėti kalba Rachel Weisz. Dažnai keitė gyvenimo draugus, o besifilmuodama „Mumijos sugrįžime“ sutiko savo tikrąjį vyrą – amerikiečių režisierių Darreną Aronofsky. Visus metus apie jų santykius nieko nesužinojo nei spauda, nei pažįstami. Kai 2006 m. gegužę gimė jų sūnus Henry Chance’as, žinia apie tai į spaudą irgi pateko tik po mėnesio. Holivudas nepratęs prie tokio žvaigždžių polinkio kažką slėpti, bet Rachel mano, kad asmeninis gyvenimas yra jos reikalas. Ir apskritai ji neslepia, kad jai nepatinka Holivudas. „Aš negalėčiau gyventi Los Andžele. Tave visą laiką persekioja paparaciai. Išaugau Londone ir įpratau nesislėpdama vaikščioti gatvėmis, kur niekas nekreipia į tave dėmesio.“ Trejus metus Aronofsky ruošėsi filmuoti „Versmę“ („The Fountain“) ir išbandė daugybę kandidačių, kol kartą jau patvirtintas aktorius Hugh Jackmanas tiesiai paklausė režisierių, kodėl pagrindiniam moters vaidmeniui jis nebando Rachel Weisz. Pasirodo, Aronofsky bijojo būti apkaltintas savo mylimosios protegavimu. Taip, Darreno Aronofsky Versmė“ – tai meilės himnas draugei ir sūnaus motinai. Trys siužetinės filmo linijos apima tris skirtingus laikotarpius – dabartį, XVI amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį. Fantastinėje dramoje pasakojama apie meilę, mirtį, atgimimą, jausmus, reinkarnaciją ir gyvybės medį. Rachel Weisz vaidina tris skirtingų epochų moteris ir kiekviena jų įkūnija dvasingumą ir gracingumą. Per filmavimą jie susitikdavo tik filmavimo aikštelėje, o asmeniniams santykiams skirdavo savaitgalius. „Tikiuosi, mums pavyko perkelti į ekraną tuos jausmus, kuriuos jaučiame vienas kitam“, – kalbėjo aktorė. Ji kategoriškai nesutinka, kad bendras darbas gali sugriauti asmeninį gyvenimą: „Žinau, kai kas mano, kad tai savotiškas prakeikimas, lydintis daugelį porų. Bet tai ne apie mus.“ Rachel Weisz teko suvaidinti ir mirtinai sergančią moterį, kuri pamažu susitaiko su mintimi apie mirtį. Norėdama geriau suvokti savo herojės vidinę būseną, aktorė daug skaitė, lankėsi slaugos namuose, kalbėjo su mirštančiųjų slaugytojais. „Mes turime priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Nesistengdami jo apgauti. Turime vertinti paprastus gyvenimo džiaugsmus, pavyzdžiui, pasivaikščiojimą per sniegą susikibus su mylimuoju rankomis. Gulėdami mirties patale, vargu ar gailėsimės, kad mažai dirbome. Gailėsimės, kad mažai laiko praleidome su žmonėmis, kuriuos mylime. Žmogus turi gyventi paprastais džiaugsmais“, – sako aktorė. Besifilmuodama „Versmėje“ Rachel Weisz spėjo gauti „Auksinį gaublį“, „Oskarą“ ir krūvą kitų apdovanojimų už Tesos Kveili vaidmenį filme „Ištikimas sodininkas“ („The Constant Gardener“), kuriame filmavosi būdama nėščia. Brazilų kilmės režisieriaus Fernando Meirelleso filmas, sukurtas pagal populiarų rašytojo Johno Le Carré romaną, nukelia mus į egzotišką ir neramią Afriką. Britų diplomatas Džastinas atsiveža į Keniją aistringai mylimą savo jauną žmoną Tesą. Iš pradžių moteris atrodo tik įkyri aktyvistė, užduodanti nepatogius klausimus ir dalyvaujanti įvairiose labdaros akcijose. Kai Tesa žiauriai nužudoma, o su ja kartu keliavęs vietinis gydytojas dingsta be žinios, Džastinas nutaria atskleisti žmonos žūtį gaubiančią paslaptį ir išsiaiškinti, kiek tiesos yra ganduose apie žmonos neištikimybę. Netikėtai paaiškėja, kad Tesos mirtis slepia kur kas daugiau nei nesantuokinį romaną. Džastinas atsiduria pačiame painaus sąmokslo viduryje... Tesos Kveili personažas turi savo prototipą – Yvette Pierpaoli, bebaimę kovotoją, kuri nepaisydama pavojaus stengėsi padėti vietiniams gyventojams. Jai ir dedikuota Johno Le Carré knyga. „Tesė – ryžtinga, drąsi moteris, atradusi Afrikoje naują gyvenimo tikslą. Ji stengiasi padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia“, – taip apie savo vaidmenų viename interviu kalbėjo Rachel Weisz. Tesos vaidmuo atnešė ne tik apdovanojimų lietų, jis atskleidė ir tikrąjį aktorės talentą. 2005 m. ji vėl susitiko su savo ankstesniu partneriu Keanu Reevesu fantastiniame veiksmo trileryje „Konstantinas“ („Constantine“), o po dvejų metų pamatėme ją vieno iš subtiliausių dabarties režisierių Wong Kar-wai’aus filme „Mano vaivorų naktys“ („My Blueberry Nights“). Tai pirmas šio menininko filmas anglų kalba, o jame veikiančios moterys, kurias vaidina talentingos jaunos aktorės Norah Jones, Natalie Portman ir Rachel Weisz, padeda suprasti, kokia skirtinga būna meilė ir kiek daug atspalvių ji turi. Renkant aktorius šiam filmui, anot filmavimo grupės narių, buvo svarbūs ne tik jų profesiniai gebėjimai, bet ir plastiškumas, mokėjimas prisiderinti prie ypatingo Wong Kar-wai’aus stiliaus ir ritmo. Beveik kasdien buvo keičiamas scenarijus, aktoriai turėjo išmokti improvizuoti, kęsti ilgas filmavimo valandas, kartais ir naktį. Visi turėjo absoliučiai pasitikėti režisieriumi. Rachel Weisz sukūrė neištikimos liūdesį alkoholyje skandinančio policininko žmonos vaidmenį. Iš pradžių vyras net grasina ją nužudyti. Tai buvusi tokia didelė meilė, kuri net trukdė kvėpuoti. Anot aktorės, ji taip įsijautė į vaidmenį, kad pati pradėjo siūlyti sumanymus ir išdrįso perrašinėti dialogus. Tiesa, kai kurie kritikai priekaištavo, kad ne pačiame geriausiame Wong Kar-wai’aus filme Rachel tėra meistro mėgstamos aktorės Maggie Cheung kopija. 2008 m. režisieriaus Adamo Brookso komedijoje „Be abejo, turbūt“ („Definitely, Maybe“) Rachel Weisz suvaidina vieną iš filmo herojaus mylėtų moterų. Debiutantės Larisos Kondracki tikrais faktais paremtoje dramoje „Demaskuotoja“ („The Whistleblower“) jos herojė, 10-ajame dešimtmetyje dirbusi Bosnijoje, atskleidžia niūrią tarptautinės aferos paslaptį. Ispano Alejandro Amenábaro kostiuminiame filme „Agora“, kurio veiksmas nukelia į IV a. Aleksandriją, aktorė įkūnijo filosofę Hipatiją. Taigi Rachel Weisz netrūksta pasiūlymų filmuotis. Nepalieka ji ir teatro. Ką tik aktorė tapo pirmąja neseniai žuvusios Natashos Richardson premijos laureate už Blanšos Diubua vaidmenį Tennessee’o Williamso pjesėje „Geismų tramvajus“. Dabar ji vis dažniau palieka savo mylimą Londoną ir skuba pas gyvenimo draugą Darreną Aronofsky. Aktorė sako: „Kažkada dirbau be pertraukų, baigusi filmuotis viename, tuoj kibdavau į darbą kitame filme. Dabar dalyvauju kokiuose dviejuose projektuose per metus ir darau dideles pertraukas. Renkuosi tą filmą, kuris filmuojamas ten, kur tuo metu dirba Darrenas. Todėl nuolatos galime būti drauge.“ Kas paskatino „Oskaro“ laureatę Rachel Weisz vaidinti išprievartautos ir nužudytos mergaitės motiną saldžiai sentimentaliame kiče „Numylėtieji kaulai“ („The Lovely Bones“)? Populiarus amerikiečių autorės Alice Sebold romanas? „Žiedų valdovo“ režisierius Peteris Jacksonas? Nors po filmo premjeros aktorė kalbėjo: „Buvo iš tikrųjų baugu filmuotis tokios populiarios knygos ekranizacijoje. Dirbdama visą laiką turėjau knygą, ir tai padėjo man sukurti vaidmenį, aš tarsi persisunkiau knygos poezija. Tai labai emocingas filmas“. Žiūrint į ekraną to nesijaučia. Man regis, kad savo tikrojo vaidmens, kuris išskirtų ją iš kitų aktorių, Rachel Weisz dar nesuvaidino. Bet laiko dar yra. Palauksime. „Kinas“ Nr.1 (309), 2010-03-01